2014 m. birželio 25 d., trečiadienis

Perfection



   Mane vis dar čia stebina kaip paprastai ir lengvai žmonės šneka apie savo trūkumus ir problemas, o jeigu ir nekalba tai bent jau neslepia jų po devyniais užraktais :) Matydama televizijos ekrane merginą be rankos, kuri seka pasakas vaikams. Seną seną senelytę, kuri mokina tradicinės kulinarijos paslapčių. Sutikusi meno galerijoje dirbančią merginą su vyno dėme ir be makiažo. Dėl ligos netekusias visų plaukų moteris laikraštyje, kurios atvirai šneka apie tai, ką patyrė ir sugeba pasidžiaugti tuo, kad nebereikia skusti kojų :) Prasilenkdama su netobulų formų moterimis ir merginomis gatvėse, nebijančiomis rengtis ir atrodyti kaip jos nori, supratau, kad Lietuvoje gyvenau tobulumo iliuzijos burbule ir nejučiomis pati buvau pradėjus save sprausti į tuos rėmus, siekdama kažko, ko neįmanoma pasiekti...Ir teisingai šio filmuko autorė pastebėjo - niekas nepasikeitė nuo to ar svėriau 10 kg. daugiau ar mažiau. Visada turėjau prie ko prikibti žiūrėdama į save veidrodyje. Kreivų veidrodžių karalystė. Jauni ir gražūs žmonės televizijoje. Tobulos gražuolės žvelgiančios iš žurnalų viršelių ir puslapių, kurios puikiai atrodo net ir tada kai yra be makiažo...Tobulai nudažyti ir sušukuoti plaukai. Nublizginti batai. Išlyginti rūbai....Regis, nepaliekama vietos netobulumui... Žmonės vengia kalbėti apie savo problemas, baimes, patirtis, trūkumus
  Tie, kurie mano tinklaraštį skaito jau senokai, greičiausiai pastebėjo koks savimi nepasitikintis žmogus aš esu. Visada nutylėdavau ir nepasakydavau iki galo kodėl taip yra...Juk visi žinome, kad vienas iš būdų kovoti su savo baimėmis - susidurti su jomis akis į akį. Na, o skeletą spintoje slepiam mes visi :) Pradėti turbūt reiktų nuo to, kad jau gimus aš nebuvau tas tobulas rausvas kūdikis :) Gimiau su ryškia vyno dėme dešinėje veido pusėjė. Ji visą gyvenimą man ir nedavė vidinės ramybės ir laisvės...Sąmoningai vengiau makiažo iki devyniolikos metų, bet ne dėl to, kad jaučiausi gerai būdama tokia, kokia esu, o todėl, kad per tuos metus, patyrus patyčias mokykloje, verkdama kas kartą kai kažkas manęs paklausdavo kas man nutiko, tiesiog užsiauginau storą odą. Storą cinizmo, šaltumo, kategoriškumo, kriticizmo, pykčio pasauliui odą, po kuria slėpėsi pažeidžiama ir jautri siela. Visada prisimindavau kažkur skaitytą frazę, kad nėra blogų žmonių, yra tik nesuprasti, įskaudinti, išduoti žmonės...Ir tik pradėjus dažytis ir atsiskirti nuo pasaulio fizine siena, pradėjo skleistis mano tikroji asmenybė...Ir nors dar ir dabar negaliu išeiti į lauką nepasidažius, nes atrodo, kad visi mato ir pastebi mano trūkumą, bet apie savo išvaizdą tiek nebegalvoju ir savęs nebeplaku kasdien, kaip tai darydavau anksčiau...O paskutinį kartą lankydamasi Lietuvoje, gavau skubų siuntimą pas onkologą. Sužinojau, kad sergu odos vėžiu. Žinia sutrikdė, nes visada vengdavau saulės, visada naudodavau kremą nuo saulės ...Darinys pašalintas lazeriu, bet dėl dėmės jo ribos nėra aiškios. Gydymo  jokio nėra, tiesiog reikia stebėti ir pasirodyti onkologui kas pusę metų. Geroji žinia, kad ši vėžio forma neplintanti į kitus organus...Ir nors iki šiol saulės privalėjau vengti ir vengiau dėl savo vyno dėmės, dabar turiu saugotis dar labiau...Nežinau ar esat kada girdėję apie tai, kad visos ligos turi tam tikras dvasines priežastis. Tikint šia teorija vėžys yra savęs ar savo tėvų neigimo padarinys...
  Dar viena priežąstis kodėl rašau apie visa tai - mano dukra. Nemylinti savęs mama, vargiai ar užaugins save mylinčią dukrą, o mergaitei/merginai/moteriai tai labai svarbu...Noriu savo dukrai suteikti šią nepakartojamą dovaną - išmokyti mylėti save. Noriu jai parodyti, kad neprivalai būti tobulas tam, kad būtum laimingas...Kol yra kuo džiaugtis, reikia džiaugtis, o kai bus dėl ko liūdėti, tada ir liūdėsim. Ši frazė ne mano, bet labai man tinkanti šiuo metu :) 

