Cherry boutique

Different roles...

2012-01-19T11:48:00.000-08:00

One commentator asked me: how you don't afraid to be yourself on the internet? And then I started to think that I even don't know who I am. I think that all people have a lot of different personalities and I'm not the exception. First of all I'm a woman [and we all know how hard is that :)] then I'm a daughter, a sister, a lover, a wife, a cousin, a friend, a employee, a workmate, a familiar and a stranger and that's not a full list. Everyone from us change a lot of roles during the day. So which side of our personality is the real one? We can be the best mums, but the worst friends or the best employees but our workmates will hate us. Quite often I'm thinking is it possible to find a balance and to be the best in all ways? Well, maybe not the best but at least good enough :)
I always felt that I'm a bad daughter.Not as good as my parents deserve to have. To say honest I didn't feel like that all my life I just started to realise that not long time ago, but I'm glad that I didn't realise that too late and now I'm learning to be better than I was before. After our moving to UK I speak with my mum and dad more than I did when we lived together and I started to know them not just like parents but as interesting persons with their experience and different characters. I saw them in the new light. I'm trying to think that it's quite common and we change our attitude when we getting older and that better to realise that later then never.
I starting to think: how many people in my left just passed over cause I didn't try to see them in different role? Didn't try to know them better. Is it possible that we trying to know people all our life but we are just familiar stranger for each other?

**********************************************************************************

Kai kažkas iš komentatorių paklausė iš kur tiek drąsos būti savimi internetinėje erdvėje, aš susismąsčiau: o kas aš esu? Man kartais vis dar sunku identifikuoti save. Atsakyti sau pačiai į klausimą: kas aš esu? Dažniausiai dėl to, kad aš, kaip ir visi mes, esu žmogus turintis begales asmenybių ir veidų. Aš visų pirma esu moteris (čia visos pritars, kaip kartais sunku ja būti), dukra, sesuo, mylimoji, žmona, krikšto mama, pusseserė, giminaitė, draugė, bendradarbė, darbuotoja, pažįstama, bičiulė ir žavi nepažįstamoji. Tai tik keletas asmenybės pusių, kurios pirmiausiai iškilo atmintin. Kiekvienas iš mūsų per dieną pakeičia šimtus veidų ir rolių. Su kai kuriais vaidmenimis susitvarkome puikiai, o su kai kuriais, deja, ne taip, kaip norėtumėm. Galime būti idealūs partneriai, bet visiškai netikę draugai...Patys geriausi tėvai savo vaikams, bet patys blogiausi sūnūs ir dukterys...Dažnai mąstau, ar įmanoma surasti balansą? Ar visada kažkuri sritis turi nukentėti?..

Aš visada jaučiausi bloga dukra. Ne tokia dukra, kokios nusipelno mano tėvai. Keistas šitas prisipažinimas net man pačiai. Iš tiesų ne visada tokia jaučiausi, bet tik dabar pradedu suprasti, kad tikrai nubuvau tokia gera, kokia galėjau būti. Sunkiai sekasi taisytis. Su tėčiu ir mama dabar bendrauju daugiau nei betkada. Pradedu juos matyti visai kitoje šviesoje. Ne tik kaip savo tėtį ir mamą, bet ir kaip asmenybes...Gailiuosi, kad to nesupratau ir nepamačiau anksčiau, bet ir tuo pačiu savo guodžiu, kad tai neišvengiama...Kad tik su laiku mes keičiamės ir tobulėjam, įgyjam patirties, nurimstam, tampam tolerantiškesni ir į daug ką pradedam žiūrėti visai kitaip...

Kai kalbama apie mokyklą, visada prisimenu ir kartais pamąstau [pamąstau net ir tada, kai apie mokyklos laikus niekas nekalba] apie savo klasiokę, su kuria vienu suolu dalinomės visus 12 metų. Dar būdama pirmoj klasėj ir nenorėdama sėdėti su berniuku, verkdama pirštu dūriau jos pusėn ir nuo to laiko mes tapom beveik neišskiriamom suolo draugėm dvylikai metų. Sakau beveik, nes kartais būdavo trumpų pertraukų. Turbūt todėl, kad aš visada buvau nepastovi :) Tokia turbūt ir likau. Gal tai ir priežastis kodėl niekad taip ir netapom artimom draugėm, nors tiek laiko praleisdavom kartu. Tiesą sakant netapom draugėm apskritai. Visada gerai sutarėm. Malonu ir dabar kas kartą susitikti, po tiek metų, bet visada ją atsimenu tik kaip puikią savo suolo draugę. Norėčiai jai už tai ir padėkoti. Gal tiesiog visada buvom per daug skirtingos. Man visada atrodė, kad jos gyvenimas tvarkingai sudėliotas į lentynas: gražiausia klasės mergina, geriausia mokinė, kuri visada elgiasi nepriekaištingai, o mano gyvenimas chaotiškas koks tik gali būti. Na, gal nebuvo taip blogai, bet jis tikrai niekad nebuvo pavyzdingas :) O galbūt dėl to, kad niekad viena kitos taip ir nepažinom taip, kaip derėtų...
Pradedu mąstyti apie tai, kiek žmonių taip ir praėjo pro šalį tik todėl, kad aš jų nepamačiau kitoje šviesoje. O gal jie nepamatė manęs kitokios. Juk prie kiekvieno žmogaus mes prieiname visai kitaip. Su kiekvienu bendraujam skirtingai. Viską padiktuoja žmogaus asmeninės savybės, patirtys ir galų gale noras prisileisti arba neprisileisti artyn. Ar negali būti taip, kad visą laiką taip ir žaidžiame pažinimo žaidimus, bet iš tikrųjų nepažįstam vienas kito, nes diktuojam viens kitam tam tikrą bendravimo stilių. Gal kartais reiktų atsitraukti ir į žmones pažiūrėti naujai. Gal viską pradėti iš naujo? Juk dažnai suteikiamas antras šansas...Juk nesinori visą laiką būti pažįstamais nepažįstamaisiais...

And an outfit for a busy day and dinner/ Derinukas skirtas reikalams mieste ir pietums:

Coat/paltas - vintage shop;
Headscarf/skarelė ant galvos - second hand;
Glasses/akiniai - Gok Wan [their not just for style I have a bad sight/ jie nėra tik dėl stiliaus, mano prastas regėjimas].
Snood/snood'as - primark;
Handbag/rankinė - second hand;
Sweater/megztinis - ebay ( knitted from 40s scheme/ megztas pagal 40tųjų schemą);
Skirt/sijonas - second hand;
Stockings/pėdkelnės - primark;
Boots/ batai - dr. martens;

Serenity

2011-12-22T11:56:00.000-08:00

When the last leaf falls from the trees and in the air you can smell the smoke and cold you know that Christmas is coming. You're starting to think about presents, picking decorations, looking for the best ginger bread and mulled wine recipes or making gifts yourself. There's two kind of people: one of them doing all that stuff with excitement and happiness and other ones doing the same things but without any good emotions or happiness :) They're not happy about Christmas atmosphere and Christmas rush. To say honestly - I've never felt the Christmas rush. For me this time of the year comes with serenity and good emotions. I believe that what Christmas you'll have it depends just from you and your mood. So I just want to wish you to have a nice and cozy Christmas this year. Spend them with people you love and remember: Christmas is not a date. It is a state of mind. - Marry Ellen Chase.

**********************************************************************************

Kai nuo medžių nukrinta paskutiniai lapai ir ore pradeda tvyroti dūmų ir šalčio kvapas beigi norisi susisukti ir nosį paslėpti šiltam šalike - aš pradedu laukti Kalėdų. Puikiai pamenu tą šaltuką, kuris verčia sukišti rankas į kišenes arba pūsti šiltą orą suglaudus rankas. Nuo tada, kai visus apima Kalėdų laukimas ir nuojauta, žmonės suskirsto į dvi stovyklas. Vieni šios šventės laukia su nekantrumu. Mintimis dėlioja dekoracijas namuose, gamina kiekvienais metais naujus žaisliukus eglutei, renka konkorėžius, smaigsto mandarinus kvapniaisiais gvazdikėliais, ieško karšto vyno receptų, kepa imbierinius sausainius ir sudarinėja dovanų sąrašus. Arba gamina dovanas patys. Kiti gi, daro beveik tą patį tik be laukimo, jaudulio ir džiugesio. Burba, kad kalėdos tai komercinė šventė, kad atsibodo pigūs kalėdiniai blizgučiai, tos pačios melodijos ir žmonių spūstis. Kaip vienas žmogus pasakė [labai atsiprašau kieno autorystę pagrobiau, gal perskaitęs atpažins ir pasisakys]: Kalėdas komerciškumu turbūt kaltina tie, kurie neturi artimų žmonių ir nežino kaip smagu pradžiuginti artimuosius. Prisipažinsiu, kad per savo gyvenima nei karto nesu susidūrus su Kalėdine karštlige. Taip, mėnesis iki Kalėdų visada prabėga taip greitai, kad aš net nespėju sumirksėti, bet ši šventė man visada asocijavosi tik su jaukumu...Pernai, naujujų išvakarėse teko diskutuoti su vienu žmogumi, kuris bandė man įrodyti kokia visgi nieko verta yra ši šventė. Abu nepasidavėm, kaip ožiai įsirėmę ragais į vartus :) Visgi, ši šventė yra tokia, kokią mes patys ją susikuriame.

Man visada ši šventė būdavo be jokio skubėjimo. Atvirkščiai - tai ramybės ir susikaupimo metas. Gal dėl to, kad patiekalais visada rūpindavosi mama, o man tereikėdavo pasirūpinti eglutės ir namų puošimu ir kiek tai įmanoma - padėti mamai. Man, kaip nemėgstančiai gaminti, tai visada būdavo ne pats smagiausias užsiėmimas :) Eglutė mūsų namuose visada būdavo tikra ir puošdavom ją kelias dienas prieš Kūčias, o kartais ir Kūčių rytą. Esu dėkinga savo tėveliams, kad Kūčios man asocijuojasi su tam tikrom tradicijom, kurias norisi puoselėti ir toliau. Neįsivaizduoju kaip galėčiau nepaminėti pačios gražiausios žiemos šventės, po kurios dienos pradeda tik ilgėti ir pradedame gyventi pavasario laukimu...Šiais metais pradėsime kurti ir savo tradicijas...

Čia šventine nuotaika užsikrečiu dar labiau. Negaliu eidama nesidarityti i namų langus,nes beveik kiekvienuose jaukiai įsitaisius eglutė. Spindi žiburėliais, traukia dėmesį į save. Durys puoštos įvairiausiai vainikais. Tokia gausybė skirtingų Kalėdinių dainų...Tiesiog užkrečia Kalėdine atmosfera ir nuotaika.Taigi, visiems noriu palinkėti jaukių švenčių, nes tai neatsiejamas komponentas. Kaip ir Sinatros dainos. Karštas vynas. Cinamono lazdelės. Imbieriniai sausainiai. Kvapnios žvakės. Net banalius dalykus galima paversti stebuklingais. Kurkite ir puoselėkite savo tradicijas. Prisiminkite, koks malonumas yra duoti,o ne gauti...Susitiksime jau naujais metais!

Palieku jus su šia puikia reklama. John Lewis kiekvienais metais sukuria ką nors gražaus :)

Plytų spalvos suknelė/rustic dress - Catch Kidston - dovana/gift;
Megztinis/cardigan - second hand;
Diržas/belt - second hand;
Pėdkelnės/stockings - primark;
Auskarai/earrings - dovana/gift;
Sagės/brooches - pirktos įvairiose vietose/various.
Batukai/shoes - MD;

Storryteller

2011-12-05T13:38:00.000-08:00

You can find a Coronation pub on the corner of Kingston street. I've no idea if this name came for the that pub after the street which you can find not so far or after the famous 'Coronation road' soap opera which is shown on the British television more than 50 years. Or maybe they all have nothing in common with each other. This pub with dark heavy velvet curtains, red light inside and wooden interior I see every day from my windows. I see same faces every day. I noticing their moods. They standing there and waiting for someone or something. I recogn that they even didn't know what are they looking for. That public place is like second home for them. I always thinking why they are coming there every day? Maybe none waits them at home? How many stories you can find under these eyes and faces? Comedies, tragicomedies, dramas and tragedies...

Sometimes I'm playing a strange game. I'm trying to image other people life. Are you doing the same sometimes? I see the same faces all the time. Not only in that pub, but in the streets, shops and other places as well. And every time when I'm a bit bored I'm starting to create stories in my head. Who's that girl that I met today in the shop? Why she looked sad today? Maybe she had a row with her boyfriend ? Or why that nice girl in the cider and cheese shop is crying? What happened to her? Who's that man with nice suit and trainers on his foot? Which magazine he's reading today? I have thousands of questions and answers all the time...

One my mate always have lots of stories to tell. All his life went so strange that sometimes is hard to believe that. He always tells me a stories about people that surrounds us. I always was wondering: how he knows so much about others? Maybe they telling him the most intimates stories of their life? So one day I just asked him and he said to me: You know, if nothing goes around me I just imagine that :)

**********************************************************************************

Kingstono gatvės kampas. Ten jaukiai įsitaisęs stūkso 'Coronation' pub'as. Nežinau ar jis pavadintas šalia esančios gatvės vardu ar britų muilo operos 'Coronation street', kuri rodoma Anglijoje daugiau nei 50 metų. O galbūt visi jie nesusiję. Šį pub'ą su sunkiomis užuolaidomis, rausva šviesa ir medžio apdaila viduje, kasdien matau pro savo langus. Tie patys žmonės pub'ą aplanko kasdien. Vos tik jam pravėrus duris. Laukia kaip alkstantieji duonos. Kas tie žmonės? Kodėl ši vieta tapusi jų antraisiais namais? Ar niekas jų nelaukia namuose? Tikiu, kad bent šiuo aspektu serialas ir pub'as turi kažką bendro. Tikiu, kad už tų sunkių, dulkėtų užuolaidų slepiasi ne mažiau įspūdingesnės dramos. Kiek laimės, džiaugsmo, nusivylimų ir kartėlio sugėrusios šios sienos.Kiek neįtikėtinų istorijų slepia tų žmonių veidai. Atsimenu kaip atrodo jų veidai. Tikiu,kad ir mano veidas jiems pažįstamas. Kartais net sunku patikėti, kad už tų fasadų ir akių verda šitoks gyvenimas. Turbūt apie kiekvieno gyvenimą būtų galima parašyti įdomiausią biografiją. Komedijos, tradikomedijos, dramos, tragedijos. Jos, jo, jų gyvenimai. O! Kiek dar nutylėta, išgyventa giliai viduje arba tik artimiausių žmonių rate....

Kartais žaidžiu tokį keistą žaidimą: bandau įsivaizduoti koks tų žmonių gyvenimas. Kuriu įvairiausias istorijas ir skirtingus jų variantus. Visos tos istorijos taip ir lieka su manimi. Ar jums tai pažįstama? Ar nebandote perskaityti kitų žmonių gyvenimo? Įskaityti jų akių ir veidų? Žmonių, kuriuos sutinkate kasdien pakeliui į darbą, mokslus, parduotuvę. Su kuriais prasilenkiate gatvėje. Juk paprasti kasdieniniai ritualiai greitai tampa rutina ir tada pradedame dairytis aplink. Kas ta mergina važiuojanti troleibusu šalia jūsų? Kodėl šiandien jos suknelė taip nerūpestingai išsitaršiusi ir šukuosena kitokia nei įprastai? Galbūt šįryt ji pramiegojo žadintuvą? O tas žilstelėjęs vyriškis su laikraščiu rankose ir nutrintos odos diplomatu. Ką jis veikia gyvenime? Ar jis pats lyginasi kelnes ir marškinius? Galbūt kaklaraištį rytais jam užriša žmona? Nejaugi nenustembate jei vieną rytą netikėtai neišvystat savo pažįstamo nepažįstamojo? Nesvarstote kas jam galėjo nutikti? Kiek įvairių scenarijų mes sukuriame kitų žmonių gyvenimams ir kiek egzistuojų jų, parašytų mums...

Vienas mano bičiulis kas kartą mums susitikus turėdavo papasakoti 120 istorijų. Pradėkim nuo to, kad iš jo gyvenimo išeitų labai ilgas ir nenuspėjamas filmas. Kai kuriais faktais būna sunku patikėti, bet visada jo istorijas geriu į save. Kvėpuoju jomis ir mėgaujuosi. Visada jis turi ką papasakoti ir apie kitus. Aš tyliai galvodavau: nejaugi žmogus toks empatiškas ir jautrus aplinkai, kad viską pastebi ir skaito tarp eilučių? Kai vieną kartą netikėtai paklausiau iš kur jis visko tiek žino, jis man tiesiog atsakė: jeigu nieko aplink nevyksta - aš tiesiog sukuriu :)

Outfit/ derinys:

Snood/ šalikas - primark;
Leather driving gloves/ odinės vairuotojo pirštinės - primark;
Vintage riding jacket/ vintažinis jojiko švarkas - ebay;
Handbag/ rankinė - UO;
Blouse/ palaidinė - primark;
Velvet wide leg pants - girft from the AG vintage shop / velvetinės plačios kelnės - dovana iš AG vintage parduotuvės;
Braces/ petnešos - from hubbies closet/ iš vyro spintos;
Brooches/ sagės - carboot sale/ bagažinių turgus;
Boots/ batai - office;
Barret/ beretė - my moms/ mamos.

Magic

2011-11-01T04:14:00.000-07:00

I was one foot outside when I heard my boss is calling me. When I came back he just said : 'Ginny, I just wanted to let you know that we all love you'. I heard these words so many times this year but they still make me blush every time. I heard these words more times then from some of my closest people, friends and mates. Some of them I've never heard that. For some of them I haven't told that either. When have you uttered for the people you love that you care about them and miss them? How frank you are with other people? How many feelings you allow yourself to show for others? I believe that frankness is the only way to create proper relationships with others. When you're 'playing' with open cards and showing your best sides of personality there's just two ways: people will love or they don't. It's not a bad thing at all cause we all are so different with our own personalities, views and feelings. We do not love all the people we met in our life either. It's better to concentrate to grow relationships with people we love rather than think about those who doesn't like us.The words have really strong magic. You can create or ruin everything just in one word. Antoine de Saint Exupery wrote that language is the source of misunderstandings and I think that none can deny that. Well, not me definitelly :)

Don't forget to let your nearest people know how much you love them, miss them. Find a minute to stop and say a word for them or drop a line to let them know that. Everyone has blue days. We feel alone and needles then and we need someone to let us know how they care about us. We need to stop in everyday rush and routine. I know how hard is to find a spare minute, but be sure this 'game' does worth the candle. Everything in our lives goes as a boomerang - what we give out we get back.

**********************************************************************************

Jau man būnant viena koja lauke, mano bosas šūktelėjo ir mane pasikvietęs pasakė: "ar žinai,kad mes tave visi labai mylim?". Per šiuos metus girdėjau tai turbūt daugiau kartų nei iš kai kurių sau artimų žmonių.Iš kai kurių taip niekad nieko panašaus ir neišgirdau. Daug kam ir pati nepasakiau to, ką norėjau. Kada sakėme artimiesiems, draugams, bičiuliams, kad juos mylim, vertinam, pasiilgom? Kiek mes leidžiame sau būti atviri su kitais žmonėmis? Kiek savo jausmų parodome? Ar kada susimąstėte, kad galbūt pasakėte per daug arba atvirkščiai - per mažai? Tik atvirumas leidžia sukurti pilnaverčius santykius tarp žmonių, o galbūt kitiems duodame tik tiek, kiek patys gauname iš jų? Pastebėjau, kad man labai sunku bendrauti su uždarais žmonėmis ir dar sunkiau palaikyti santykius su tais, kurie nerodo savo tikrų jausmų. Atrodo, kad sėdint dviese prie vyno taurės ar arbatos puodelio, norisi lietis kaip upei. Toliau už savo krantų, bet kartais baisu, kad srovė nuneš per toli. Abu. Stengiuosi labiau klausytis ir stebėti pašnekovo reakciją, bet žingsnis po žingsnio ir net nepajaučiu kaip įsilieju į pokalbį visu pajėgumu. Dievinu tokius pokalbius, nes su žmonėmis būnu savimi. Visada galvojau,kad reikia stengtis būti savimi ir tave arba priims arba ne. Juk neturime patikti visiems ir būti draugais su visais žmonėmis. Juk ir patys nemylime visų sutiktų žmonių. Kiekvienas esame kaip atskiras pasaulis, su savo mintimis, su savo įsitikinimais, pasaulėžiūra, išgyvenimais, nuomonėmis, charakateriais...Apsimetinėjant ir nerodant savo jausmų visada rizikuojame. Tai kaip žaidimas kortomos, galime blefuoti, bet nežinome kada tiesa paaiškės ir greičiausiai ji neatneš sėkmės.