*********************************************************************************

"Šiuose namuose to dar nebuvo" - burbėjau sau panosėj. Kur tai matyta, kad paskutinės nuotraukos darytos per Velykinius šeimos pietus, o prieš tai - per Kalėdas. Įrašas padarytas, o nuotraukų nėra. Vyras buvo priverstas vakar trauktis fotoaparatą ir padaryti bent kelis kadrus :)
Pastaruoju metu pas mus tikra vasara. Pirma tikra vasara per ketverius metus. Visą laisvą laiką leidžiam lauke. Jei ne parke, tai savo galiniam kiemelyje :) O per pastarąjį mėnesį ne tiek ir mažai nutiko mūsų namuose. Liucė pirmą kartą paragavo ledų ir liko sužavėta [visai nesvarbu, kad tai sušaldytas vaisinis smoothie]. Pasveikinom tėtį tėčių dienos proga. Pirmą kartą susitikom su savo nauju šeimos nariu [Taip taip, šventiniu laikotarpiu mūsų mažylė taps didžiąja sese]...Na ir šiaip visokių mielų kasdienių ir nekasdienių nutikimų, kurių visų čia ir nesurašysi :)


Suknelė - SH
Klumpės - clarks
Laikrodis - mamos jaunystės
Megztinis - SH
Rankinė - vintage kilo sale
Apyrankės - charity









IMGP3167 copy
IMGP3163 copy
IMGP3160 copy
IMGP3159 copy - Copy
IMGP3135 copy - Copy
IMGP3176 copy
IMGP3171 copy
IMGP3184 copy
IMGP3154 copy - Copy
IMGP3115 copy - Copy
IMGP3110 copy - Copy
IMGP3103 copy - Copy
IMGP3097 copy - Copy

10 komentarų:

Anonimiškas rašė...

Nepakartojama. Kaip tai artima man pasirodė, bet įtariu kad taip pasirodys ir visiems kitiems komentuojantiems :)Dažnai įsivaizduodavau kad kažkokie kompleksai aktualūs tik man, bet įsišnekėjus prie arbatos puoduko 'išlenda' panašūs dalykai ir pas kitus, tik iki tol visada budavo gal per gėda pasisakyti :)
Sveikinimai patys didžiausi:)
O tavo įrašai veikia užburiančiai :) Čia kaip padaryti gerus darbus keliems žmonėms, po to paprašyti kad jie irgi padarytu kam nors po kelius gerumus, ir taip pasaulis pražysta :) Tai žinok, kad tavo įrašai irgi kažkam kasdienybę praskaidrina :)
Ne į temą, mėgsti filmą "Amelija iš Monmartro" ? :)

Nostalgie Fleurie rašė...

Branda atneša ramybę, džiaugiuosi už tave, mano miela :* tu nepakartojama

HouseHome rašė...

sveikatos jum abiem! aukit dideli! viskas bus gerai, juk kitaip ir neturi but!

Anonimiškas rašė...

Gin, esi nuostabi visom prasmem! Jautri, nuosirdi, stilinga, turinti savo nuomone, bet nedraskanti akiu kitiems del savo pozicijos, subtili, labai moteriska, gili... Sekmes tau ir tavo seimynai!

Reda rašė...

Apmaudžiausia, kai bekovojant dėl sau prisimestų, ar dar blogiau - kitiems primetinėjamų idealų apankama ir nebematoma kas gražaus ir brangaus yra šalia.
Čia aš turiu bent kelis kartus peržiūrėti nuotraukas,kad sugebėčiau įsižiūrėti į rūbų derinius, nes visų pirma matau švytinčias ir gyvenimą dainuojančias akis. Ir net karpa ant nosies galo nesugebėtų jų užstoti ;).
Sveikinimai ir giedro laukimo.

Anonimiškas rašė...

Smagu, kad sugrustate karts nuo karto!:) Nesu praleidusi nei vieno Jusu iraso, nors gal ir skambu, kaip fanatike kokia:)) taip nera..na o apie meile sau, as nenoriu patarineti, taciau noreciau pasidalinti vienu psl, kuriame yra protingu minciu apie visa tai - www.sielosnamai.lt, arba sis str, apie tai, kaip nebudami laimingi ar kokie kitokie, norime, kad vaikai tokie butu..http://www.menoversme.lt/rysio-menas/vaikai/svarbiausias-dalykas-pasaulyje/..nieko nepersu, tik pasidalinu..:) Maniskiui bernikui 11 men, ir as lygiai taip - nepasitikiu nei savim, nei kitais, aplamai esu uzsidarius nepasitikejimo kiaute..na cia gal atskira tema, bet po gimdymo bent sawo kuna kazkaip pradejau myleti labiau..neiznau su kuo susije tai, nes jis tikrai netobulas ir toli grazu:) ir tokia energija mane uzwaldzius, kad mes moterys- kazkas nerealaus, nepaaiskinamo ir net kazkiek mistiskos esam..na tikiuos nenusisnekejau:) tiesiog norejau pasakyt, kad gimdymas mane kazkaip pakeite - susivokti savyje, kokia galinga esu..:) kazkaip:)

Anonimiškas rašė...