Ir kokia iš tiesų yra galinga žodžių magija. Antuanas de Saint Exupery yra pasakęs: kalba nesusipratimų šaltinis. Manau, kad niekas negalėtų paneigti. Na, bent jau aš tikrai ne :) Galime statyti ir griauti vienu žodžiu. Leiskime kitiems žinoti ką galvojame apie juos.Pasakykime, kad mylime, pasiilgome, kad norime pamatyti.Nepamirškim pasiteirauti kaip ir kuo gyvena kiti žmonės. Nudžiuginkim savo dėmesiu tada, kai jie mažiausiai to laukia ir tikisi. Gal kažkam šiandien bloga diena ir viskas ko tereikia yra tavo žinutė, kuri praskaidrins dieną ir privers pasijausti reikalingu. Juk visų gyvenime būna tokių dienų kai jaučiamės vieniši ir niekam nereikalingi.Žinau,kad kartais sunku surasti laiko ir pati dažnai įsisuku į kasdienių darbų rutiną. Darbas, namai, poilsis. Ryte vėl darbas. Per dieną mintyse susidėlioju ilgiausius monologus, kam reikėtų parašyti ir ką pasakyti. Kaip žmonėms parodyti, kad nepamirštu jų ir galvoju apie juos. Tai panašu į šio tinklaraščio rašymą, apie kurį galvoju kasdien, bet grįžus namo noriu tik išsitiesti lovoje ir leisti laiką su mylimu žmogumi. Laiko nelieka niekam. Tokios tos dienos ir naktys. Kartais visiškai vienodos ir taip sunku paskirstyti savo laiką ir dėmesį, kad visi būtų laimingi :) Būkite tikri, dėmesys, kuri skirsime kitiems, grįš su kaupu. Juk gyvenime veikia bumerango principas - ką duodame, tą ir gauname atgal.

50tųjų suknelė/ vintage 50s dress - ebay;
Kaspinas/ bow - nuo kitos suknelės/ from other dress;
Kojinės su siūle/ seemed stockinsg - ebay;
Verstos odos batukai/ suede boots - second hand;
Laikrodis/ vintage watch - ebay.

P.S I'm so so so sorry for the crappy pics but haven't too much to choose from so I'll pretend that's style :)

Do I?

2011-09-19T12:07:00.000-07:00

I really love reading. It's a pleasure for me just to stay all day in my bed with nice book in my hands and try to live characters life. Love, sorrow, dream, hate, expect and wait. Here I enjoy reading much more than I did before. Maybe it's because I have limited amount of Lithuanian books and I'm trying to cherish them.

Every time I visit my local charity shops, I stop behind the shelves full of colourful books. It's so hard for me to choose one of them, cause I don't want read that 'girly girl'stuff however I still find the serious books too serious for me, cause I'm the most impatient person you've ever met in your life :) It's just too hard to concentrate for me on what I'm reading :)

I think everyone heard the saying: don't judge a book by it's cover, but it's exactly what I'm doing every time when I'm looking for a new book :) So, when my eyes met a book 'Do I look fat in this?' the first thought that came to my mind was that it's exactly that kind of book I'm trying to aware, but when I took a deeper look and read the annotation I've changed my mind a bit. I thought: If this book can change my view in my own body and my self estate and I can do that just for 30 pence then I'll go for it :)

Sooo, the annotation says: this book is for any woman who has engaged in a bathroom bitching session about how fat she feels, here is a is an explosive guide to breaking the cycle of body critisism and creating a powerful, healthy self image. Encourages to face it and asking: you're tired of dieting? You hate counting calories? You're sick of the pressure to work out three times a week and of being bombarded by a images of perfect-looking models? Bottom line: you're tired of feeling fat? But here's the thing: fat is not a feeling. When you ask someone if you look fat, you're probably asking, 'Am I good enough?' Author explores how body image controls the way women think about all aspects of their lives: health, wealth, career, family and relationships and it's quite interesting to take a deeper look of this aspect. I do agree with the writer that we are trying to control our body, cause it's the only thing we can control in our life proper and we believe that something will change when we will reach our perfect body/weight and is so hard to realise that anything changes then.
I underlined one quote from this book: spend time focusing on who you are instead of who you're not. I think this phrase says everything.

P.S Don't get me wrong I'm not saying that we don't need to do anything to stay fit, but we just need to find a healthy balance :) As usual :)

**********************************************************************************

Aš labai mėgstu skaityti knygas. Susisukti jaukiai lovoje ar krėsle, versti lapą po lapo ir bėgti paskui istorijos herojus. Čia skaitymas man teikia dar didesnį malonumą. Gal dėl to, kad lietuviškų knygų kiekis kasdien vis mažėja ir kartais pagaunu save, kad pradedu tausoti knygas. Rodos kiekvienas perskaitytas žodis tave artina prie neišvengiamos pabaigos, kai teks pasiimti knygą ne gimtąja kalba. Vengiu angliškų knygų ir vengiu jų todėl, kad nenoriu skaityti mergaitiškų paistalų apie naujai nusipirktą naujų batelių porą arba meilės istorijų apie jį, ją ir jį, o rimtesnėm knygom dar nesu pasiruošus dėl savo amžino kantrybės trūkumo :) Bet matydama neišvengiančiai artėjantį horizontą ir vaikščiodama po labdaros parduotuves, kiekvieną kartą sustoju prie knygų lentynų. Šimtai spalvotų viršelių ir knygų nugarėlių. Reikia truputį laiko,kad akys kąnors išskirtų šitoj spalvų kakofonijoj. Pirmiausia užfiksuoju senas knygas, bet jas pokolkas renku tik dėl grožio savo knygų lentynai [ach, ta tuštybė tuštybė :)]. Ir jei sakoma - nespręsk pagal knygą iš viršelio, tai aš darau būtent taip :) Matyt tai ir yra priežastis kodėl niekad nesugebu išsirinkti knygos.

Kai krepšelyje mano akį patraukė knyga pavadinimu 'Do I look fat in this?' iš karto ją paėmiau į rankas, nes ši frazė mano žodyne tokia pat dažna kaip ir bet kurios kitos moters. Iš pradžių pagalvojau, kad tai būtent tokia knyga, kokias aš vengiu skaityti, bet peržvelgus akimis knygos anotaciją pagalvojau: kodėl gi ne? Knyga moko susigyventi su savimi ir padėti sau. Jei tai galima padaryti sumokėjus 30 pensų - verta pabandyti :)

Knygoje bandoma atskleisti visus šio klausimo aspektus. Kodėl moterys save kankina vis atrasdamos naujų trūkumų ir naujų būdų nekęsti bei engti save. Iš kur atsiranda tas desperatiškas noras matyti vis mažesnius skaičiukus svarstyklių skalėje ir rūbų etiketėje.

Ar paprastai tas klausimas, kurį dažnai užduodame artimiausiems žmonės, iš tikrųjų slepia gilesnes problemas? Bandžiau susimąstyti kokiomis gyvenimo sritimis aš iš tiesų esu nepatenkinta ir prisipažinsiu,kad labai sunkiai tai sekėsi padaryti. Atrodo,kad viskas gerai, tik va tie nelemti 5 kilogramai, kurie atvers kelią į gražesnį gyvenimą :) Ar iš tiesų kai mes negalime savo gyvenime valdyti nei vienos srities, imamės kovoti su savo kūnu, nes tai vienintelė sritis, kurią mes galime kontroliuoti ir kurią galime keisti iš esmės. Turbūt visada giliai viduje žinojau,kad tie 5 kilogramai nepakeis nieko, nes kiek atsimenu save, kad ir kiek besverčiau, visada nebuvau patenkinta savimi :) Ar mažesni skaičiai man atnešė daugiau pasitikėjimo savimi? Tikrai ne. Tik čia aš išmokau negalvoti apie savo kūną. Na, bent jau galvoti mažiau. Paradoksalu, bet tai įvyko tada, kai tikrai nebuvau geriausios formos :) Vis dar stengiuosi sugrįžti į senąjį savo 'pavidalą', nes noriu pilnai džiaugtis savo spintos turiniu, bet jei rūbai turėtų savybę plėstis ar trauktis, atsižvelgdami į savo savininkės ypatybes, tai turbūt būtų pats geriausias sprendimas visoms moterims :) Nori tilpti į išsvajotą suknelę? Lydekai paliepus, man panorėjus, pirštais spragt! :)

Turbūt paklausite kodėl apie tai kalbu? Ogi todėl, kad pastaruoju metu susiduriu su žmonėmis, kurie kažkada turėjo valgymo sutrikimų. Sutinku ne tik tiesiogiai, bet ir bloguose, straipsniuose, forumuose. Pradėjau domėtis kai kurių ypač lieknų praeities divų biografijom ir nustebau atradus, kad dalis moterų, kurios buvo itin smulkios savo laiku, turėjo valgymų sutrikimų...Nustebau todėl, kad matyt iki to laiko buvau truputį naivi ir tikėjau, kad tai tiesiog duota arba ne :) Susimąsčiau ar tikrai verta aukoti tiek dėl to, kad būtum tuo, kuo nesi...Ar ne geriau susikoncentruoti į dabartį ir vertinti save dėl to, kas esi, o ne smerkti dėl to, kas nori būti ? Nenoriu,kad šis įrašas sukeltų neigiamas diskusijas, nes neteigiu,kad nereikia visiškai negalvoti apie save, tik kaip ir visur, reikalingas sveikas balansas...

Derinys/outfit details:

suknelė/dress - charity shop [handmade];
batukais/ shoes - charity shop;
viktorijos laikų sagė/ victorian brooch - ebay;
pėdkelnės/tights - ebay;
megztinis/cardigan - second hand;

No more...

2011-08-31T11:22:00.000-07:00

I've got a lot of encouragement from my friends to start write my blog in English. To say honest, I didn't want to do that, cause I don't feel I'll be able to express myself in the way I want to and all my posts are too long for translation [and I can't be bothered to do that :) ], but in other way, it will be a good practice for me and a new wind for my blog :) So, here we go, the short summary in English :)

I can't remember when and where I've found an article with some interesting points about life [I think it even was not in my mother-tongue]. The topic of the article was so delicate, but it made me think about my own life. I've just realised that all misunderstandings and not comfy situations in my life happens just because I can't say 'no' for people. I was looking for the reasons, why is so difficult to do that and the article helped me to reveal that. I don't know, is it just about me, but I think it isn't...I think it's so hard to say 'no' just because we are afraid of being/looking for others rude, though or at least not good enough. We afraid to be bad child, friend, husband or wife, friend, employee or even a stranger. We are afraid of disappointing others feelings and expectations. We could have a million reasons to say 'no', but the person which will hear the negative answer, definitely will have his own opinion. Usually not the correct one and we couldn't change anything about that...

Do you feel bad, when you're a saying 'no' for others? Cause when I'm doing that, I usually starting to feel worse person and have a guilty feeling, who's getting me a headache...I'm just wondering, is it possible to find the middle in staying honest with yourself and with the others in the same time.Maybe I'm asking too much, aren't I?..

**********************************************************************************

Neatsimenu nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis į mano rankas pateko straipsnis, kuris greičiausiai netgi buvo parašytas ne lietuvių kalba ir gan jautria tema, bet mane privertė susimąstyti apie visai kitus dalykus. Lyg grandininė reakcija, kurios jau nebeįmanoma sustabdyti...Atsiminimai dalinami kaip kortų kaladė.Mintyse "varčiau" savo netikusių istorijų ir gyvenimo aplinkybių kortas, bandydama suprasti kodėl viena ir kita vyko mano gyvenime. Kodėl atsirado ir išnyko kai kurie žmonės, kodėl susiformavo tam tikri įpročiai ir ritualai. Žinoma, visa tai daryti jau post factum, o ir paprastai geriau net neatsiminti, nes jei neatsimeni, vadinasi viso to ir nebuvo :) Smegenys kartais lyg tyčia blokuoja blogus prisiminimus ir atverčiant kiekvieną "kortą" reikėdavo gerai pamąstyti, lyg aiškiaregei palinkus link stebuklingo rutulio, kuriame užrašytas visas žmogaus gyvenimas...

Beveik visi dalykai/įvykiai/žmonės, kurių nesinori prisiminti, mano gyvenime nutiko/atsirado ar pakeitė kažką iš esmės tik dėl to, kad aš kažkuriuo metu nesugebėjau pasakyti "ne". Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Niekada anksčiau nesusimąsčiau kodėl šitas žodis iš mano žodyno taip ilgai buvo beveik išbrauktas ir tik dabar mokausi kartais pasakyti ne [prisipažinsiu, gaunasi tikrai labai labai labai sunkiai]. Kodėl taip sunku ištarti dvi paprasčiausias raides, kurios į save gali sutalpinti milijoną priežąsčių? Greičiausiai todėl, kad mes bijome ką nors nuvilti, bijome būti palaikyti blogais žmonėmis/draugais/partneriais/bičuliais. Bijome atrodyti nemandagūs, pikti, nepateisinti kažkieno lūkesčių. Kiekvienas turbūt atrastų savo priežąstį. Aš paprastai bijau nuvilti žmones, nes žinau/matau [arba man tik taip atrodo], ko jie iš manęs tikisi...Turbūt dažnai dėl to elgiuosi nevisai taip, kaip norėčiau. Pati to nesuvokdama. Sunku kartais netgi sau pripažinti savo baimes...

Deja, nemoku numatyti ateities, nei žiūrint į krištolinį rutulį, nei dėliojant kortas, todėl negaliu nuspėti ar kada nors, kas nors pasikeis... Bet, kadangi truputį save pažįstu, tai nujaučiu, kad dar ilgai niekas nesikeis ir tik retkarčiais lūpos ištars tylų "ne", kuris gali būti taip ir liks neišgirstas...Ar nuo to mano gyvenimas pasikeis į gerą ar į blogą, tikrai nežinau, bet kaip esu rašiusi anksčiau, gyvenime negalima gailėtis nieko, nes tik visų patirčių ir sutiktų žmonių dėka, mes esame tokie, kokie esame. Čia ir dabar.

Aš vis susimąstau ar aš esu viena su tokia patirtimi. Gal tai tik man sunku nuvilti kitus žmones, nes aš visada galvoju per daug. Ar jūs dažnai kitiems sakote "ne"? Ar nejaučiate kaltės, ar nesijaučiate blogesni, nei galėjot būti pasakę priešingai? Kaip rašiau teksto pradžioje, neigiamam atsakymui mes galim turėti tūkstantį ir vieną priežąstį, bet kiekvienas, kuriam bus atsakyta, išvadas pasidarys pats...Galbūt ne visai teisingai, o dar dažniau ne visai neteisingas. Kaip surasti tą aukso viduriuką ir išlikti sąžiningam prieš kitus ir prieš save patį? :)

**********************************************************************************

Sijonas/skirt - second hand;
Palaidinė/top - primark;
Cardigan - UCB [second heand];
Diržas/belt - primark;
Pėskelnės/stockings - primark;
Mary janes - second hand;
Pakabukas-medalionas su inicialais/ initial necklase-locket - UO;

P.S Girdėjau, kad šiandien tarptautinė blogerių diena, tai tuo pačiu sveikinu ir visus kolegas :)

You say...

2011-08-25T13:54:00.000-07:00

Ne paslaptis, kad aš mėgstu svajoti. Dideliais kiekiais. Dažnai. Eidama gatve. Gulėdama lovoj vakare. Darbe, o kartais ir vietoj darbo :) Neatsimenu ir visada tokia buvau, nes mano vaikystės prisiminai gan vėlyvi, tik vienas kitas išlenda iš pasąmonės netikėtai ir netinkamu laiku, bet pamenu mamą pasakojant,kad vaikystėj kurdavau labai įtikinamas, bet nerealias istorijas :) Kol rašiau šį trumpą tekstą, sugrįžo keli vaikystės prisiminai. Kaip ir sakiau, ne vietoj ir ne laiku. O gal tai kaip tik tas kartas, kai jiems buvo pats laikas išlįsti iš užmaršties. Taip. Svajoti mėgau ir vaikystėj. Prisimenu kaip gniauždama rankoje nertą kiškį, kiemo vaikus tikinau, kad mano kumštyje slepiasi robotas :) Kaip lipdydavom iš plastelino gulbes ir gulbiukus ir plukdydavom jas didelėje, metalinėje praustuvėje. Dar aš turėjau vėžlio kiautą [nepamenu iš kur jį gavau, bet la-a-a-abai ilgai norėjau turėti vėžlį] ir išsinešus kiemo vaikams rodydavau. Visada sakiau,kad jis pats tikriausias vėžlys, koks tik gali būti, tik visada kažkodėl miega :) Tokia aš buvau. Niekad nemeluodavau tyčia. Tikiu, kad savo istorijom tikėdavau ir pati. Aš net ilgą laiką tikėjau Kalėdų seneliu, nes visada gaudavau tai, ko taip trokšdavau ir visada man atrodydavo, kad savo troškimus žinau tik aš. Kurdavau mintyse nereliausius žaidimus ir piešdavau sukneles. Visada rasdavau juos po eglute. Tai išliko man paslaptimi net ir dabar :) Gal dėl to aš taip dievinu Kalėdas? :)

Tikriausiai atsidusę sakysite: ir vėl įrašas apie svajojimą, kiek galima. Galima daug, dažnai ir gausiai :)Visada visus skatinau ir skatinsiu svajoti. Net tamsiomis, pačiomis blogiausiomis dienomis, nes svajonės padeda patikėti, kad viskas gali būti gerai ar bent priverčia pamiršti rūpesčius čia ir dabar. Visada skatinau svajoti ir savo vyrą, nes Jis, racionalus iki kaulų smegenų, o aš širdies ir emocijų žmogus. Dažnai jaučiuosi kaip virvės traukimo rungtyje. Kiekvienas traukiam virvę į savo pusę ir nei vienas nenorim pasiduoti. Sunkiu mūsų gyvenimo momentu, aš jam sakydavau: vizualizuok. Įsivaizduok ir matyk savo gyvenimą tokį, koks nori,kad jis būtų. Jis man sakydavo: tu per daug svajoji. Nematai realaus gyvenimo. Nežinau, kuris iš mūsų laimingesnis. Gal tai nematuojama? Tikrai, dažnai aš nematau realaus pasaulio, o dar dažniau ir nenoriu jo matyti. Kaip rašė J. Irvingas: kuo aiškiau matai pasaulį, tuo daugiau turi dėti pastangų,kad jis atrodytų gražus [citata netiksli, nes kažkam paskolinau knygą :)]. Neskaitau laikraščių, internetinių portalų, nežiūriu televizoriaus. Nematau prasmės ir tikslo, o ir šalia manęs yra žmogus, kuris domisi viskuo už mus abu ir dar daugiau :) Kartais nuotrupas išgirstų iš kitų.

Kai atvykau į naują šalį, viską reikėjo pradėti nuo pradžių. Nežinojau ar čia bus blogiau ar geriau, bet žinojau,kad bus kažkaip. Žinojau, kad neišvengsiu visų žemiškų problemų. Galvojau,kad teks su tuo susitaikyti, teks nusileisti ir kojomis pasiekti žemę. Neteko :) Teko išlieti ir keletą ašarų, bet daugiau tik dėl to,kad aš kartais mėgstu viską labai dramatizuoti :) Ieškodama darbo, visada save įsivaizduodavau kaip Emmanuele Beart filme '8 femmes'. Nesu nei tokia graži, nei tokia trapi, nei tokia išraiškinga, bet savo mintyse buvau :) Tarpinis variantas tarp jos ir savęs. Naujo gyvenimo paieškom užsiėmėm dviese. Eidavom Bristolio gatvėmis ir aš vis taukšdavau apie savo svajones. Nežinau ką galvodavo ji. Ne visi žmonės atsiveria ir nori atsiverti, bet mūsų likimas susiklostė visiškaip priešingai. Jos asmeninis pragaras - kapitalistinis milžinas, nuasmeninantis visus žmones. Aš patekau į jaukų šeimos verslą. Kaip? Nesuprantu dar ir dabar [nors esu įsitikinus, kad padėjo mano svajonės ir vizualizacijos] Jie atsargiai mane priėmė, buvau pirma užsienietė per tiek metų :) Pirmą darbo dieną buvau apdovanota šokoladiniais saldainiais ir vynu. Nebuvau pripratus prie to, nepripratau ir dabar, bet tą šeimą myliu beveik kaip savo artimus žmones :) Žinau jų gyvenimo istorijas ir skaudulius. Taip pat ir džiugus momentus. Visada laikau sukryžiavus pirštus už jų laimę. Niekada nereikia vakarais dūsauti,kad rytoj laukia nauja darbo diena ir nors pastaruoju metu nebeturiu laiko net asmeniniam gyvenimui, bet esu laiminga :) Kita istorija, susijusi su vizualizacija, dar priešakyje. Bijau kaip varna: prisikarksėti ir pamesti sūrį :) Bet tokių istorijų ne viena ir ne dvi. Tikiuosi, kad bent vienam žmogui tai padės, įkvėps savo gyvenimą matyti tokį, kokio jie norėtų. Pirmiausia savo svajonėse, o paskui ir kasdien.

Gal dėl amžino svajojimo, mane veide beveik visada galima pastebėti svajingą šypseną. Tikiu,kad tai priežastis, dėl kurios mane gatvėj kalbina ir sveikinasi senukai, darbe kalbina klientai ar pro šalį einantys žmonės nusprendžia įeiti į vidų kažko pasiklausti. Vieną kartą bičiulis pasakė: bet žmonės tave myli čia. Akimirkai sutrikau, bet atsakymas buvo paprastas: o kodėl neturėtų? Aš juk irgi juos myliu :)

Ir derinys pasivaikščiojimui po Viktorijos laikų kapines/parką.

Džinsai/jeans - second hand;
Palaidinė/blouse - UO;
Megztinis/sweater - george;
Kojinaitės/socks - primark;
Batai/shoes - primark;
Skarelė/scarf - second hand;

Me, myself and I

2011-08-18T13:50:00.000-07:00

Kai ankstyvą pavasarį S atskrido manęs aplankyti [gal 'aplankyti' nėra pats tinkamiausias žodis apibūdinti tam vizitui]. Pradėkim iš naujo :) Ankstyvą pavasarį S panoro pasimatyti su manimi ir atskrido į ūkanotąjį albioną.Iš savo rankinės nedrąsiai ištraukė knygelę.Vilktą grynų gryniausia drobe, rištą rankų darbo popieriumi sudalintu ranka braižytomis linijomis [įsigijo ją Kaziuko mugėje]. Atsargiai vartydama tada pasakiau: puiku, bus įrašams :) Visada norėjau rašyti ne kompiuterinį variantą,o ranka ar spausdinimo mašinėle [atsimenu kai vėlyvoje vaikystėje tėtis buvo parnešęs spausdinimo mašinėlę į namus ir tai buvo vienas mano pagrindinių žaidimų, nors dar net nemokėjau dorai rašyti]. Svajojau kaip rašyčiau vakarais, prie žvakės ar blausios toršero šviesos. Vis praeidama pro vienos parduotuvės vitriną žvilgteriu į vitrinoje besipuokuojančią spausdinimo mašinėlę. Įsivaizduoju kaip klavišais laksto mano pirštai, kaip glamžomas ir į šiukšliadėžę mėtomas popierius. Kaip plonu pieštuku koreguojamas tekstas, paraštėje užrašant tekstą, o paskui jį panaikinant trintuku...mmm...Galėčiau tai daryti naktimis, niekieno netrukdoma ir laukdama iš darbo grįžtančio vyro...Galbūt tie tekstai niekad taip ir neišvystų dienos šviesos. Galbūt dažnai ten išliečiau tik savo nuoskaudas, o paskui plėšyčiau į mažus skutelius,kad niekas negalėtų perskaityti ir visai nesvarbu,kad lietuviški sakiniai kažkam atrodys tik kaip raidžių kratinys. Kas galėjo pagalvoti,kad nuo paskutinio įrašo praeis pusė metų. Turbūt niekas.Net aš pati. Turiu vėl pratintis ir jaukintis raides. Net kompiuteryje. Tiek laiko su raidėmis ir sakiniais susidurdavau tik meilės laiškeliuose, atvirlaiškiuose, laiškuose ir knygose...

Ar turėčiau teisintis? Neturėčiau.Ir pati tai žinau puikiai. Vienok,kad pasiteisinimai nelabai kam ir įdomūs. Matyt, iš tiesų mes kitiems žmonėms rūpime ir esame įdomus mažiau nei patys galvojame :) Bet visas mano gyvenimas yra nesibaigianti pasiteisinimų/pasiaiškinimų/interpretacijų grandinė :) Kodėl? Todėl, kad dažnai man sunku susitarti su savimi. Todėl ,kad dažnai pirma sakau, paskui galvoju. Todėl,k ad dažnai būnu tokia išsiblaškius, kad tik po keletos minučių susivokiu, ką pasakiau ir padariau :) Todėl, kad aš per dažnai jaudinuosi dėl smulkių dalykų [bet kai man tai kasnors primena, aš visada išberiu iš kažkur pasigrobtą mintį, kad visas gyvenimas susideda iš smulkmenų]. Todėl, todėl, todėl...Sąrašą galėčiau tęsti iki begalybės :)

Kodėl taip ilgai nerašiau? Nes negalėjau susitarti su savimi. Niekaip. Įkalbinėjau gražiuoju, netgi pykau ant savęs. Niekas nepadėjo.Nežinau kaip jums, bet man gyvenime yra sunkiausia susitarti su pačia savimi. Kitiems gali dalinti patarimus ir niekada nesužinoti ar jie jais pasinaudojo ar tik mandagiai pasakė 'ačiū'. Ir visai nesvarbu kokius klausimus svarstyčiau, bet kaip mažas vaikas, tuoj pat apsisuku ant kulno ir žiūrėk jau darau kitaip :) Negaliu savęs gerai papurtyti ir pasakyti - atsikvošėk. Nesusikalbėjau su savimi dar ir dabar, bet bandau.Po truputį. Kiekvienas žingsnis man labai svarbus. Labiausiai turbūt kenčiu nuo to ne aš pati, o žmogus esantis šalia manęs :) Jau spėja susitaikyti su viena manimi, o po kelių dienų jo laukia nauja staigmena :) Taip ir gyvenam. Aš, kita aš ir Jis.

Tuo pačiu noriu padėkoti visiems visiems visiems, kurie manęs nepamiršo, laukė ir tikėjo. Bučkis į skruostą :)
Nieko ypatingo šį kartą, bet stengsiuosi :) Tobulėti iš naujo. Po pusmečio tylos tai lyg naujas startas. Tikiuosi šį kartą sėkmingas :)

Sijonas/skirt - second hand
Palaidinė/ top - second hand
Diržas/ belt - asos
Batai/shoes - vintage [ebay]
Kojinaitės/Socks - primark :)
Laikrodukas/wrist watch - vintage [ebay]

Time to grow up, girl?..

2011-02-21T12:20:00.000-08:00

Dviaukštis traukinys Kaunas - Vilnius. Tikėjausi patekti į antrą aukštą - deja. Kita klasė. Patogiai įsitaisau prie lango, muzika paruošta, žurnalas taip pat [ juk reikia kažką veikti kelionės metu :)] Stebiu kaip pilnėja vagonas, žmonės ieško patogesnės vietos sau. Kažkodėl visi nori sėdėti po vieną [individualistai :)]. Kai visose vietose įsitaiso bent po vieną žmogų - likusieji pradeda rinktis bendrakeleivius. Aš jau tikiuosi kelionę praleisti viena, kai priešais mane klesteli jauna mergina. Dirstelim viena į kitą. Sunku pasakyti ką galvoja ji, o aš mąstau, kad visgi mane kažkas 'pasirinko' :) Šypteliu. Įsijungiu ausinuką, susirandu traukinio bilietą, atsiverčiu žurnalą ir bandau skaityti. Nesiskaito. Tiesiog žiūriu pro langą ir stebiu besikeičiančius vaizdus. Pajaučiu kaip traukinyje visi pradeda šurmuliuoti - tikrina bilietus. Išsiimu ausines ir laukiu kol konduktorius prieis prie manęs. llgai laukti netenka, paduodu bilietą, padėkoju ir ruošiuosi toliau klausytis muzikos kai išgirstu balsą, kažką sakantį man. Prireikia akimirkos, kad susivokčiau kas vyksta. Į mane kreipiasi priešais sėdinti mergina. Buvau atpažinta. Sutrinku, padėkoju. Viskas. Galvoje sukasi minčių raizgalynė: jaučiuosi mažų mažiausiai nemandagi, nors iš tiesų esu sutrikus. Reiktų pakalbinti. Bet kaip dabar pradėti pokalbį? Dirsteliu į savo bendrakeleivę - miega. Na, bent jau bando miegoti. Turbūt jaučiasi taip pat nejaukiai kaip aš :) Tylos uždangą sudrumščia skambutis. Puiki proga pradėti pokalbį, o ir laiko įsidrąsinti turėjau pakankamai :) Plepam. Kiekvieną kartą išgirdus kreipinį 'jūs' - sutrinku. Akimis tyrinėju jos veidą. Dievaži, jaučiuosi tokio pat amžiaus, nors mintyse paskaičiuoju, kad tarp mūsų beveik 10 metų skirtumas. Pradedu suprasti...

Persikelkime į kitą vietą. Ūkanotasis Albionas [ Ačiū Minervai už šį puikų apibūdinimą]. West street įsikūręs B&B. Darbą baigiau pora valandų anksčiau tai galiu atsipūsti ir pagaliau užkąsti :) Sėdžiu mūsų pusryčių kambaryje, kuris taip pat yra ir baras ir poilsio kambarys :) Šiandien dirba ir mano bosas. Netrukus prisijungia, pasiūlo žolelių arbatos, nes aš vienintelė geriu tokią. Ir visai nesvarbu, kad beveik visi anglai pasibjaurėja mano gėrimu :) Ne juoda arbata? Be cukraus? Be prieno? Nusipurto :) Pakviečia prisijungti mano devyniolikmetę kolegę. Džiaugiuosi,kad anglų kalboje nėra kreipnio 'jūs', nes visi esame lygūs :) Plepam. Daugiausiai aš, nes manęs intensyviai klausinėja apie Lietuvą :) Ir visai nesvarbu, kad tai pasakojau jau ne pirmą kartą ir žinau,kad dar tikrai teks tą daryti, nes bosas ir vėl viską pamirš :)

Mano kolegė tyli. Suprantu ją. Tikrai nėra įdomu klausytis apie šalį, kurios pavadinimą pirmą kartą išgirdai tik iš savo kolegės lūpų. Ypač tada kai tau devyniolika :) Ji pradeda kitą temą. Berods jos mėgstamiausią - alkoholis ir vakarėliai :) Pirmą kartą išgirdusi, jaučiausi maloniai nustebinta. Manim pasitiki, mane priima.Vėliau pastebėjau, kad tai tiesiog jos mėgstamiausia tema ir išgirsta tai beveik visi :) Susimąsčiau: nejaugi ir aš tokia buvau devyniolikos? Turbūt, kad ne. Man ir dabar nejauku kai manęs šefas paklausia ar aš geriu, ką geriu ar geriu daug :) Išraustu kaip maža mergaitė ir visai nesvarbu, kad mano bosas į darbą priima ne pavaldinius, o draugus. Todėl ir bendrauja kaip su draugais.Aš pasiklausysiu. Tiesiog. Jiems bekalbant, iš mano boso lūpų išsprūsta frazė: 'gal aš pagaliau suaugau?' Gal :) [praėjusią savaitę jam stuktelėjo 59].

Berods ne kartą esu minėjus, kad nebijau senti. Greičiausiai tai lėmė daugybė priežasčių, bet pagrindinė turbūt ta, kad man niekada neteko akis į akį susidurti su senatve. Mano seneliai iškeliavo kai dar nebuvau gimus,o kita dalis - kai buvau visai maža. Tada dar nieko nesuvokiau. Kita priežastis - su senatve visada susidurdavau tik kaip su fizine išraiška.Visi, kas jos bijodavo, akcentuodavo fizinius dalykus: naujos raukšlės, žili plaukai, suglebęs kūnas, sulėtėjusi medžiagų apykaita, ligos ir taip toliau ir panašiai :) Prieš beveik metus, kai S dažydama man plaukus, tarstelėjo: "Madam, pas tave yra žilas plaukas". Tik nusijuokiau - "prasidėjo". Dabar žilų plaukų jau ne vienas. Vis dar juokiuosi. Ir kai mano bosas, sergantis cukriniu diabetu, man sako: "Gin, nepasenk ir nesustorėk. Tai baisu", aš tik nusišypsau ir lakoniškai atsakau: "bet juk tai neįmanoma" :)

Skaitydama Sara Gruen "Vanduo drambliams", vėl sugrįžau į tą laiką kai suvokiau senatvės siaubą. Suvokiau tada, kai pradėjau lankytis senelių namuose. Tiesa, prireikė ne vieno apsilankymo. Knyga mane sugrąžino į tą būseną, kurią patyriau kažkurį kartą. Baisu visai ne tai, kad keičiasi tavo išorė, o tai, kad tu nesikeiti viduje.Tavo kūnas strimgalviais lekia į priekį ir visai nesvarbu,kad viduje tu vis dar esi toks pats jaunas kaip ir prieš keliasdešimt metų. Tavo kūnas tiesiog tavęs nebeklauso ir niekas nemato viduje įkalintos merginos ar vaikino...

Kad laikas bėga, pradedi suvokti visai ne tada kai veidrodyje pastebi pirmus senatvės požymius :) O tada, kai žmonės, kuriuos laikai savo bendraamžiais [arba dar blogiau, jie ir yra tavo bendraamžiai :D], pradeda į tave kreiptis "jūs" :) Kai iš tavęs tikimasi kažko daugiau, nes: "na, jau lyg ir priklausytų pagal amžių" [variantų čia yra daug ir kiekvienas galit įsirašyti tinkamą]. Šalyje, kurioje nėra to baisiojo kreipinio, nieko nestebina, kad mano vyrui labiausiai patinka bendrauti su aštuoniolikamečiu kolega, kad naujus metus pasitinkam su penkiasdešimtmečiu, kurį dar ir aš galiu šio to išmokyti :) Kad eidamas gatve šešiasdešimtemtis tau pasako: " tu gražiausia mergina, kurią aš šiandien sutikau eidamas į pub'ą, oooo kad būčiau jaunesnis" :) Ar kad tam pačiam pub'e pamatysi garbaus amžiaus ponus ir ponias, leidžiančius laiką su jaunuoliais. Ir visai žavu kai pagyvenusi pora gatvėje pykstasi kaip ką tik susipažinę jaunuoliai. Jūs visi kartu galit pakelti pint'ą už amžiną sielos jaunystę ;)

Vilkiu:

Persikinė vintage suknelė - etsy;
Pėkelnės su širdelėm - primark;
Juodas medžiaginis diržas su aptraukta sagtimi - second hand;
Vintage wingtip rudi batukai - MD;

P.S labai atsiprašau tų, kuriems mano įrašai per ilgi ir per nuobodūs, nes šis gavosi kaip tyčia dar ilgesnis :)

Be sure, I'm thinking about you...

2011-02-10T12:14:00.000-08:00

Kai užsuku į maisto prekių parduotuvę, niekad ramiai nepraeinu pro saldainių ir kepinių skyrių. Būk tikra, kai matau visus tuos keksus, tortų papuošimus, glajus, marcipano gabaliukus, orinius pyragaičius - pagalvoju apie tave. Kaip tu sakei, primeni saldžius dalykus :) Kai pamatau kažką, kas patiktų tau, ir vėl, pagalvoju apie tave...Ir ne tiek apie tave. Pagalvoju apie jus visus. Keista, bet kiekvienas artimiausias, man asocijuojasi su skirtingais daiktais/dalykais. Sakysit materialu? Galvoju apie juos ir taip, beveik visada, bet dar maloniau pagalvojus kaip juos nudžiugintų vienas ar kitas dalykas. Atrodo, kad kiekvienas iš mūsų turim tam tikrą kodą. Ir žinau,kad daugumai tam tikri daiktai, primena kai kuriuos žmones. Taip turbūt ir susikuria didelis sąrašas daiktų, kurie mums vėliau sukelia nostalgiją. Kartais gal net neturi jokio logiško paaiškinimo, kodėl viena ar kita asocijuojasi su tam tikru žmogumi, bet pamatai ir pagalvoji...Ir visai nesvarbu,kad tu niekad nesikvėpinais tais kvepalais, bet kas kartą užuodus juos gatvėje aš dairausi ar nėra tavęs šalia, nors ir suprantu,kad tai neįmanoma...Refleksai...

Kiekvieną kartą, kai išgirstu važiuojant traukinius, aš nusikeliu į vaikystę, į senelės namus vienam Lietuvos gale ir į senelio - kitame. Todėl man patinka seni traukiniai, man patinka senos traukinių stotys, nes tai buvo pagrindinė mano žaidimų vieta, man patinka tas mazuto [?] kvapas ir tas ritmingas garsas, kuris migdydavo vakarais...Ir aš mėgstu pasinerti į šį jausmą, nes kiekvienas nostalgiškas atodūsis šildo. Mane šildo ir mintys apie kitus...

Ar jums taip pat nesvetimi šie jausmai? Ar jūs galvojate apie kitus, matydami tam tikrus daiktus? :) Ar niekad nesusimąstėt kaip tai keista? Man keista, nes kartais aš pagalvoju net apie žmones, kurių nepažįstu realiai arba esu mačius tik kelis kartus :) Reda, charity parduotuvėj pamačius paveikslą su pieštu šunimi, aš iš karto pagalvojau apie tave :) Renata, pamačius pakabuką su paukščiukais, iš karto prisiminiau tavo meilę kregždutėm ir siuvimo reikmenys man primena tave taip pat :) Odeta, pamačius Eifelio bokštą - iš karto matau tave. Tu man asocijuojies su Paryžium. Mister A, su tavimi man kažkodėl asocijuojasi Johnny Cash. Neklausk kodėl, tikrai negaliu paaiškinti :) Ar atpažįstat mano žodžiuose save? :) Galėčiau vardinti ir vardinti, kol susidarytų ilgiausias sąrašas, o gal nebūtų jo pabaigos :) Beveik kiekvienam mano mintyse yra skirta vieta, vieniems didesnė, kitiems mažesnė, bet būkit tikri, aš galvoju apie jus - artimieji, draugai, pažįstami, bičiuliai ir nepažįstami :)

Paprastutis derinys - pasivaikščiojimui ir pasisėdėjimui vietiniam pub'e [10 metrų atstumu nuo mūsų namų] :)

Leopardinis etam megztinis - second hand;
Jau matyta sagė-žirklės - thrifted;
Rudas, elastinis sijonas - second hand;
Juodos pėdkelnės - primark;
Rudi vintage wingtips batukai - MD.

Solitude

2011-02-03T02:55:00.000-08:00

Vienatvė labai keistas jausmas. O keistas jis dėl to, kad gali aplankyti net tada kai nesi vienas ar vienišas. Ilgai ieškojau rakto, kuris padėtu išspręsti rebusą, kuriame yra du nežinomieji - vienatvė ir žmogus.

Pamenu,kad dar mokyklos laikais labai mėgdavau į rašinius įterpti dainų žodžius.Mažai kas pasikeitė ir dabar :) Ir nors vienas išmintingas žmogus yra pasakęs, kad citatos tai yra antrinis produktas, bet ką daryti, kai ieškant atsakymų į tam tikrus klausimus ar bandant padrąsinti save, kai kurios citatos išlieka atmintyje ilgam. Jos lyg skirtos tam, kad sunkiausiu metu atliktų rožinių akinių funkciją.Taigi, šį kartą prisiminiau vienos Foje dainos žodžius: "Mes kartu ir visi po vieną, mes taip vieniši minioje..." Ar jums kada nors teko patirti šį jausmą? Kai nesate vienas, bet jaučiatės vienišas? Ką tada darote? Kaip su tuo jausmu kovojate?