As gal ne y tema, bet pati gyvenu sioj salioje ir mano motinystes atostogos baigiasi jau tuoj tuoj, nors y darba nenoriu grysti.. Ka Jus darete, kai jums reikejo grysti? Gryzote, samdete aukle ar kaip? Dekui:)

Gegytė rašė...

Sveika, Gin, Tavo blog'ą seku jau labai seniai.
ir taip pat niekada nekalbėjau apie savo problemas, nes tiesiog nededu jokių savo nuotraukų, savęs per daug neviešinu (nė nežinau kodėl, ypač kai norintys labai lengvai susirastų kas aš tokia).
Tačiau nuo gimimo turiu nemažų problemų su oda - tikrai matosi, kad ji sausa, paraudusi, rankos atrodo kaip 70metės senutės... o mokykloje nuo patyčių kentėjau visus 12 metų, tik dabar, kam nors ką nors užvėmus nusišypsau ir nieko nesakau. Nebylus antausis, neturi po to kur akių dėti.
Įdomiausia man yra tai, kaip mes tą periodą ištvėrėme? Juk buvo be galo sunku, aš ir gyvent nenorėdavau, ir į mokyklą neidavau, ir verkdavau naktim...
kaip dabar paaiškinti tą patį kenčiantiems vaikams, kad viskas baigiasi, ir kad greičiausiai viskas baigiasi ties mokykla? Nes kažkaip stebuklingu būdų universitete esu grupės vadas, seniūnė, visų mylima ir gerbiama. Ką mokykloje dariau ne taip? Ar visi, atsiprašau, tiesiog buvo nebrendylos asilai?

O dėl tavųjų Gerųjų naujienų labai džiugu:) Tikrai nuoširdžiai nuoširdžiai sveikinu ir džiaugiuosi.

GinCherry rašė...

Anonimiškas, dėkui už komentarą, miela žinoti, kad mano įrašai kažkam pakelia nuotaiką ar bent truputį pakeičia požiūrį :) O tos gyvenimiškos problemos, su kuriomis susiduriame turbut kasdien, būdingos visiems. Tik dažnai nenorime apie jas kalbėti, o galbūt kaip tik reikia jas paleisti pavėjui? Juk sakoma, kad kalbėjimas ir savo problemų pripažinimas yra pirmas žingsnis gerėjimo link :) Ameliją mėgstu ir vis laikas nuo laiko pažiūriu :)

Nostalgie. Buč'kiss. Apie tave tą patį galėčiau pasakyti :)

Househome - dėkui :) Žinoma, kad kitaip ir negali būti, tik gerai :)

Anonimiškas, dėkui už gražų žodį ir linkėjimus mūsų šeimai :)

Reda, labai teisingai pastebėta. Kartais tiesiog per daug sureikšminame nereikalingus dalykus...Dėkui tau už palinkėjimą :)

Anonimiškas, dėkui, būtinai būtinai pavartysiu :) Na, kad ir kaip bebūtų, motinystė mus pakeičia. Gal subrandina :) Mano požiūris į save irgi labai pasikeitė gimus Liucei. Apskritai atėjo suvokimas, kad tėvystė pats gražiausias jausmas pasaulyje :)

Anonimiškas, truputį pavėluotai atsakau, bet aš po Liucės gimimo grįžau į darbą nepilnu etatu [16 val. per savaitę, kartais tenka padirbti daugiau, kai kažkas atostogauja, bet ne daugiau 22 val.], o mano vyras darbas šiuo klausimu dėkingas, nes jis dirba vakarais/naktimis tai prižiūri Liucę kai aš išeinu darban :) Todėl mums nereikėjo nei auklės, nei darželio :) Nežinau kaip viskas bus po antro vaikelio gimimo...

Gegyte, sunku pasakyti kodėl su patyčiomis dažniausiai susiduriame mokykloje. Turbūt nebrandumas irgi prideda savo, ir iš kitų tyčiojasi dažniausiai tie, kurie patys turi kompleksų ir taip nori būti aukščiau už kitus...Studijos paprastai visiems būna kaip naujas lapas, nes niekas neturi išankstinio nusistatymo...O kaip savo vaikams reikės paaiškinti ir kaip apskritai kovoti su patyčiomis, dar neįsivaiduoju...

Vestina rašė...

Tu esi tobula, kokia esi :) esi puiki asmenybė, o tavo grožis yra tiesiog ypatingas. Manau, užauginsi nuostabius vaikus, nes esi protinga ir sąmoninga. O tai yra svarbiausia <3