Mane retai aplanko vienišumo jausmas. Greičiausiai todėl, kad aš esu dvilypis žmogus. Viena mano pusė labai mėgsta bendrauti ir trokšta bendravimo kaip vandens, o kita - mėgsta vienatvę. Kai viršų ima antroji, galiu dienų dienas praleisti savo komforto zonoje, svajodama, sudarinėdama ateities planus, klausydama muzikos, žiūrėdama nuotraukas ar tiesiog akimis skanuodama aplinką :) Pirmoji pusė tada tarsi miega užliūliuota antrosios lopšinės ir kai nusprendžia pabusti, mintyse išgirstu tylų balsą, kuris palaipsniui garsėja ir tarsi mantrą kartoją - tu esi vieniša.

Tada žinoma neišvengiamai ateina kitas etapas - savigailos :) Pradedu jaustis vienišiausia ir nereikalingiausia visame pasaulyje. Kaip su tuo kovoti? Lengviausia išeitis - socializuotis, bet būna dienų ar net savaičių lyg tyčia, kai nėra su kuo pabendrauti. Savigaila, žinoma, visada atkeliauja kartu su ašarom. Reikia paguodos. Vakare paguodžia vyras...Glostydamas plaukus ir bandydamas išspręsti mano bėdas ir žinoma siūlydamas variantus, kurių nei vienas man netinka :) Et...Vyrai. Et - moterys. Vis tie nesuderinami skirtumai :) Kitą ryt vėl viskas iš naujo. Tada nuramina mama, pasakydama, kad geriausias žmogaus draugas - jis pats.

Bandau spręsti rebusą toliau, mąstau logiškai. Pirmiausia ką turiu padaryti tai išeiti iš savo komforto zonos. Prisimenu vienoje knygoje skaitytą patarimą, kad savo kūną ir protą galima apgauti ir dirbtinai sukurti džiaugsmo būseną. Tereikia išsitiesti ir šypsotis. Tada ne tik pats patiki,kad tau viskas gerai, bet ir tavo kūnas :) Kita sąlyga - ryškūs rūbai ir gal net ryškios lūpos :) Dar kartelį primenu sau - svarbiausia išsitiesti ir šypsotis :) Jau pasiruošus nugalėti savo vienatvę!

Vaikščiodama ir šypsodamasi praeiviams, stebėjau kiek dar vienišų/vienų žmonių vaikšto miesto gatvėmis, geria kavą jaukiose kavinėse, skaito knygas ar kitaip leidžia laiką. Juk jie mėgaujasi vienatve! Beliko atsakyti į klausimą, ką tokio galėčiau daryti aš, kad vienatvė ir vėl man būtų maloni? Žinoma, klausytis mylimos muzikos, kuri būtų kaip fonas mėgiamai veiklai. Beabejo, jaukiai įsitaisyti kambaryje ir žiūrėti filmus. Kaip aš galėjau tai pamiršti...Taip mano pirkinių krepšelyje atsirado muzikos kompaktas ir bibliotekoje išsinuomoti filmai. Privalomas kakavos puodelis ar vyno taurė ir planai kitai savaitei: kur eisiu? ką darysiu? Juk yra tiek daug vietų, kurių dar nemačiau ir tiek dalykų, kurių dar nenuveikiau. Ir nereikia prie nieko taikytis, su niekuo kalbėtis [juk kartais to visai nesinori daryti],o tiesiog eiti su šypsena veide ir sulaukti šypsenų iš kitų, taip einančių gatve kartu su savo vienatve...

Ir vienišų pasivaikščiojimų derinys :)

Raudona beretė - MD [čia - ji neatskiriamas nuo manęs daiktas :)]
Mėlynas vilnoninis megztinis, kurį turiu daugiau nei 10 metų - second hand;
Sagė paukščiukas - second hand;
Gėlėtas sijonas su kaspinėliu - seconh hand;
Taškuotos pėdkelnės - primark;
Juodos ilgos kojinės - ebay;
Raudoni dr. martens - second hand;
Pilkas paltas ir diržas - second hand;
Snood'as - primark;

Diaries

2011-01-24T13:12:00.000-08:00

Turbūt niekam nereikia sakyti kas yra dienoraštis. Visi puikiai žino,kad tai vidinių jausmų išraiška popieriaus lape, bet ar kada nors bandėte jį rašyti? Turbūt būtų sunku suskaičiuoti ant rankų pirštų, kiek kartų aš tai bandžiau daryti :) Deja, visus kartus patyriau fiasko :) Tikriausiai todėl, kad baimė, jog kas nors perskaitys, būdavo didesnė už norą,o ir nelabai suvokdavau, ką jame reiktų rašyti. Dienotvarkę? Dienos nuotykius ir potyrius? Kokiom nuotaikom gyvenau? Ką sutikau? Apie ką pagalvojau? Kokį gerą/blogą darbą padariau? Dabar jau suprantu, kad būtent visų šių dalykų mišinys ir turėtų nugulti mano dienoraštyje...

Taip, aš nerašiau dienoraščio, bet aš rašiau eilėraščius, susirašinėdavau laiškais su geriausia drauge, vėliau su [ tada dar būsimu] vyru. Kaip smagu būdavo laukti susitikimo ir perduoti/gauti laiškelį, o paskui namie jį skaityti...Išsitraukti sunkiomis akimirkomis kai abejuoji viskuo, net savimi...

Vėliau su drauge laiškus pakeitėm užrakinama užrašų knygele [ir visai nesvarbu,kad būtum spyną atrakinęs paprasčiausiu plaukų segtuku :)] ir atiduodavom ją vienai kitai, kai ką nors parašydavom. Laikas ir atstumas nutraukė mūsų draugystę. Seniai nebebendraujam ir nepalaikom ryšio, bet knygelė, visus tuos metus, saugiai gulėjo mano stalčiuje ir tik prieš išvažiuodama nusprendžiau dar kartą viską perskaityti ir pagaliau ištrinti tą savo gyvenimo etapą iš savo 'duomenų bazės'. Taigi, negailestingai ją sunaikinau. Nesigailėdama nei vienos akimirkos...Turbūt paklausite - kodėl? Atsakysiu: nes tas gyvenimo etapas nekelia man gerų prisiminimų. Taip, kaip rašiau anksčiau, negalima gailėtis nieko, nes praeitis tai yra mūsų ateitis, bet kam, kas kartą skaitant, užsiimti savęs kankinimu ir mintimis grįžti ten, kur nenorėtum būti? Mano akimis, dienoraštis turėtų suteikti pozityvius jausmus ir priminti mums gerus dalykus arba gyvenimo pamokas...

Kai atvažiavau čia, maniau, jog blogo neberašysiu. Tiksliau, buvau tuo įsitikinus. Nauja aplinka, nauji įspūdžiai, bet bėda...Nėra su kuo pasidalinti :) Laikui bėgant man pradėjo trūkti bendravimo. Bendravimo ne plačiąja prasme, o žmogaus, su kuriuo galėčiau pasidalinti savo išgyvenimais, mintimis, nuotaikomis ar galų gale pasidžiaugti kasdieninėmis smulkmenomis, kurios kitiems atrodo nereikšmingos. Artimiausių nenorėjau tuo apkrauti, nes kiekvienas su savom problemom, mintimis...Galų gale žodžiu dažnai sunkiau išreikšti tai, kas dedasi mūsų viduje...Tada nusprendžiau - rašysiu dienoraštį. Ar man pavyko? Kaip matote - ne :) Supratau,jog svarbu ne išlieti savo mintis ir ne būti išklausytam, o reikia jomis pasidalinti su kažkuo, kas tau pritartų/nepritartų, diskutuotų, o svarbiausia - padėtų į situaciją pažiūrėti kitomis akimis...Juk mums reikalingas ne geras klausytojas, o pašnekovas...

Taigi, aš todėl ir vėl sugrįžau čia...

P.S Šitas įrašas turėjo būti pirmasis..

P.P.S Tekstas pirmiausiai buvo parašytas ranka ant popieriaus...

Na, ir kaip visada - derinukas. Kadangi nieko įspūdingo mano gyvenimo nevyksta, tai visi deriniai skirti tiesiog kasdieninei veiklai :)

Samaninis žalias švarkelis su žydom sagom - MD;
Raudona nerta juosta su kaspinu - dovana;
Snood'as - primark;
Skarelė su vyšniom - dovana;
Šiltas, pieno spalvos megztukas su pynėm - second hand;
Sagė-žirklės - trifted [dabar žiūriu,kad sagės nereikėjo čia :)]
Baltai mėlynas dogtooth rašto sijonas - second hand;
Juodos pėdkelnės - primark;
Raudonos, ilgos kojinės [dėl šilumos] - maxima
Tamsiai mėlyni vintage botai - ebay [kaip gi UK be botų :)];
Dryžuotos pirštuotos/kumštinės pirštinės - dovana.

Proximity

2011-01-19T12:26:00.000-08:00

Taip.Nuo ko pradėti? Ir kaip sunku bus vėl įsivažiuoti...

Prisipažinsiu,kad pirmasis įrašas turėjo būti visai ne apie tai, bet po ilgo laiko, pagaliau gulėdama savo jaukiame kambaryje, šiltoje lovoje [kad Jūs žinotumėt, koks geras jausmas aplanko. Gal skamba keistai, bet per šalčius mūsų kambarys buvo pavirtęs į amžino įšalo karalystę ir mes čia būdavom tik būtiniausiais atvejais: miegojom, rengiamės, dažėmės. Tiesa, paskutinis taikomas tik man :)] ir neturėdama ką veikti, mintimis nuklydau ten, kur nederėjo [gan keista,kad neturėdama ką veikti aš arba mąstau arba svajoju.Ir vienu ir kitu atveju - prisidarau papildomų problemų :)].Taigi, grįžtu prie esmės.

Vieną vakarą aš labai netikėtai pradėjau mąstyti apie vieno sau labai artimo žmogaus gyvenimą. Pažvelgiau visai kito žmogaus akimis. Naujai. Ir sutrikau...Pasidarė gėda, supykau ant savęs ir tada nusprendžiau, kad visgi į artimus žmones/draugus reikia ir žiūrėti kaip į draugus, nenagrinėjant jų asmeninio gyvenimo peripetijų ir kodėl jie tam tikrose situacijose elgiasi vienaip ar kitaip...Ypač jei tai nesusiję su mumis ir bendravimui neturi jokios įtakos...

Visada maniau, kad artimiausiems žmonėms mes keliame daug didesnius reikalavimus nei bičiuliams, pažįstamiems. Norime ir tikimės iš jų daug daugiau. Bet tai turbūt galioja ne visomis gyvenimo situacijomis. Visgi supratau, kad į artimus žmones mes žiūrime kur kas atlaidžiau. Daug ką jiems atleidžiam, pamirštam, žiūrim pro pirštus ar galų gale - nepastebim tam tikrų niuansų. Ar tai būdinga tik man ar ir kitiems žmonėms?

Niekada per daug nesigilinu į mylimiausių žmonių asmeninį gyvenimą ir vertinau visai kitus dalykus ir kai vieną vakarą netikėtai pažiūrėjau iš šalies, supratau, kad tai buvo didžiausia mano klaida, padaryta pastaruoju metu...Pasižadėjau sau tokios klaidos daugiau nedaryti ir į savo gyvenimo vadovėlį įsirašiau dar vieną išmoktą pamoką...

P.S Ir aš tikiu [tiksliau žinau], kad mano artimiausieji ir mylimiausieji yra tokie ypatingi, nuostabūs ir protingi žmonės, kad tikrai nesiims mąstyt ką aš čia turėjau omenyje :) Ar ne taip? :)

**********************************************************************************O dabar apie kitus dalykus :)

Aš vis dar tikrinu savo paštą [nors laiškus jau gaunu retai] :) Todėl pamačius lietuvišką vardą ir pavardę/slayvardį, visada susidomiu :) [Ir man patinka gauti laiškus.Ypač tikrus.].

Taigi, savo pašto dėžutėje radau laišką nuo Karinos, kuriame ji man iškilmingai [gerai, meluoju :)] pranešė,kad skiria man 'Stylish blog award' :) Ir tik vakar vakare, gulėdama lovoj, vyrui liūdnai postringavau,kad buvau visai pamiršta savo 'kolegų', o šiandien ryte mane prisiminė net dviejų, mylimiausių blogų autorės - Valikabu ir Austėja beigi, man nematyto, bet mielai peržiūrėto blogo autorė - Lina. Dabar aš turiu padaryti štai ką: paskelbti apie šį apdovanojimą savo bloge [checked], parašyti 7 dalykus apie save ir siųsti šį apdovanojimą toliau :)

Mano mylimiausias patiekalas - viskas, kas saldu :) Bet paaaatys mylimiausi saldumynai - marcipanai, morengai/oriniai pyragaičiai, džiovintos slyvos šokolade ir šiaip viskas slyvų skonio, beigi kondensuotas pienas :)
Man labai svarbu namai/aplinka/namų jaukumas. Turbūt šie dalykai svarbesni už daug ką ir teikia man be galo daug džiaugsmo [daug daugiau nei visokie moteriški niekučiai: rūbai, batai, aksesuarai ir etc.].Aš galiu paskutinius pensus išleisti pirkdama kažką namams + prie to paties - aš labai mėgstu žiūrėti į žmonių langus ir matyti kaip jie gyvena. Visada mintyse 'nupaišau' trumpą charakteristiką ir pagalvoju ar norėčiau aš ten gyventi :) Nemėgstu minimalistinių interjerų, nes jie nieko nepasako apie gyvenančius žmones :)
Aš jaučiu nepaaiškinamą silpnybę įvairiom dėžutėm :D Mano vyras juokais sako: 'tiek daug dėžučių ir visos gražios' :D Bet tai tikra tiesa! Omenyje neturiu papuošalų dėžučių, nes man tinka ir patinka ir kartoninės dėžės nuo batų, kurios būna apklijuojamos kokiu nors popieriumi :) Ypatinga trauka - metalinėms saldainių/sausainių dėžutėms [ypač senoms] ir apvalioms dėžutėms :) Šiuo metu savo kambaryje suskaičiuoju 29 dėžutes ir tai tikrai ne pabaiga :D Turbūt jei galėčiau, tai visą savo gyvenimą sudėčiau į dęžutes [nors panašiai ir yra] :)
Aš visiškai nesidomiu muzika. Ilgą laiką apskritai sakiau, kad man muzika nereikalinga. Dabar nuomonę pakeičiau, nes su muzika esu beveik visada, BET aš visiškai neieškau ir neatrandu man nežinomų atlikėjų, todėl turiu tik kelis, kurių klausau nuolat pvz mano ausinuke nuo Kalėdų groja pakartotinai ta pati daina :) Muziką atrandu tik tada, jei kažkas rekomenduoja, nes pati paprastai niekad nieko neatsimenu :) Ir labai gaila,kad dėl limituoto interneto, nebegaliu klausytis 20tųjų -30tųjų metų radijo :(
Aš esu labai emocionali ir nepastovi. Verkiu labai labai labai dažnai ir dėl visko. Dažnai net pati savęs nesuprantu kai pvz.sugebu apsiverkti per filmą apie palaikymo komandos šokėjas, kai jos daro kokį nors wow triuką :D
Estetė iki kaulų smegenų. Man pirma daiktas turi būti gražus, o tik paskui praktiškas :)
Mėgstu daiktus naudoti ne pagal paskirtį [Taip mano papuošalai atsiranda torto padėkle,kremai - senoje arbatos dėžutėje,o cukrus supiltas į inda su užrašu 'kava'] :)

O savo apdovanojimus skiriu šiems blogams [nors ir negalima duoti tiems, iš ko gavau, bet jau buvau numačius tada, kai apdovanojimą gavau iš Karinos tai parašysiu :)]

http://styleinkaunas.blogspot.com/

http://animalsindresses.blogspot.com/

http://lesykleles.blogspot.com/

http://toksvisoks.blogspot.com/

http://notanotherfasionblog.wordpress.com/

http://valikabu.blogspot.com/

http://bantikbantik.blogspot.com/
http://ladysteatime.blogspot.com/

http://vaivapamaiva.blogspot.com/

http://agvintage.wordpress.com/

http://mirattes.blogspot.com/

http://miss-mustachio.blogspot.com/

http://manijuke.blogspot.com/

http://sonattta.blogspot.com/

P.S priežastis, kodėl skyriau šiems blogams, surašysiu kitame įraše, nes labai noriu [nors ir pavėluotai], sudalyvauti blogų reklamos savaitėj :) Geriau vėliau nei niekada! :)

Na, ir derinys :) Skirtas pasivaikščiojimams :)

raudona beretė - rankų darbo [MD];
raudona palaidinė su tamsiai mėlynais taškiukais - second hand;
pilkas cardigan - mark and spencer [trifted];
pilkas, kašmyrinis esprit sijonas - trifted;
juodas pintas diržas - second hand;
mėlyni verstos odos batukai - clarks;
juodo pėdkelnės - primark;
pakabukas UO - dovana.

P.S Kainų neberašysiu, nes esant valiutos skirtumui tai praranda visą prasmę :)

Time to...

2010-09-16T02:30:00.000-07:00

Šis įrašas bus dviejų dalių.Pirmoji, tokia, kokią aš norėčiau, kad žmonės užsukę į mano blogą matytų ilgą laiką, o antroji tiesiog bus kaip paaiškinimas visko, kas vyskta :)

Turbūt jums yra tekę girdėti apie vieną ar kitą labdaros projektą, bet ar teko girdėti apie naujai įsikūrusią labdaros parduotuvę "Auksinė širdis"? Prisipažinsiu, man neteko, kol vieną dieną savo pašto dėžutėje neradau laiško nuo Rūtos, kuri kreipėsi į mane labai nedrąsiai, kaip pati rašė, kad kas kartą pasakodama apie tai jaučiasi taip tarsi prašytų išmaldos...Nusprendžiau prisidėti prie šio projekto ne tik materialiu pavidalu, bet ir paskatinti prisidėti kuo daugiau žmonių.

Labdaros parduotuvė "Auksinė širdis", kuri yra įsikūrusi prekybos centre Ozas, atsidarė ne taip ir seniai.Krautuvėlė įsikūrė tik birželio 1-ąją, po to kai A.Čekuolis apsilankė pas prezidentę prašydamas skirti daugiau dėmesio skurstantiems, o ši - neturėjo laiko... Jis ir yra projekto "Mes galime" globėjas.Pagal Lietuvos įstatymus, krautuvėlė negali veikti pilnu tempu kaip pasaulinė charity shop, nes jai draudžiama perpardavinėti dėvėtus rūbus. Todėl A. Čekuolis su komanda sugalvojo kitokį dalyką - jų pirmaisiais aukotojais tapo Lietuvos menininkai. Aukodami savo darbelius jie prašė tik vieno - kad su kiekvienu parduotu jų kūriniu savanoriai pirkėjui įteiktų ir to menininko vizitinę kortelę (dažna iš jų puikuojasi prisegta prie kūrinio). tetos sakė, kad gražiausi stikliniai angelėliai jau dingo, namus rado ir papuošalų kolekcija... Antrą kartą tų pačių žmonių prašyti aukoti - nedrąsu...Kodėl visa tai rašau? Todėl, kad galbūt atsiras daugiau norinčių prisidėti prie šio projekto ir padėti skurstantiems žmonėms.Jeigu norite, galite apie šį projektą daugiau pasiskaityti facebook

Na, ir antroji dalis, kiek kitokia nei pirmoji...

Mano bičiulė Rima sako, kad žmogus savo gyvenime iš esmės ką nors turi pakeisti kas tris metus.Na, bent jau darbą :) Nesu įsitikinus, kad reikėtų periodą apibrėžti tam tikrai skaičiais,bet tikrai gyvenime ateina tokie etapai, kai kažką norisi ir reikia keisti.

Turbūt jau senokai pastebėjot,kad mano įrašuose buvo daug dvejonių ir šiokios tokios baimės, o viso to priežastis yra ta, kad atverčiu naują gyvenimo lapą, kurį reikės pradėt pildyti iš naujo :) Pradėjau mąstyti ir apie tai ar noriu į tą lapą įrašyti ir savo blogą, ypač kai entuziazmo rašymui pastaruoju metu neliko daug ir jaučiu, kad nebe progresuoju ir net nestoviu vietoj,o pradėjau regresuoti, tai galbūt pats laikas atsisveikinti...Žinoma, viso to priežastis gali būti ta, kad dabar gyvenu visai kitokiais rūpesčiais ir gvildenu "problemas", kurios neleidžia mąstyti apie nieką kitą :) Galbūt persikėlus gyventi į naują vietą, mūzos ir vėl neduos miegoti vakarais ir norėsis atsiversti savo blog'ą ir tik rašyti, rašyti ir dar kartą rašyti :) Todėl nesakau viso gero, sakau iki pasimatymo :) "Išeinu" atostogų! Mirkt :)

Na ir kaip visada derinukas, kaip gi be jo :) Skirtas ilgiems pasivaikščiojimams :)

Violetinių atspalvių gėlėtas triko - 10 lt.
Barchatiniai šortais su petnešomis ~20 lt.
Pilkos pėdkelnės - 10 lt.
Juodi su žaliais apvadais batukai - dovana
Juoda, per petį permetama rankinė - 5 lt.
Vyro laikrodis :)
Mokyklinukiškas raudona/pilka dryžuotas švarkas - 1 lt.
Sagė - šaukštukas 25 lt
Viso: 71 lt.

P.S Nuotraukos darytos po 8 val. pasivaikščiojimo kai jau mažiausiai buvo noro galvoti apie pozavimą, o tik norėjosi atsigulti ir ištiesti kojas :D

I wish...

2010-09-05T04:36:00.000-07:00

Turbūt visiems mums tenka sutikti žmonių, kurie į mūsų kasdienybę ir gyvenimą įneša naujų spalvų, pakeičia mūsų požiūrį ar bent jau priverčia susimąstyti apie tam tikrus dalykus.Vienuose savo kursuose sutikau žmogų, kuris man priminė turbūt visiems gerai žinomą, bet mano jau primirštą tiesą - būk labai atsargus su savo norais, nes netyčia jie gali išsipildyti...

Turbūt ne veltui pasakojimuose apie džinus ir džines norai išpildomi taip, kad galutinis rezultatas nustebiną laimingąjį, kadangi išsipildo visai ne taip, kaip buvo tikėtasi :) Tai tik primena mums, kad norėti ir svajoti reikia labai detaliai, nes netyčia ištartas ar nutylėtas žodis, gali pakeisti visą noro esmę ir galbūt net pasukti mūsų gyvenimą visai kita linkme.Gal ir sunku suprasti ir patikėti tuo, kol nepradedi mąstyti ir nesurandi pavyzdžių savo gyvenime ir savo artimoje aplinkoje.Taigi, kaip panorėsi, taip ir bus, tik norėti irgi reikia mokėti, kad netyčia neliktum prie suskilusios geldos...

Dauguma galvoja, kad sunkiausia gyvenime gauti tai, ko nori, o kaip pasakė vieno serialo herojė: gauti tai, ko nori yra lengva, sunku suprasti ko nori iš tikrųjų...Ši nugirsta mintis ėmė tarsi persekioti mane ir privertė eilinį kartą mąstyti apie tai ar viską darau teisingai, ar einu teisingu keliu, ar visi ateities norai ir vizijos tikrai yra teisingos ir suteikiančios gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę.Maloniausia, kad pakolkas į visus klausimus galiu atsakyti teigiamai...O jūs? :)

Na ir žinoma turi paaiškėti knygelės laimėtojas :) Prisipažinsiu, kad šį kartą patingėjau numerius rašyti ant skaičiukų, todėl į pagalbą išrenkant laimėtoja pasitelkiau savo vyrą ir paprašiau jo pasakyti du skaičius nuo 1 iki 72.Kodėl du? Todėl, kad jeigu netyčia pirmasis komentaras būtų mano :) Taigi skaičiai yra 25 ir 41.Jei teisingai suskaičiavau tai laimėtoja yra Sima,kurios komentaras "skambėjo" taip: Pirmiausia, noriu pasakyti, kad šios kelnės tinka Tau labai labai...Antra, derinukas atrodo labai romantiškas, net nežinau kodėl, nes dažniausiai man su romantika siejasi sijonai...Trečia, nuostabi pamoka, visada norejau tai isbandyti, aciu :) " Sima, lauksiu tavo adreso savo pašto dėžutėje, kad galėčiau įduoti dovaną pašto karveliui :)

Na ir paprastas derinukas, pasivaikščiojimui ir pasisėdėjimui su drauge:

Dryžuota rusva suknelė su balta apykakle - 1 lt.
Pintas rudos odos diržas 1 lt.
Pakabutis prie diržo sukombinuotas iš dovanotos sagės, rakto, paukščio narvelio ir grandinėlės ~10 lt.
Juodos taškuotos pėdkelnės - 9 lt.
Ilgos medvilninės rudos kojinės virš kelių - dovana;
Rudi dvispalviai batukai, kurie matosi čia - 35 lt.
Smėlinis lietpaltis - 1 lt.
Ruda portfelio tipo rankinė - 10 lt.
Viso: 67 lt.

Something for you :)

2010-08-22T04:11:00.000-07:00

Taigi, nenumaldomai vasara bėga į pabaigą ir artėja Rugsėjo pirmoji, kuri žymi ne tik kalendorinio rudens pradžią, bet ir naujų mokslo metų :) Gal kiek ankstokai, bet paskatinta kelių žmonių, nusprendžiau ir aš patalpinti vieną pamoką savo blog'e :) Pamokysiu jus, kaip iš visiškai paprasto dalyko, pasidaryti kažką gražaus ir nekasdieniško :) Galbūt jau būsite tai matę kažkur kitur, bet ši instrukcija bus tokia detali, kokia tik gali būti :) Per daug nepykit už ne visai dailias nuotraukas, nes iš tiesų yra sunku tuo pačiu metu ir daryti ir pačiai fotografuoti viena ranka, o dar kai reikia skubėti :) Tikiuosi ji pravers tiems, kurie norėjo sudalyvauti kursuose, bet neturėjo tokios galimybės ir žinoma tiems, kurie dalyvavo,bet laikui bėgant dalis informacijos "išsitrynė" :)

Na, tai pradedam pamoką :) Kaip iš elementarios užrašų knygelės iš prekybos centro, pasidaryti kažką individualaus ir gražaus sau :)

Pirmiausia jums reikės šiu priemonių:

Knygelės :)
Dviejų storesnių A4 formato spalvotų lapų, priderintų prie knygelės išorės;
Dviejų baltų A4 formato lapų ir vieno lapo popieriaus ar kartono tokio storio,kokio naudojama medžiaga viršeliui;
Žirklių, manikiūrinių žirklučių, kanceliarinio peiliuko, plono pieštuko, metalinės liniuotės, lipalo, moment klijų, medinio kauliuko/ledų pagaliuko :);
Juostelės arba siuvinėjimo siūlo žymekliui,
Audinio, kurį naudosite knygelei;
Binto arba merliuko;
Plonos virvelės arba gumytės;
Idėjų, fantazijos, kantrybės, kruopštumo ir meilės :)

Taigi, paimam į rankas knygelę, atverčiam ir kanceliariniu peiliuku išpjaunam bloką iš knygelės viršelių :)

Tada nulupam nuo viršelių senus priešlapius, manikiūrinėm žirklutėm nukarpom nuo bloko visokius nereikalingus "atsikišimus" ir viršelį padedam į šalį bei trumpam pamirštam :) Jeigu naudosite ploną audinį viršelių aptraukimui tai prieš padėdami į šalį, viršelius galite uždažyti baltu akrilu, nes būna, kad persišviečia :)

Toliau imsimės priešlapių.Pasiimam spalvotus lapus ir perlenkiam juos per puse.Perbraukiam per lenkimo liniją kauliuku/mediniu pagaliuku.Išmatuojam bloką, nubraižom ant popieriaus ir išpjaunam kanceliariniu peiliuku, stipriai prispaudę liniuotę :) Saugokit stalą! :)

Priešlapius būtų gerai ne tik išsipjauti, bet ir pritvirtinti prie bloko taip, kad jie tvirtai laikytųsi, bei gi neleistų blokui išplyšti iš knygelės :) Tai darome keliais etapais.Pirmiausia pridėję popieriaus skiautę nuo bloko nugarėlės krašto 5 mm. atstumu, atsargiai ištepam lipalo klijais, greitai atkeliam ir prispaudžiam priešlapius.Tą padarom abiejose pusėse.

Vėliau paimam gabaliuką binto [plotis priklauso nuo knygelės storio,o ilgis turėtų būti bent 0,5 cm. mažesnis iš kiekvienos pusės nei knygelės aukštis].Ištepam klijais priešlapį ir klijuojam merliuką, tada ištepam nugarėlę, vėl prispaudžiam, kad priliptų, o likusį laisvą galą priklijuojam kitoj priešlapio pusėj.[Aš pavyzdyje naudojau per ploną popierių priešlapiams, bet neturėjau spalviškai tinkamo kito, storesnio varianto, todėl popierius nuo lipalo pasibangavo].

Tada išmatuojam nugarėlės ilgį ir plotį ir priklijuojam ten popierinę juostelę, beigi gerai prispaudžiam.Šiam etape klijuojasi ir žymeklis :)

Sekantį žingsnį nežinau kaip pavadinti, nes pasakysiu sąžiningai - pamiršau kaip vadinas ta detalė :D Na, bet pavadinimas nėra svarbus, svarbi esmė :) Ši maža detalytė daroma iš tos pačio audinio, kuris naudojamas knygelei :) Dabar jums prireiks siauros medžaigos juostelės ir gumytės ar plonos virvelės, kuri yra dedama į vidų.Darbo eiga tokia: audinys ištepamas moment klijais [nepadauginkit, nes persigeria per audinį arba naudokit permatoma momentą], palaukiama kol truputį nudžius, tada dedama gumytę į vidų, užlenkiama medžiaga ir su kauliuku gerai perbraukiama ties riba juostelės, kad gražiai išryškėtu tai, kas yra viduje :) Paskui atsipjaunam gabaliuką tokio pločio kaip knygelės nugarėlė ir klijuojam iš abiejų galų :) Dar vėliau ant nugarėlės užklijuojam popieriuką, nuo vienos detalės iki kitos, kad užpildytumėm idubimą, atsiradusį priklijavus šią detalę :)

Su bloku galim trumpam atsisveikinti bei gi leisti jam pailsėti ir vėl prisiminti viršelius :)

Nors darant pirmą knygelę geriau būtų dirbti su lėčiau stingstančiais klijais [idealiai tiktų miltų klijai, kuriuos galima išsivirti iš miltų ir vandens ir vėlaiu įpilti kažkiek lipalo į juos], nes tada galima koreguoti viską, bet aš pati dažnai dirbu su momentu, nes taip tiesiog greičiau :)

Taigi ištepam viršelius momentu, tolygiai paskirstom [išsiskirstyti tolygiai būtina tam, kad perteklius nepersigertų per medžiagą, ypač jei medžiaga plonesnė] ir dedam ant audinio, gerai audinį įtempiam, "nuglostom", kad visas plotas priliptų ir apverčiam :)

Apverte ištepam klijais visus kraštus ir išskirstom.Kampų netepam! :) Priklijuodami kraštus, audinį vis kažkiek patempiam, kad gražiai įsitemptų :)

Dabar pereisime prie vieno sudėtingesnių etapų - kampų :) Nepažadu, kad iš pirmo karto viskas pavyks gerai, bet praktika tikrai duoda daug :) Svarbiausia visada nenukirpti nei per daug, nei per mažai :D Taigi suimam pirštais kampo audinį ir kerpam taip, kad liktų keli milimetrai nuo viršelio krašto.Tada kampą ištepam klijais, užlenkiam tą kelių milimetrų kampuką ir suglaudžiam medžiagą.Aš kadangi dariau iš itin storos medžiagos tai kampelius vėliau užlakavau su permatomu laku, kad jie neirtų :)

Kai visus kampus sutvarkom tai viduj gražiai nupjaunam kraštus, nes reikės įklijuoti kompensaciją :) Atsargiai pjaukit tie viduriu, nes viduryje eina plonas popierius, galit netyčia perpjauti kiaurai :) Šitame etape daromas ir knygelės surišimas jei jo norisi :) Aš nedariau, bet pabandžiau parodyti kauliuku kur įpjauti, o viduje papaišiau stačiakampį kaip turėtų atrodyti iš vidaus priklijuota juostelė :)

Kompensacija klijuoja tam,kad sulygintų aukščio skirtumus viduje, kurie atsiranda viršelius aptraukus medžiaga, todėl viduje klijuojamas popierius, turi būti tokio pačio storio kaip audinys :) Kaip įklijavus priešlapius matysis labai negraži riba :) To galima išvengti tik tada, jei audinys labai plonas, o priešlapio popierius storokas bei dirbama ne drėgnais klijais, tokiais kaip momentas :)

Na ir paskutinė bei sudėtingiausia, bei atsakingiausia dalis - bloko įklijavimas į viršelius :) Čia turėsite tik vieną bandymą greičiausiai :) Pirmiausia įdėkit bloką į viršelius ir pastumdykit,kad nuo viršaus ir apačios būtų vienodas atstumas.Visada pirmiausia klijuojama ta pusė, kuri atsiverčia, nes čia gali geriau pareguliuoti atstumus, o kita, galinė pusė, tiesiog užverčiama ir kaip išeis tai priklausys nuo jūsų sėkmės :D Tik neišsigąskit, nėra viskas taip sudėtinga, kaip atrodo :D

Tarp priešlapių įdedam baltą švarų lapą, kad tepant klijus neišsiteptų vidinis priešlapis.Klijais ištepam viršelio [ne bloko!] nugarėlę ir valcą [tarpęlį tarp nugarėlės ir viršelio, kur popierius matosi], tada greitai tepam patį priešlapį, klijus tolygiai paskirstom, ištraukiam lapą ir užverčiam viršelį.

Greitai tą patį padarom ir kitoj pusėj, viską "užglostom", pažiūrim ar visur viskas prilipo, ypač priešlapis ir nugarėlė.Jei kažkas negerai dar galim bandyti pakoreguoti, o jeigu viskas gerai tai kauliuku perbraukiam viršelį tie nugarėlė, gerai būtų netgi aprišti tą dalį plona virvele ir paslėgti :)

Ir štai turim rezultatą! :)

Tik nenusiminkit jei iš pirmo karto nepavyks viskas sklandžiai :) Čia reikia praktikos ir svarbiausia padaryti išvadas ir mokytis iš savo klaidų :) O kartais tiesiog būna dienų lyg tyčia :)

O šį kartą jums dovanoju ne tik šią pamoką, bet ir vienam komentatoriui atiteks dovana :) Turbūt nesunku nuspėti, kad ta dovana bus ši rudeninė, vilnos audinio knygelė su įsegta vintage sage :)

Na ir žinoma kaip visada derinys :) Na šį kartą tik lyg tarp kitko.Senokas.Taip apsirengus išlydėjau vyrą oro uoste, o tas žinia jau senokai buvo :)

Klasikinės kelnės - 5 lt.
Tamsiai mėlyni/balti brogue bateliai [oda kombinuota su audiniu] - 70 lt.
Sailor jerry maikutė su užrašu “Stewed screwed and tattooed” - 8 lt. + 25 lt. persiuvimas, nes ji buvo vyriška :) Taigi 33 lt.
Odinis pintas diržas - 1 lt. [reiktų platesnio]
Juodas susagstomas megztukas ir nėriniai iš siuvimo kraitelės :) - 8 lt.
Viso: 120

Sėkmės!

Candour

2010-08-16T01:24:00.000-07:00

Ar pastebėjote, kad kai kurie žmonės būna atviri kaip atversta knyga, o kiti sąmoningai arba patys to nejausdami, apie save pasakoja mažai, nutyli tam tikras gyvenimo detales ir aplinkybes bei daugelį kitų dalykų.Tuo tarpu apie pirmuosius žinai beveik viską: kokią dantų pastą jie naudoja, kokios spalvos jų dantų šepetukas, kokiu šampūnu jie trenka plaukus, ką valgo pusryčiams/pietums/vakarienei, ką šiandien veikė ir galų gale ko nenuveikė, bet pagalvojo apie tai :)

Kadangi save priskiriu pirmai kategorijai žmonių [viena mano draugė, su kuria pradėjom bendrauti blogo dėka, po kiek laiko prasitarė, kad pirmiausia sutikus mane gyvai tai pribloškė mano atvirumas :)], susimąsčiau, kad galbūt kitus žmones bendravimas su atviraisiais kartais vargina :) Tuo tarpu man pačiai labiausiai patinka bendrauti su tokiais žmonėmis kaip aš pati :) Susitikusios su geriausia drauge visada turim apie ką papliurt, nors kartais gal pokalbiai nebūna labai turiningi ir keisti klausant iš šalies, bet turėti šalia žmogų, kuris yra toks, kaip tu ir tave supranta, yra labai puiku :) Pastebėjau dar ir kitą dalyką, kad su uždarais žmonėmis man labai sunku bendrauti ir palaikyti pokalbį bei ilgalaikę draugystę, nes laikui bėgant suvoki, kad bendrauji su žmogumi, bet visai jo nepažįsti ir nieko apie jį nežinai.Gal ir tiesa, kad bendraujame su panašiais į save :)

Kartais būna dienų kai labai bijau likti įskaudinta ir nesuprasta ar galų gale nukentėti dėl šios savo savybės ir pamąstau [tris kartus nusispjaudama per kairį petį], kad labai gerai, kad iki šiol tai neįvyko arba jeigu ir įvyko tai aš to nepastebėjau ir nesupratau :) Būna ir tokių dienų kai sakau sau, kad reikia išmokti patylėti, kažką pasilaikyti sau, nebūti tokia atversta knyga, nes juk moteris turi turėti paslapties :) Kita vertus, galbūt tie žmonės, kurie šneka apie antraeilius dalykus tiesiog nukreipia dėmesį nuo dalykų, kurių nebūtina visiems žinoti :) Niekada niekuo negali būti tikras :)

Na ir paprastas vasarinis derinukas :)

Tamsiai mėlyna taškuota suknelė - 1 lt. [patrumpinta ir pakeistos sagos]
Skrybėlaitė - 45 lt.
Raudoni dr.martens brogue batukai - 8 lt.
Baltos kojinaitės - 5 lt.
Juoda rankinė - 5 lt.
Laikrodis - vyro :)
Viso: 64 lt.

Between two castles...

2010-07-19T09:11:00.000-07:00

Rašau - trinu, rašau - trinu, rašau - trinu...

Praėjusio įrašo komentaruose minėjau,kad pastaruosius pora mėnesių, gal truputį mažiau, mano galva beveik tuščia.Negaliu mąstyti apie nieką kitą, kaip tik apie tai, kas yra sėkmė ir laimė, ar ji priklauso nuo pačio žmogaus, nuo jo asmeninių savybių ar yra nulemta dar prieš žmogui gimstant...O viso to priežastis labai paprasta...

Turbūt visi yra patyrę ir visi puikiai žino, kad žmogui per gyvenimą tenka iškęsti daug įvairių išbandymų tol, kol pasiekia savo kelio galą.Išbandymus mes patiriame ne tik kaip atskiros būtybės, nepriklausančios nuo kitų žmonių, bet ir kaip "bendruomenės" nariai.Turbūt išbandymai per santykius su kitais žmonėmis yra dar didesni, reikšmingesni ir labiau formuojantys bei gludinantys mus kaip asmenybes.Kaip akmenys sumesti į jūrą ir laikui bėgant jų aštrios formos arba nugludinamos iki visiško švelnumo arba suskyla į smulkesnes dalis...

Išbandymų metas atlėkė ir į mūsų šeimą.Visos psichologų ir tūlų piliečių minimos santykių krizės jau liko užnugaryje ir atrodo, kad jų niekada net nebuvo :) Ir lyg to dar būtų maža, likimas nusprendė mus išbandyti dar ir kitaip.Nors greičiausiai tai ne likimas numetė savo kortą, o mes patys, nes iki to ėjom ne vienerius metus ir čia puikiai tinka citata: "Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti." (O. de Balzakas), kurią man parašė žmogus, norėjęs mane paguosti, padrąsinti, palaikyti.Turbūt dar sunku suprasti apie ką aš...

Šiandien stovėjau aerouoste, bandydama juokauti, žiūrėdami į kažkur skrendančius žmones, į atsisveikinančias mylimuosius, mamas, tėčius, seses, brolius, draugus, vaikus ir matydama ašaras kai kurių veiduose tvardžiau save.Visgi paskutinę minutę neišlaikiau...Du nesimatymo mėnesiai...

Dabar mintyse sau kaip mantrą kartoju: aš stipri, aš stipri, aš stipri ir viskas tik į gerą.Taip norisi užsimiršti, panirti kažkur, kad nereiktų galvoti, nes kuo daugiau galvoju, tuo sunkiau ištverti tą vienatvę, kuri laukia manęs..Bet juk tikrai, viskas tik į gerą :)

Dėl šios prežasties, pastaruoju metu negalėjau galvoti apie nieką kitą, o vyrui išvykus, nujaučiu, kad mintys vis dar suksis tik apie tai kas yra sėkmė ir laimė, ar ji priklauso nuo pačio žmogaus, nuo jo asmeninių savybių ar yra nulemta dar prieš žmogui gimstant...Nes nežinia taip baugina...

Na ir derinys, kuriuo vilkėjau tą dieną kai važiavom atsisveikinti su vyro seneliais.

Originali venecijietiška "boater" šiaudinė skrybėlė - 2,50 lt
Tamsiai mėlyna/balta držuota palaidinė - dovana :)
Gėlėti šortai - 1 lt.
Žalia skarelė su įvairiais kutų motyvais - 2 lt.
Rankinė - 10 lt.
Baltos odos pinti sandalai 15 lt.
Laikrodis - vyro.
Viso: 30,50 lt.

2010-07-07T00:46:00.000-07:00

Ir vėl truputį pakalbėkime apie laimę :) Gal dar neatsibodo? :)

Praėjusiame įraše apie unikalią žmogaus savybę užmiršti blogus dalykus, Airina labai taikliai pastebėjo, kad žmogus savaime yra linkęs būti laimingu, todėl mes kartais būname liūdni...Ir toliau ji šį faktą aškina taip:" Ką reiškia savaime? Tai, kad bet koks įvykis nesvarbu blogas ar geras , žmogų veiks taip, kad jis būtų laimingas. Bet ar tai supranta pats žmogus, čia jau kitas klausimas :) Jei tau pasisekė, tu esi laimingas ir džiaugiesi.Jei ne-verki, bet verki tam kad nurimtum. Tai veiksmo atoveiksmis, bet tikslas nuo atoveiksmio nesikeičia- siekiame būti laimingu. :)Keista yra tai, kad žmogus linkęs matyti taip: jei pasisekė, tai vadinasi esi laimingas, jei nepasisekė esi nelaimingas...O juk yra taip:jei pasisekė, vadinasi darai gerai, kad būtum laimingas.Jei nepasisekė ir to pasekoje liūdna ir skaudu, vadinasi kažkas ne taip-keisk ir būk laimingas.Priklauso nuo požiūrio, savaime aišku. Bet kas kaip laimę supranta, tas taip ir supranta jos siekimą :)".

Paradoksalu yra tai, kad nors žmogui ir nulemta būti laimingu, bet paprastai jis pats sau užkerta kelią į laimę.Susimąsčiau apie tai todėl, kad mano zodiako ženklas valdo sėkmės namus, bet tuo pačiu šiam ženklui užduodamas klausimas: kodėl žvaigždės jums nulėmė valdyti sėkmės namus, jei jus niekad šios sėkmės neįvertinsit pilnai?

Taigi, kad ir kaip keista bebūtų, bet žmogui gyvenime visada norisi daugiau nei jis turi.Ir tai žinoma ne visada yra blogai, nes žmogus nesėdi sudėjęs rankų ir siekia savo laimės, bet ar kada nors ją pasiekia? Trokšdami tobulų santykių, daiktų, pinigų, mes nesusimąstom apie tai, kad kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį ir kažką gaudamas tu turi kažko atsisakyti.

Jei manęs paklaustų ko man trūksta iki 100% laimės, tai nedelsdama galėčiau tai pasakyti, bet ar iš tikrųjų tai turėdama būčiau laimingesnė nei dabar ir man daugiau nieko nereikėtų? Juk ne veltui sakoma, kad apetitas kyla bevalgant :) Kartais pagalvoju, kad laimingiausi tie, kurie iš gyvenimo nesitiki per daug, nekelia sau milžiniškų ir neįgyvendinamų reikalavimų...

Banalu, bet reikia gyventi ir priimti tai ką gauni čia ir dabar ir nepamiršti, kad tik vienetai susikūrė savo laimę nieko neaukodami...Suprasti tokius paprastus dalykus, kad tu esi laimingas, nes gali pakankamai laiko skirti savo šeimai, savo artimiesiems,draugams galų gale sau ir savo užsiėmimams, svajonėms ir troškimams...

Na ir derinukas pasivaikščiojimui po botanikos sodą :)

Ilgas pilkas cardigan 8 lt.
Juodas triko susegamas sagutėm 5 lt.
Baltas trikotažinis gėlėtas sijonas 1 lt.
Balta/tamsiai mėlynas diržas 1 lt.
Tamsiai mėlyni/balti brogue batukai 70 lt.
Baltos kojinaitės 5 lt.
Apyrankė- laikrodis 20 lt.
Auskarai rožytės 3 lt.
Į cardigan atlapą įsegtas durklas ir kregždutė - 2 lt.
Rankinė 10 lt.
Viso: 125 lt.

Healing

2010-06-21T08:31:00.001-07:00

Ar pastebėjot, kad žmogaus organizmas turi neįtikėtina savybę - užmiršti fizinį skausmą.Regis, kad ir kokias traumas ir skausmus būtume patyrę, mūsų organizmas uždengia juos užmaršties skraiste, visiškai panaikindamas arba palikdamas tik teigiamus atsiminimus...Turbūt pats geriausias šito fenomeno pavyzdys - vaikelio gimimas...Man pačiai su šituo irgi teko susidurti ne kartą, kai kažkam paklausus apie skausmingas procedūras, negaliu tiksliai prisiminti ir pasakyti ar jos tikrai skausmingos ir kiek to skausmo tenka patirti...Lygiai tas pats ir su tatuiruočių darymu: visi pamena, kad skauda, bet ar labai? :)

Viename filme teko išgirsti frazę, kad prisiminimų išstūmimas tai būdas išlikti.Taigi su šia fenomenalia žmogaus mechanizmo savybe susiduriame kalbėdami ne tik apie fizinį, bet ir apie dvasinį skausmą ir blogus atsiminus...Paprastai mūsų sąmonė, galvojant apie praeitį, vaikystę piešia mums tik gražius paveikslėlius ir tik kartais pasąmonėje, lyg saulės zuikutis, blyksteli skausmingas ir ne toks gražus prisiminimas...Turbūt ši žmogaus savybė sąlygoja ir netikrų atsiminimų bei nostalgijos praeičiai atsiradimą...

Ar kada nors susimąstėte kodėl taip yra?..Turbūt jei savo galvą apkrautume blogais ir slogiais vaizdiniais tai būtų sunku judėti į priekį...Greičiausiai taip yra todėl, kad nesigręžiotume per daug atgal ir galėtumėm bendrauti su kitais žmonėmis čia ir dabar, neprisimindami nuoskaudų ir blogų dalykų...Juk iš tiesų gera žinoti, kad mūsų praeitis visada bus gražiomis spalvomis nupaišyta, nes užmiršim viską, kas blogo vyksta dabar...

Na ir žinoma derinys:

Ciklameninis sijonas - 1 lt.
Cardigan - 10 lt.
Balta siuvinėta/peltakiuota šilkinė palaidinė - 1 lt.
Gėlėtos pėdkelnės - mainai
Trispalviai batukai - 5 lt.
Rankinė - 10 lt.
Gėlėtas kaklaraištis vietoj diržo - 1 lt.
Sagė skėtukas - dovana.
Lietpaltis/pelerina - dovana.
Viso: 28 lt.

Secret gardens...

2010-06-07T02:19:00.001-07:00

Šiandien perverčiau senus savo įrašus, nes galvoje kažkur giliai kirbėjo mintis, beveik de žavu, kad jau buvau apie tai rašius...Ir iš tiesų, daugiau nei prieš metus laiko, savo bloge trumpai paminėjau, kad su vyru netyčia atradom magišką vietelę, kodiniu pavadinimu "žemuogių pievelė" :) Daugiau nei prieš metus ten tiesiog gulėjom, prisiminėm nerūpestingą vaikystę ir vasaras praleistas pas senelius kaime, o dabar ateinam pasėdėti ir tiesiog pasisemti ramybės, suvalgyti skaniausių sausainių, įkvėpti į plaučius gardžiausių kvapų aromato, pabarškinti centais kai kas kelias minutes kukuoja gegutės, o svarbiausia pasvajoti apie savo ateitį, bandydami taip "prisišaukti" sėkmę :)

Būnant namuose ir mąstant apie ateitį kažkaip nejučiom į galvą lenda negeros mintys, baimė dėl ateities ir nežinomybė, apie kurią jau esu rašius...O mūsų magiškoj pievoj atrodo viskas tiesiog šaukia svajoti ir daryti tai kuo intensyviau :) Užsimerkti ir įsivaizduoti kaip sėdi savo namų verandoj ant supamo krėslo ir mėgaujiesi šiluma, paukščiu čiulbėjimu ir buvimu čia ir dabar :) Gali piešti neįtikinamiausius ir gražiausius vaizdus, būti tuo, kuo nori būti, o juk sakoma, kad svarbiausia yra labai norėti ir sekti savo svajonę...Viltis, kad mintys materializuojasi, uždega fantazijos degiklį dar labiau....

Visada laikiau save miesto vaiku, galvojau, kad gamta ne man, kad geriausias laisvalaikio praleidimas ten, kur daug veiksmo,šurmulio, kur gali vidury nakties tiesiog pareiti iš baro namo, nusimesti batelius ir kristi į lovą su rūbais ir kai atradau, kaip gerai mane visgi nuteikia gamta, mažų miestelių ramybė ir lėtas gyvenimo tempas, bei gi galimybė visą miestelį pervažiuoti dviračiu - nustebinau pati save...

Ar jūs turite tokią magišką vietelę, kurią žinote tik jūs ir jūsų artimiausi žmonės? Mūsų žemuogių pievelę esu parodžius tik vienam žmogui, kurį laikau savo sielos žmogumi...Tuo metu kaip tik buvo sunokę žemuogės ir visas kalnelis buvo nuklotas ne baltais žiedais, o raudonavo nuo uogų...Į tokias vietas bėgam tada, kai norim pabūti vieni ar su kažkuo kitu...Kai nenorim, kad kažkas trukdytų, kad nebūtų pašalinių minčių...Kartais net nebūtina kalbėti, o tiesiog gulėti, žiūrėti į debesis ir vėl gi - svajoti, svajoti, svajoti...

Na ir derinys skirtas sodui bei gi iškylai į mūsų žemuogių pievelę :)

Raudonas gofruotas sijonas - 1 lt.
Tamsiai mėlynas su dryžuotom detalėm ir surišimo imitacija triko - dovana.
Baltos kojinaitės - 6 lt.
Saddle batukai - 75 lt.
Juodas pintas dirželis - 1 lt.
Pinta rankinė su kaspinu - 10 lt.
Originali venecijietiška "boater" šiaudinė skrybėlė - 2,50 lt.
Juodas cardigan - 8 lt.
Viso: 103,50 lt.

Narcissistic?

2010-05-31T03:35:00.000-07:00

Blog'o notanotherfasionblog, autorė, pristatanti save kaip mados fašistę [beje, tai vienintelis mados blogas, kurį skaitau su malonumu, nes autorės pozicija puikiai atitinka mano požiūrį į madą ir trend'us] ir rašanti įdomius straipsnius apie stilių, bei gi fotografuojanti žmones Graikijos gatvėse, viename savo įrašų palietė temą, kuri mano galvoje kirba pastaruoju metu ir privertė dar labiau susimąstyti apie tai...Turbūt pastebėjot žiniasklaidoje padažnėjusius straipsnius apie įvairių socialinių tinklų ir portalų įtaką žmonėms ir "stiptizo kartą".Nors ten buvo labiau akcentuojama tai, kad žmonės vis dažniau iškeičia realų bendravimą į virtualų, aš norėčiau panagrinėti kiek kitą aspektą...

Taigi Austė savo tinklaraštyje ne vieną kartą minėjo, kad dažnai labai sunku žmones įkalbinti fotografuotis, nors kartais ir akivaizdu, kad galbūt jie patys turi savo style blog'us.Pradėjau mąstyti apie tai, kad yra ir daugiau žmonių, kurie nemėgsta būti fotografuojami.Kai pradėjau rašyti savo blogą tai nuotraukos mano buvo sunkioji dalis [dabar mažai kas pasikeitė], nes visiškai nemokėjau pozuoti [nemoku ir dabar], prieš objektyvą jaučiuosi labai nejaukiai,nežinau ką daryti, kaip pasisukti, kuris kampas geriausias, nuotraukos ir pozos dažnai gaunasi vienodos :) Kitas dalykas, kad galiu pozuoti tik tada, kai aplinkui nėra žmonių, taigi niekad nesifotografuoju viešose, gausiai žmonių lankomose vietose arba palaukiu kol nelieka žmonių aplinkui :D Pamenu, kai pradėjau rašyti savo blogą, tai buvo keletas bandymų "apkaltinti" mane narcisizmu ir man tas buvo nesuvokiama, nes šio asmenybės bruožo pas mane turbūt rastum mažiausiai :) Fotografavimasis ir vieša erdvė, man vis dar yra didžiausias iššūkis,bandymas akis į akį susidurti su savo baimėm, nes sakoma, kad tai geriausias būdas jas nugalėti...

Taigi, pradėjau mąstyti apie tai, kad yra dvi kategorijos žmonių: vieni iš tikrųjų savo išvaizda trokšta pritraukti kitų dėmesį, o kiti tiesiog nori būti savimi.Save priskiriu antrai kategorija ir suprantu, kad tiek mano išvaizda, tiek mano blog'as visiškai neatitinka mano būdo savybių.Labai dažnai save varžau, nes tiesiog nemėgstu kitų žmonių dėmesio,jaučiuosi labai nejaukiai, dėl to vengiu didelių žmonių susibūrimų.Dėl šios priežasties ir mano tatuiruotės retai išvysta dienos šviesą, nes tada dėmesys neišvengiamas.Nors žymiausi Lietuvos psichologai teigia, kad tatuiruotes besidarantys žmonės, turi psichologinių problemų [na, vienokių ar kitokių psichologinių problemų turbūt turim mes visi :) ] ir nori pritraukti kitų dėmesį, mano pavyzdys puikiai įrodo,kad visada būna išimčių.Iš tikrųjų iš šalies tas turbūt atrodo keistai ir nesuprantamai, bet yra puikus angliškas posakis, "iliustruojantis" mano savijautą: "I never wanted to be different, I just wanted to be me"

Susimąsčiau,kiek yra tokių žmonių? Gal dažnai atsisakoma fotografuotis, nes tiesiog tai yra išraiška per rūbą, bet ne troškimas būti pastebėtiems? Ir kiek iš žmonių, turinčių style blogus, iš tikrųjų trokšta dėmesio? Kiek iš jų yra įsimylėję save? Kaip pamatyti tą skirtumą ? :) Žinoma, esmės tai nekeičia, bet žmogiškas smalsumas kartais žadina norą sužinoti :)

Rožinė/kreminė gėlėta suknelė - 4 lt.
Rudas pintas diržas - 1 lt.
Sagė su paukštukais - dovana;
Pakabukas raktas - pačios gamybos;
Kreminės pėdkelnės be elastano, su siūle gale - 10 lt.
Šviesūs verstos odos aulinukai - 30 lt.
Šilkinė skarelė ant galvos - 1 lt.
Raudonas lietpaltis - 69 lt./dovana
Kreminis megztukas su siuvinėtom gėlytėm - 1 lt.
Auskarai banteliai - 14 lt.
Viso: 130 lt. [61 lt.]

Abandoned houses

2010-05-24T02:31:00.000-07:00

Turbūt visi tie, kurie perka/renka/myli senus daiktus, pritars, kad tie daiktai turi savyje kažką tokio ką sunku įvardinti.Negalėčiau pasakyti, kad tai aura ar energija, nes tada turėčiau jausti ne tik teigiamus siunčiamus impulsus, bet ir neigiamus,o jų nejaučiu :) Tiesiog seni daiktai traukia prie savęs, norisi juos paimti, liesti, glostyti, uostyti, mąstyti apie tai, kur šie daiktai buvo, ką "matė", ką galėtų papasakoti jei prabiltų :) Tokių istorijų kūrimas, mintyse arba balsu, turbūt vienas geriausių būdų lavinti savo vaizduotę :) Gali sugalvoti dešimtis ar net šimtus įvairių istorijų, kodėl tas daiktas yra būtent toks, būtent čia ir dabar, kodėl patraukė akį, nors šalia gulėjo neaprėpiama akimis gausybė kitų daiktų.

Laikas palieka žymes ne tik žmonių veiduose ir kūnuose, bet lygiai taip pat ir daiktuose.Atrodo,kad kiekvienas "randas": nuskilęs kraštelis, apsitrynęs piešinys, įtrūkimas, trūkstama detalė, nori mums kažką pasakyti apie save.Dar didesnį laiko poveikį pamatai vaikščiodamas po senus namus.Jausmas gan keistas, nes tai dar intymesnė erdvė nei vaikščiojimas senomis kapinėmis.Visada žiūrėdama į senus, apleistus namus, svarstau kodėl jie tokiais tapo,kas privertė žmones iš tų namų išsikelti ir pavydėdavau užjūrių gyventojams, kad pas juos dauguma apleistų senų namų būna tobulai gražūsm juose galima rasti baldų, gėlėtų tapetų likučių ant sienų, įvairių daiktų ar net rūbų bei gi įeiti į vidų.Atrodo neįtikėtina, nes Lietuvoje paprastai apleisti namai būna arba užkalti arba paversti sąvartynais arba išnešta viskas, ką tik įmanoma ir ko neįmanoma išnešti :)

Vieną savaitės popietę nusprendėm aplankyti Birštoną.Vyras nuvedė prie seno namo, kuriame kažkada gyveno jo krikšto tėvai.Takelis, kažkada vedęs žmones į namą, dabar buvo aptrauktas žole ir neatrodė, kad ten apskritai kada nors buvo vaikštoma...Visas namas apsuptas žydinčių alyvų krūmų ir nuo pagrindinio tako veik matomas...Apsidžiaugiau, kai pamačiau, kad į vidų įmanoma įeiti ir prasmukau pro durų tarpą.Vaikščiojau po kambarius, kur šviesa skverbėsi pro alyvų krūmus ir buvo tokia blausi...Vyras tuo tarpu slampinėjo kitam namo gale, kur kažkada buvo kambariai, kuriuos jis rodos ir dabar prisiminė iki smulkiausių detalių.Taip keista buvo žiūrint į atsilupusius dažus ir tapetus, kur galėjai pamatyti visas spalvų variacijas, kurios kažkada dengė tų sienų paviršių, klausytis kur kas tuose kambariuose buvo.Beklausant atrodė, kad seni, atpleišėję, gabaliukai limpa atgal prie sienų, atsiranda baldai, sieniniai laikrodžiai, žmonių balsai....

Vėliau patraukėm per pušyną link krantinės.Ten stūksojo ištisi pastatų kapinynai...Apėmė tikrai keistas jausmas, jaučiausi lyg po karo eidama per suniokotą miestą, norėjosi kuo greičiau pasiekti krantinę ir pamiršti tuos vaizdus...Netraukė prieiti, įsmukti vidun, paliesti...Galbūt todėl, kad manęs apskritai nežavi didelės ir atviros erdvės, jos mane baugina...Tai štai tokia skirtinga ta apleistų, senų pastatų magija...

-------------------------------------------------------------------------------------------------

Na ir žadėto "konkurso" rezultatai :) Šį kartą dariau truputį kitaip, surašiau komentarų kiekio skaičiukus ant lapelių

Viską sudėjau į taupyklę ir žinoma gerai išpurčiau :)

Ir kyštelėjus ranką, ištraukiau numerį 53 :)

Kadangi matematika niekad nebuvo mano stiprioji pusė tai teko skaičiuoti kelis kartus :) Skaičiavau ir nuo galo ir nuo pradžių ir pagal mano skaičiavimus, komentaro 53 autorė yra Sucre :) [Galit perskaičiuoti ir patvirtinti arba paneigti :)].Jei Sucre savo prizo atsisakys, tai ištrauksiu kitą numeriuką, iš krūvelės, kurią dabar laikau saugioje vietoje :) Bet kitą kartą pasiliksiu prie senojo būdo, nustatant nugalėtoją, taip per daug painiavos :)

-------------------------------------------------------------------------------------------------

Na ir derinukas skirtas pasivaikščiojimui Birštone:

Tamsiai mėlyni džinsai - 6 lt.
Palaidinė - 1 lt.
Medžiaginės balerinos su kaspinėliais - 15 lt.
Skrybėlaitė ~ 45 lt.
Rankinė - 10 lt.
Pakabukas su raktu - pačios gamybos :)
Laikrodis - vyro :)
Viso: 77 lt.

Antoine de Saint-Exupéry

2010-05-12T00:04:00.000-07:00

Turbūt dauguma yra skaitę knygą "Mažasis princas".Nemaža dalis žmonių šią knygą priskiria prie savo mylimiausių, palikusių didžiausią įspūdį.Knyga, kurią reiktų skaityti daugiau nei vieną kartą ir skirtingais gyvenimo momentais atrasti ir akcentuoti kitus dalykus.Jei nesat skaitę tai neabejotinai bent jau esat girdėję apie ją...Bet ar žinot ką nors daugiau apie Antoine de Saint-Exupéry? Koks jis buvo žmogus? Ar esat skaitę daugiau jo knygų?

Esu viena iš tų, kurie "Mažąjį princą" skaito kas keletą metų.Turiu savo mėgstamiausias citatas ir mintis, kurios taikliai atspindi tam tikrus gyvenimiškus dalykus.Prisipažinsiu, kad ir pati nesidomėjau daugiau [bet gal čia tik aš tokia?] ir kai po daugelio metų atradau iš naujo knygų skaitymo malonumą ir užsiregistravus bibliotekoje klaidžiojau tarp knygų lentynų, akimis ieškodama pažįstamų pavardžių, girdėtų knygų pavadinimų, mano akys "užkliuvo" už Exupery "Rožės memuarų".Tik parsinešus namo knygas, pastebėjau,kad tai ne Antoine, o jo žmonos - Konsuelo, parašyti memuarai, kurie nebuvo skirti spausdinti.Lagaminai su rankraščiais į Paryžių sugrįžo prabėgus nemažai laiko po jų mirties ir atskleidė dramatišką šeimos gyvenimą...

Prisipažinsiu,kad šią knygą skaitymui pasilikau paskutinę, nes pervertus pasirodė, kad ji parašyta sausokai ir nelabai įdomiai, todėl pirmiau ėmiausi "gardesnių kąsnelių".Ir kai pagaliau priėjau prie šios, pasirodė, kad buvau teisi.Knyga skaitėsi sunkiai, norėjosi mesti, bet smalsumas skatino skaityti toliau, buvo įdomu, kas gi per žmogus tas Antoine de Saint-Exupéry.

Skaitant, šių dviejų žmonių gyvenimas įtraukė vis labiau.Skaitydama pradėjau visai kitaip žiūrėti ir į knygą "Mažasis princas".Greičiausiai daugumos genialių žmonių asmeninis gyvenimas būna sudėtingas, bet kai kurie dalykai yra nesuvokiami protu...Pykau ant rašytojo, sakiau,kad žmonės taip nesielgia, smerkiau, stebėjausi Konsuelo ištverme ir besąlygiška meile bei atsidavimu, kaip ji pati sakydavo - "savo žmogui"...Keista buvo, kad tokią pozityvią knygą parašusio žmogaus gyvenimas yra būtent toks...Amžina rizika dėl savo gyvybės, pinigų stygius, gyvenimas viešbučiuose, savo nuomonės keitimas, dėmesio stoka žmonai, kuriuos lydėjo jos nerviniai ir fiziniai išsekimai, nedėkingumas...Keisčiausia, kad nepaisant visko,Konsuleo, nors ir vertė savo vyrą rašyti, niekad neprisiėmė jokių nuopelnų dėl jo šlovės.Mąstė, kad galbūt su kita moterimis, jis būtu pasiekęs kur kas daugiau...Kaltino save, kad "verčia" savo vyrą sugrįžti pas ją, žinodama, kad jis nori būti laisvas...

Antoine de Saint-Exupéry žodžiai, ištarti prieš išskrendant į paskutinį savo skrydį, tapo lemtingi, matyt nujautė, kad niekad nesugrįš: "...Duok savo nosinaitę, kad galėčiau joje rašyti "Mažojo princo" tęsinį.Pasakojimo pabaigoje, Mažasis princas padovanos tą nosinę Princesei.Tu niekada daugiau nebūsi spygliuota rožė [Konsuelo tapo rožės prototipu "Mažajame prince], tapsi svajonių pincese, amžinai laukiančia Mažojo princo..."

-------------------------------------------------------------------------------------------------

Turbūt pastebėjot, kad kai kuriuose bloguose periodiškai galima laimėti įvairių dalykėlių :) Po savo Kalėdinio dovanų teikimo, buvau sau pasižadėjus, teikti dovanas ne tik Kalėdų proga ir nudžiuginti skaitytojus dažniau :) Taigi, atėjo ta diena :) Vienas iš žmonių, palikusių komentarą, laimės 100 lt. vertės apsipirkimo čekį parduotuvėje Swanky, kuri įsikūrus Šv.Stepono g. 7, Vilniuje :) Laimėtojas turės šią galimybę išnaudoti per 2 savaites nuo laimėjimo.Čekis galios tik rūbams.Nugalėtoją ištrauksiu kitą pirmadienį :) Neturintys savo blogo komentuotojai, palikit komentare savo elektroninį paštą, kad laimėjimo atveju galėčiau su jumis susisiekti :) Sėkmės! :)

-------------------------------------------------------------------------------------------------

Na ir žinoma kaip visada derinukas :) Paprastas kaip 1 cento moneta:

Suknelė apie 20 lt.
Taškuotos pėdkelnės - 9 lt.
Raudoni dr.martens batukai - 8 lt.
Džinsinis švarkelis - 1 lt.
Ruda rankinė - 10 lt.
Viso: 48 lt.

What if...

2010-04-27T01:12:00.000-07:00

Ar dažnai sau užduodate šį klausimą? Viename filme [ir vėlgi], išgirdau sakant žmogui: " tu kankini save klausdamas: o kas jeigu?" Ir nors iš pradžių į tai pažiūrėjau gan skeptiškai, bet neilgai trukus susimąsčiau, kad greičiausiai taip ir yra.Žmonės, kurie dažnai savęs klausia "o kas jeigu?" yra pririšti prie praeities, prie savo poelgių ir tuo pačiu truputį bijo ateities ir pokyčių...

Kas kartą kai pasielgiu netinkamai labai ilgai save kankinu, mąstydama apie tai, kokias tai pasekmes turės man ir kitiems žmonėms.Kamuoju savo mintimis, negalėdama nustoti galvoti apie tai, nors greičiausiai kitas žmogus jau seniai tai būna pamiršęs :) Taigi, taip mes atgailaujam už savo netinkamą elgesį, nubausdami patys save...

Dar dažniau šį klausimą sau užduodu kai kankina nežinomybe dėl ateities...Išvesdama šimtus teorijų, pradedu bijoti to, kas laukia ir uždarau sau visus kelius į pokyčius ir naujus potyrius, bet ar įmanoma kartais save "išjungti" ir nustoti mąstyti? Galbūt svarstyti, mąstyti, o ne nerti stačia galva į nežinomus vandenis yra labiau būdinga žmogui? Turbūt natūralu, kad tai, kas nežinoma mus baugina, o tuo pačiu ir traukia...

Na ir tradiciškai derinukas...

Jau ne kartą matytas pilkas megztukas - 2 lt.

Pilka trikotažine palaidinė su perforuotų širdelių raštu [nuotraukose to nepavyko parodyti] - 2 lt.

Gėlėtas sijonas su dirželiu rišamu arba gale arba priekyje [šį kartą surišau priekyje] - 1 lt.

Ciklameninės pėdkelnės - 13 lt.

Brogue tipo batukai su žaliom siūlėm - draugės dovana

Ruda rankinė - 10 lt.

Viso: 28 lt.

....

Strangers in the night

2010-04-14T22:02:00.001-07:00

Visada stebėdavausi kaip kalbant telefonu su nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis, pasikeisdavo mamos balsas ir kalbėjimo maniera.Savęs iš šalies pamatyti negalime, be to, kad nelabai ir mėgstu kalbėti telefonu [tiksliau galima būtų sakyti laaabai nemėgstu], bet nepaneigsi, kad bendravimas su nepažįstamais žmonėmis yra visiškai kitoks nei su artimaisiais :)

Kartais nuotaiką visai dienai gali pakelti netikėtai ištartas vienas vienintelis žodis.Kaip šiandien pamenu akimirką,kai šaltą žiemos dieną skubėjau namo, kaip visada klausydamasi muzikos ir ne kaip visada, valgydama guminukus.Tuo metu kieme vyko talka, vyrai šalino sniegą nuo gatvių ir man pralekiant, vienas ūsuotas dėdė, su kastuvu rankoje, ištarė "skanaus" :) Kaip tai buvo netikėta! Turbūt pradžiugino net ne pats faktas, o netikėtumas :) Žinoma,būna ir taip, kad nepažįstamojo ištarti žodžiai nuotaiką gali ir sugadinti.Kadangi nesu linkus blogų dalykų atsiminti tai ir pavyzdžio neturiu :)

Pastebėjau, kad labai lengva nereikšmingą ir dažnai džiuginantį pokalbį palaikyti su tais, apie kuriuos ką nors žinai :) Taigi savo paštininkės visada pasiteirauju apie orą arba šiaip pakalbinu pasirašydama, gėlių parduotuvėj klausinėju apie gėles arba paprašau gražesnio popieriaus :) Kartais gatvėj paklausiu žmogaus kokios veislės jo šuo arba garsiai žaviuosi :) Mano vyras kartais net pykteli dėl tokių nereikšmingų mano pokalbių, nes pats nėra linkęs daugiažodžiauti ir jam atrodo, kad kitiems nelabai ir įdomu klausytis :)

Kas kita bendrauti su žmonėmis, apie kuriuos nežinai visai nieko.Tokiais atvejais aš sutrinku, [turbūt nesijaučiu saugi] ir nežinau nuo ko pradėti pokalbį ir kaip jį palaikyti, ypač jei kitas žmogus nerodo iniciatyvos :) Ir kas keisčiausia, kad su tokiu bendravimu irgi susiduriu gan dažnai :)

O kokie jūsų santykiai su nepažįstamaisiais? :)

Ir kaip visada derinukas, šį kartą skirtas pasisėdėti su draugėm :) Alsuojantis 80tųjų dvasia :D

Žydra/elektric spalvos suknelė - 1 lt.
Raudonos pėdkelnės - 1 lt.
Raudonas diržas su banteliu - 35 lt.
Sagė vyšnaitės - 0,5 lt.
Juoda plastikinė apyrankė - dovana
Juodi verstos odos batukai - 1 lt.
Rankinė iš gabaliukų - 10 lt.
Viso: 48,50 lt.

P.S suknelė nors ir buvo išlyginta prieš važiuojant miestan, bet sėdint mašinoj labai susilamdė vis tiek...

Friendship

2010-04-08T06:26:00.001-07:00

Jau senokai planavau rašyti apie draugystę, bet koją pakišdavo arba netinkamas laikas t.y įtempti santykiai su draugėm ir draugais ir vyras atkalbėdavo sakydamas, kad kas nors pritaikys asmeniškai sau :) Natūralu, kad kai santykiai su visais klostosi gerai, tai mintys plaukioja kitais kanalais, nesusimąstydamos apie tokius dalykus.Matyt pagaliau atėjo laikas :)

Draugystė turbūt lygiai tokia pati sudėtinga kaip ir meilė, o kartais net sudėtingesnė :) Jei prie mylimo žmogaus lengviau taikytis,o laikui bėgant apsišlifuoja kampai, tai draugiškuose santykiuose kartais nematai reikalo lipdyti ir stengtis, ypač jei nematai noro iš kitos pusės.Tik berašydama susimąsčiau, kad galbūt kitas žmogus galvoja lygiai taip pat ir todėl ryšiai nutrūksta...

Nežinau ar kaltas mano impulsyvumas ar polinkis viską analizuoti, bet pastebėjau, kad laikui bėgant draugystės nutrūksta lyg ir savaime.Kuo mažiau pažįsti žmogų, tuo daugiau su juo norisi bendrauti.Neturiu draugių iš vaikystės, bet nelabai ir sielojuos dėl to, nes desperatiškas troškimas palaikyt ryšius tik todėl, kad vaikystėj gerai sutarėm, ne man :) Visgi augant viskas taip keičiasi, kad tarp žmonių nebelieka nieko bendro išskyrus užrašą "vaikystės draugas" :) Labai panašiai nutinka ir su giminėmis, nes lyg ir privalai bendrauti, nes esi giminė.Gerai, kad tas įsipareigojimas nepririša prie draugų..

Dažnai susimąstau ir apie tuos žmones su kuriais galėjom tapti draugais, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių tuo metu nebendravom.Su jais visada smagu užmegzti ryšį, sužinoti kaip jie gyvena, kaip jiems sekasi, o kai sužinai, kad ir jie norėjo su tavim bendrauti, bet nedarė to dėl jiems vieniems žinomų priežasčių tai pasidaro dar įdomiau :) Gaila tik, kad tokiais atvejais gali būti per vėlu susibendrauti, nes vėlgi, laikas būna padaręs savo ir tiek metų nematęs žmogaus, nežinai iš kurios pusės reiktų prie jo prieiti..

Niekada nesupratau kodėl mano tėvai neturi draugų.Svarbiausia, kad jie nėra nebendraujantys žmonės ir kai matau bendraujant su kitais, tai žiūrėdama iš šalies kas kartą stebiuosi.Bet gyvenime susiklosto viskas taip, kad suvokimas ateina tada kai jo mažiausiai tikiesi.Gyvenimo kelias toks banguotas ir kalnuotas, kad kartais sunku paremti artimą žmogų, tai ką jau kalbėti apie draugus...Įvairūs sunkumai, ypač jei po jų negrįžti į buvusią gyvenimo atkarpą, nutolina nuo kitų.Tampi kitoks, kitaip pradedi žiūrėti į kitus, o jie pradeda kitaip žiūrėti į tave.Sakoma, kad draugų ratas iš esmės pasikeičia kas 7 metus, lygiai taip pat, kaip ir pats žmogus.Jei vienu gyvenimo etapu iš draugų tikėjaisi vieno, tai gali būti, kad gyvenimui pasikeitus iš esmės, tarp jūsų nelieka nieko bendro, tik praeitis...

Na, ir antros velykų dienos derinukas, skirtas pasivaikščiojimui po miestą su vyru :) Tą dieną aplankėm mažas senamiesčio gatveles, po kurias šiaip nevaikštom, paskui užsukom papietauti ir ramiai pasėdėti bei pailsėti :)

Gėlėta suknelė - 1 lt. Šiaip ji man geroookai per didelė ir nesurišus diržu, jos ilgis yra iki pusės blauzdų, bet po velykinio persivalgymo, toks rūbelis-maišas, buvo geriausias sprendimas :D
Tamsiai mėlyna vyriška skrybėlė [pratinuosi] - 5 lt.
Pilkos pėdkelnės su vertikaliais dryžiais - 10 lt.
Raudoni dr.martens brogue batukai - 8 lt.
Diržas su kutais [padarytas iš užuolaidos tvirtinimo virvelės] - 6 lt.
Juodas apatinukas - 1 lt.
Cardigan - 8 lt.
Sagė voltorna - 10 lt.
Rankinė - 10 lt.
Paltukas 1 lt.+ sagos 30 lt.
Viso: 90 lt.

Easter :)

2010-04-02T23:39:00.000-07:00

Turbūt žinote,kad Velykos yra svarbiausia šventė daugeliui krikščionių. Turbūt ne tik todėl, kad ši šventė laikoma gėrio pergale prieš blogį, bet todėl, kad ji lyg simbolizuoja pavasario ir atgimimo pradžią.Kai kuriems ta pradžia tėra metafora, o kitiems tai dar vienas atspirties taškas, kažką apmąstyti ir keisti savo gyvenime...

Gaila,kad ši šventė truputį praradus prasmę, nes smagu turėtų būti ir vaikams.Anksčiau vaikai tikėjo, kad pamiškėje gyvena senutė Velykė. Ji dažo kiaušinius, o Velykų naktį sudeda juos į vaškinį ar cukrinį vežimaitį, pakinko į jį kiškius ir veža vaikams. Iš ryto kiekvienas vaikas ant palangės rasdavo po du Velykės kiaušinius :)

Apie kiaušinių simboliką ir reikšmę nerašysiu, tiesiog, šios gražios šventės proga ir norisi palinkėti atversti naują savo gyvenimo lapą tiems, kuriems to reikia, o kitiems tiesiog permąstyti ar viską darome tinkamai ir teisingai...

Saulės pievos fotografėms dėkoju: už gerai praleistą laiką, skanų pyragą ir įamžintas akimirkas :)

Lovebirds

2010-03-29T23:41:00.001-07:00

Prie kelias dienas žiūrėjau filmą, kuris buvo sulipintas iš daug istorijų, kurias "statė" [ ar tikrai čia tinkamas šis žodis?] skirtingi režisieriai.Vienos istorijos patiko daugiau, kitos mažiau, o viena ypač ryškiai įstrigo atmintin.Joje buvo pasakojama istorija apie tai, kaip ir kodėl vyras nusprendė išsiskirti su savo žmona.Tiesiog rodomas vaizdas, vyro sėdinčio restorane ir žiūrovui pateikiamas jo monologas.Kaip visi dalykai, dėl kurių jis kažkada pamilo savo žmoną, laikui bėgant tapo rutina, atsibodo, privertė nusivilti savo žmona.Truputį rodoma ir apie vyro meilės romaną, kuris trunka jau pusantrų metų.Į trumpą laiko atkarpą,sudėtas visas žmonių gyvenimas.Galų galiausiai, kai vyras nusprendžia restorane žmonai pasakyti, kad nori skirtis, ji apsiverkia.Jis įtaria, kad ji viską žino, o pasirodo, kad žmonai paskutinės stadijos vėžys.Nuo tos akimirkos viskas pasikeičia lyg pamojus burtų lazdele.Vyras palieka meilužę, pradeda rūpintis žmona ir daryti dalykus, kurių niekada nemėgo.Po žmonos mirties jį ištinka gili emocinė koma, iš kurios jis taip ir "neatsibunda"...

Nežinau kiek ši istorija reali,bet ir svarbiausia čia ne ji, o vyro ištarta frazė: "Pradėjęs elgtis kaip įsimylėjėlis - įsimylėjau iš naujo".Ir tada aš susimąsčiau, kad ilgai žmonėms būnant kartu į gyvenimą, nori ar nenori, įslenka rutina :) Žmogų jau pažįsti iki kaulų smegenų,žinai ko iš jo tikėtis, atrodo, kad amžinai būsit kartu ir tiesiog nustoji stengtis...Kartais susimąstau ir apie tai, kad labai gerai, jog su vyru abu nesam romantikai [matyt tai įtakoja, kad abu esam žemės ženklai], bet kuri gi moteris nenori sulaukti dėmesio ir staigmenų? :) Niekad nepagalvodavau apie tai, kad galbūt to paties iš manęs tikisi ir mano vyras :)

Maždaug prieš tris mėnesius prie stalo prisegiau vyšniuotą kojinę/piniginę ir pasakiau vyrui: "čia bus siurprizų kojinė", ką buvo galima perfrazuoti į: "laukiu iš tavęs įvairių staigmenų ir siurprizų ir lavinsiu tavo vaizduotę" :D Iš pradžių tikrindavau sąžiningai kasdien ir nieko neradus vis nusivildavau, bet vis tiek nesusimąsčiau apie tai,kad galbūt reiktų padaryti kokią nors staigmeną ir savo vyrui, o ir šiaip, man atrodo, kad vyrą nustebinti yra daug sudėtingiau.Ypač tokį, kurio domėjosi ratas yra labai specifinis :) Bet jūs neįsivaizduojat kiek man buvo džiaugsmo, kai vieną kartą netyčia patikrinus piniginę/kojinę, joje radau valgomą staigmeną :D Turbūt per visą žmonijos egzistavimo istorija, niekas taip nesidžiaugė javiniais batonėliais :D

Taigi, filme ištarta frazė privertė susimąstyti apie tai, kad neturim pamiršti stengtis dėl savęs ir savo antros pusės, kad kartais galbūt turim prisiversti daryti tam tikrus dalykus, o laikui bėgant jie taps lygiai tokie įprasti, bet atneš daug džiaugsmo žmogui esančiam šalia jūsų, o galų gale ir pačiam.Ne veltui turbūt sakoma, kad grožis yra matančiojo akyse :) Taigi, elkimės visada kaip ką tik įsimylėję! :)

Na, ir derinys, kuris buvo skirtas susitikimui su drauge ir pasivaikščiojimui mieste :) Vakare išėjom pasivaikščioti su vyru po vietas, kuriose paskutinį kartą lankiausi vėlyvoj vaikystėj ir dabar viskas atrodė daug arčiau ir taip pasikeitę...Paskui užsukom pavakarieniauti ir pabendrauti vienas su kitu, taigi diena buvo praleista turiningai ir truputį kitaip nei visada :)

Raudonas sijonas - 1 lt.
Rudai/baltai dryžuota palaidinė - 3 lt.
Margos petnešos [pagal sumanymą turėjo būti juodos,bet kažkur pasislėpė jos nuo manęs] ir laikrodis - iš vyro spintos
Tamsiai mėlyna vyriška skrybėlė - 5 lt.
Rankinė - 10 lt.
Švelniai rožinės pėdkelnės su siūle gale - 10 lt.
Rudi batukai - 35 lt.
Tamsiai mėlynas paltukas - 1 lt + sagos 30 lt.
Sagė- skėtis [įsegta į petnešas] - dovana :)
Viso: 95 lt.

Ir kojinės/piniginės nuotrauka :) Net apdulkėjus nuo dyko buvimo ir nusegta nuo stalo [po fotosesijos grįžo atgal] :)

Anonymous

2010-03-27T02:13:00.001-07:00

Renesanso laikotarpiu [XVI-XVII a.] Nyderlanduose išpopuliarėjo veidą dengiančios tamsios kaukės.Vaclavo Gollaro graviūrose tenka matyti paslaptingų figūrų su tamsiais gobtuvais, apsiaustais ir beveik visai kauke uždengtu veidu.Veidas buvo dengiamas einant į gatvę.Jų nešiojimo tikslas ne pramoginis, o greičiau puritoniškas.

Ar kas nors pasikeitė dabar? Pasikeitė tik kaukės :) Dabar slepiamės už kompiuterio monitorių, po anonimų vardais ir įvairiais slapyvardžiais.Turbūt kiekvienas, susidūręs virtualioje erdvėje su žmonių komentarais, pamąsto šia tema.Kaip žinia, "drąsiausi" komentuotojai būna tie, apie kuriuos negali sužinoti nieko.Labai dažnai svarstau, kodėl pasislėpusieji yra tokie drąsūs tol, kol yra su kaukėm.Kodėl internetiniai komentatoriai dažnai nerenka žodžių, pila purvą ant kitų.Ar iš tiesų tie žmonės pikti, kandūs,netaktiški ir realiam gyvenime? Kas juos verčia šitaip elgtis? Ar jie pamąsto apie jausmus tų žmonių, apie kuriuos rašo?

Tikriausiai ne.Visgi mąstau, kad jie nėra blogi žmonės, jei blogų žmonių yra apskritai.Turbūt yra tik nesuprasti, nuskriausti, neįvertinti, įskaudinti žmonės.Kartais pamąstau, kad galbūt jie internetinėje erdvėje palikę visą įtampą, gyvenime elgiasi žymiai geriau.Blogai tik tai, kad jautresnis žmogus, po užpiltos lavinos neigiamybių, pats gali tapti nesuprastu, nuskriaustu, neįvertintu ir įskaudintu žmogumi...

Na ir kaip visada derinys :) Gyvendama miegamajame rajone, susidūriau su bėda, kad neturiu kur fotografuotis ir lauke :D Visi kiemai vienodi, žalumos beveik nėra, taigi teks sukti galvą ir ateityje, o šį kartą nuotraukos prie kažkokio neatpažinto objekto :) Derinio pirminis variantas buvo sumanytas be švarko,bet bevaikščiojant užsukom į rūbukus, kur manęs laukė šitas barchatinis švarkelis ir taip tiko į derinį, kad fotografuodamasi jį užsimečiau :)

Pilkas sijonas - 1 lt.
Languoti marškiniai - iš vyro spintos :)
Laikrodis - vyro
Violetinės pėdkelnės - 20 lt.
Liemenė su spalvotom širdelėm - 1 lt.
Všninis barchatinis švarkas - 6 lt.
Rankinė - 10 lt.
Trispalviai batukai - 5 lt.
Paltukas - 1 lt.
Skaros kainos nepamenu :D
Viso: 44 lt.

Pirminis variantas :)

Magic circle

2010-03-24T10:24:00.000-07:00

Turbūt visiems teko skaityti ar bent jau girdėti pasaką apie tai, kaip gaidelis išmušė vištelei akį.Toje pasakoje puikiai atskleidžiamas užburto rato veikimo principas.Toks užburtas ratas dabar ir mano gyvenime.Nežinau ar galėčiau jį vadinti magišku, turbūt ne, nes jokio magijos čia nėra...

Ne taip ir seniai, klausimų ir atsakymų "žaidime", skaitytoja manęs klausė kaip išsivaduoti nuo blogos nuotaikos gniaužtų.Atsakiau, kad jei blogai šiandien, tai rytoj bus geriau, na,o jei ne rytoj tai poryt tikrai...O pasirodo būna ir taip, kas tas rytojus taip ir neateina...Tada jau pati nežinau kaip vaduotis nuo blogos nuotaikos, nes nuo liūdesio tampu pikta ant viso pasaulio...Nesinori nieko matyti, su niekuo bendrauti, tiesiog sėdėti namie, klausytis muzikos, gerti arbatą, svajoti, liūdėti, valgyti ir daryti dar velniai žino ką...Nekreipčiau dėmėsio, jei tokia būtų viena diena, bet kai tęsiasi daugiau nei savaitę ir surimsta net artimiausi žmonės, tai darosi baugu

Turbūt kaip ir kiekvienai moteriai, man nuotaiką labiausiai pakelia pirkiniai, bet ryte atsikėlus ir pamačius, kad už lango ir vėl nėra saulės ir tenka žiebti iljičiaus lemputę, visas džiaugsmas išnyko ir vėl grįžau į pradinį lūdesio tašką...Nenorom prisiminiau vaikystėj turėtą pasaką, kuri buvo sudaryta iš atviručių.Joje buvo pasakojama apie blogą žmogų, kuris pavogė saulę...

Iš tiesų planavau nedaryti įrašo tol, kol nepagerės nuotaika, bet kažkas juk turi nutraukti tą užburtą ratą ir kas gi tai gali padaryti geriau, nei mes patys?...

Vakarykštis derinys:

- Raudonas sijonas - 1 lt.
- Balti su žydrais taškiukais marškinukai - 1 lt.
- Gobeleninis kaklaraištis vietoj diržo - 1 lt.
- Perdarytas megztukas - 2 lt.
- Baltos pėdkelnės - 13 lt.
- Raudonas "portfeliukas" ir į jį įsegta rožėta sagė, kurią gavau dovanų nuo pirkėjos - 32 lt.
- Verstos odos, pienos spalvos batukai - 30 lt.
- Viso: 80 lt.

Ir tikrosios nuotaikos bei šviesos namuose....

Wrong memories

2010-03-15T01:01:00.001-07:00

Ar kada nors susimąstėt apie tai, kad jūsų prisiminai galbūt yra nevisai teisingi? Kas formuoja mūsų atsiminimus? Kodėl prisimenam tam tikrus įvykius, o kiti iš mūsų atminties išsitrina taip, lyg to net nebūtų buvę.Ar tikrai atsimenam tik svarbiausius įvykius, kurie mūsų galvoje palieka gilų pėdsaką? Dažnai būna taip, kad mintyse šmėkšteli vienas ar kitas prisiminas, bet anksčiau net nesvarstydavau, kad tie atsiminimai gali būti klaidingi.Iki tol, kol su tuo nesusidūriau realybėje ir neperskaičiau vienoje knygoje.

Visą gyvenimą buvau įsitikinus, kad aš vaikystėj buvau kairiarankė, bet kai pradėjau eiti į mokyklą, mane pripratino rašyti dešine ranka.Na, jau buvo ne gūdūs tarybiniai laikai, bet tik porą metų praėję nuo to laiko, kai atgavom nepriklausomybę.Puikiai žinom, kad norint, kad kažkas pasikeistų, reikia, kad nemažai laiko prabėgtų.Taigi, žinodama, kad tarybiniais laikais su kairiarankiais elgdavosi būtent taip, tai pritaikiau ir sau :) Kaip dabar atsimenu, kad mokytoja mano suolo draugei liepė prižiūrėti kaip aš laikau parkerį :) Visai neseniai apie tai įsikalbėjau su tėvais ir jie abu paneigė šitą versiją :D Tėtis ėjo klausti mamos ar aš tikrai kada nors buvau kairiarankė :D Mama irgi atsakė neigiamai, taigi, taip ir subliuško mano didžiausias vaikystės atsiminas :D Dabar mąstau, kad galbūt aš tiesiog netaisyklingai laikiau rašymo priemonę :)

Klaidingus atsiminimus turbūt lemia ir tai, kad vaikiškos akys ir protas, viską suvokia kitaip :) Juk dažnai mamos pasakoja apie vaikišką logiką, kuri suaugusiuosius verčia krizenti ar net juoktis.Be to, mūsų suvokimą dažnai turbūt pakoreguoja ir tėvai, norėdami išvengti tam tikrų pasiaiškinimų, juk vaikas, nežinodamas teisybės, tikrai tikės tuo, ką jam sako tėvai, o vėliau, suaugę, dažnai net nesusimąstom,kad viskas buvo visai ar truputį kitaip.

Iš tiesų tai laikui bėgant išlenda vis daugiau tokių netikrų prisiminimų.Tik praėjusią vasarą išsiaiškinau kaip žuvo mano senelis, nes iki tol buvau įsitikinus, kad jį suvažinėjo traukinys, o tikroji versija taip skyrėsi nuo maniškės.O kiek dar tų netikrų prisiminimų slepiasi mano galvoje ir kiek jų lieka taip ir neišaiškintų.Galbūt vertėtų žodį "atsimenu" keisti į "man atrodo"? Ar jums teko susidurti su netikrais prisiminimais? :)

Gal labiau rudeniškas nei pavasariškas derinukas, skirtas Kaziuko mugei, bet žmonių buvo tiek daug, kad nuo taško A šalutiniais keliais, nukeliavom papietauti į tašką B ir paskui atgal į tašką A, išgerti arbatos :)

Rudas krempleninis sarafanas - 1 lt. [dar visai neseniai buvo suknelė trumpomis rankovėmis :) Kadangi niekad nesuprasdavau kam reikalingos storo audinio suknelės trumpom rankovėm jei ant viršaus gali tik dėvėti megztuką, o po apačią nieko ir vieną dieną sumąsčiau, kad sarafano vaidmenį atliktų kur kas geriau :) Stebėjausi, kaip tokia mintis nekilo anksčiau :)
Geltoni gėlėti marškiniai - 1 lt.
Ruda skrybėlė - 30 lt.
Violetinės pėdkelnės - 20 lt.
Rudi verstos odos batukai - 79 lt.
Juodos ilgos kojinės - 20 lt.
Viso: 151 lt.

Alice, alice, alice :)

2010-03-08T07:29:00.000-08:00

Nuo tos dienos, kai buvo paskelbta, kad Tim Burton ėmėsi ekranizuoti šią Lewis Carrol pasaką,turbūt šio filmo laukė visas pasaulis.Na, bent didelė dalis tai tikrai :) Ne išimtis, žinoma, buvau ir aš, o dar žinant, kad esu didelė Tim Burton ir dar didesnė Alisos gerbėja, tai laukiau šio filmo su dar didesniu nekantrumu :) Anksčiau laiko nesidomėjau ir neskaičiau nieko, kas susiję su Alisa, kad būtų didesnė staigmena.Leidau sau pamiršti taisyklę, kad kuo mažiau tikiesi, tuo didesnis džiaugsmas ir netikėtumas aplanko.Leidau sau pamiršti todėl, kad šis darbas T.Burtono, o jis nėra nuvylęs, visi jo kūriniai patiko ir paliko neišdildomą įspūdį...

Kai sužinojau, kad filmą pamatysiu ne premjeros dieną, o beveik prabėgus savaitei po jos, tai mane labai nuliūdino, bet ketvirtadienį ryte, savo pašto dėžutėj radau sidadbrinį blizgantį voką, kuriame buvo trumpas laiškas ir bilietas rytinį Alisos seansą :) Turbūt net nereikia rašyti, kaip tai praskaidrino mano dieną? :)

Dabar mąstau,kad galbūt būtų buvę geriau, jei filmą būčiau pamačius vėliau.Žinoma, tai tik svarstymai, nes dabar nesužinosiu ar tai kąnors kestų :) Manau, kad mūsų gyvenime daug ką lemia nusteikimas ir didžiausia mano klaida buvo ta, kad aš iš šio filmo tikėjausi daug, galbūt netgi per daug.Dabar tikrai žinau, kad savo taisyklėm nusižengti neverta, net jei kalbama apie geriausius.Nesitikėjau, kad filme bus atkartota knyga, nes be intrepretacijų būtų neįdomu, bet ir negalvojau, kad bus sukurtas filmas, kurį su Lewis Carrol knyga sies tik herojai,o visa kita bus labiau panašu į Narnijos kronikas, nei į Alisą :) Taigi, gaila pripažinti, bet šis filmas, turėjęs tapti metų atradimu ir džiaugsu,deja,tapo metų nusivylimu...

Na ir derinukas, skirtas filmo peržiūrai:

Juoda suknelė - 1 lt.
Tamsiai mėlynas, nautical stiliaus švarkas - 1 lt.
Nerta juosta ant galvos - dovana.
Dryžuotos pėdkelnės - 20 lt.
Raktas ant kaklo - darytas pačios.
Aulinukai - 20 lt.
Viso: 42 lt.

Perfection

2010-02-28T23:56:00.001-08:00

Visai neseniai, viename mokslinės fantastikos filme, teko išgirsti frazę - tobulumo našta.Žinoma, kadangi filmas fantastinis tai ir kalbama ten buvo apie tikrai tobulus žmones.Realiam pasaulyje visiems į galvą "įkalta", kad tobulų nėra, bet visgi tobulumo naštą tenka nešti ne vienam.

Turbūt nemažai surastume žmonių, prie kurių vardo, be visų kitų asmeninių savybių, galėtume prirašyti ir žodelį "perfekcionistas".Tokie žmonės paprastai tobulumo siekia visame kame, nors dažnai net nežino, kaip tas tobulas daiktas/žmogus/procesas/veikla turi atrodyti, bet žino, kad kažkas ne taip, kad kažko trūksta :) Ar tokie žmonės yra laimingi? Greičiausiai ne, bent jau ne tokie, kokie galėtų būti jei į viską žiūrėtų truputį paprasčiau.Kai visiems iš šalies atrodo, kad perfekcionistui sekasi, jam atrodo, kad galėtų ir geriau :) Taigi ar verta to tobulumo siekti?

Kadangi pati sau galiu priklijuoti perfekcionistės etiketę, tai galiu pasakyti, kad verta iš savęs reikalauti visko, kas įmanoma ir dar daugiau, tik svarbiausia išmokti negraužti savęs ir nenusiminti jei negauni tokio rezultato, kokio tikiesi ir priminti sau, kad praktika ir patirtis veda į tobulumą.Asmenines žmogaus būdo savybes vargu ar galima pakeisti, bet formuoti požiūrį daug lengviau, o kai mano perfekcionizmo skalė pakyla iki aukščiauso taško [ tą turbūt gerokai įtakoja nuotaikos ir hormonai :) ] tai mintyse sau primenu, kad nėra nieko nuobodesnio už tobulumą :)

Taigi, o ką apie perfekcionizmą galvojate jūs? :) Galbūt matote daugiau spalvų ir atspalvių? :)

Derinukas skirtas susitikimui su drauge, pasivaikščiojimams, arbatai ir plepesiams :)

Ciklameninis sijonas, kuris jau buvo rodytas čia - 1 lt.
Pilkos dryžuotos pėdkelnės - 10 lt.
Balta medvilninė palaidinė - 3 lt.
Sagė šaukštukas - 10 lt.
Perdarytas megztukas, demonstruotas čia - 2 lt.
Tamsiai mėlynas diržas - 1 lt.
Rankinė [nuotraukoje be formos, nes tusčia] - 10 lt.
Batukai - 2 lt.
Viso: 39 lt.

P.S Su pavasariu! :D

Dancing with myself

2010-02-22T00:26:00.000-08:00

Jeigu kasnors prieš metus ar dar anksčiau man būtų pasakęs, kad aš verčiau liksiu namie žiūrėti filmus nei eisiu į triukšmingą vakarėlį, tikrai nebūčiau patikėjus.Jausdavau poreikį ir būtinybę bent kartą per savaitę kažkur išeiti ir nebūtinai savaitgalį, o lygi linija gyvenimo skalėje, kuri reiškia ramybę, man buvo tolygi linijai kardiogramoje.Turbūt smarkiai klysta tie, kurie sako, kad žmonės nesikeičia :) Dabar mieliau renkuosi vakarą su drauge namie, kai galim įsitaisyti ant kilimo, vietoj stalo tarnauja senas lagaminas, prieblanda kambaryje, kvepianti žvakė ir plepesiai apie viską ir apie nieką, o kas kartą nusprendus kažkur išeiti, galvos skausmą sukelia klausimas: "kur?" :) Ir vėl, dar prieš pusmetį tiems, kurie sakė,kad Kaune nėra kur nueiti, sakiau, kad tai nesąmonė.Argi ne paradoksas? :)

Turbūt ramybės periodas į mūsų gyvenimus ateina neišvengiamai, netikėtai ir nelauktai.Juokais vyrui sakau, kad senstu :) Ar tai tikrai priklauso nuo amžiaus ar tiesiog tas supratimas ir noras ateina skirtingu metu? Galbūt mano pasikeitimą įtakojo ir tai, kad kažkurį laiką tiesiog negalėjom sau leisti kažkur išeiti, bet negi per tokį trumpą laiką žmogaus įpročiai pasikeičia? Atsimenu triukšmingus vakarus su draugėm, kai vynas liedavosi upeliais.Tada buvo smagu, bet tų laikų nepasiilgstu ir nenorėčiau, kad jie grįžtu :) Neretai pradėjau stebinti pati save, bet neieškau atsakymų į klausimus, nes pasikeitimai yra neišvengiami ir dažnai būna tik į gerą :)

Derinukas, skirtas išėjimui pasisėdėt su drauge.Po to, kai 24 val. uždarė mūsų mylimą vietą, dar ėjom pasišokt :) Viena mergina manęs FB užklausė, kodėl taip retai dėviu džinsus taigi ta proga išsitraukiau savo senukus :)

Batukai - 20 lt. [pagailėjau kitų batų :)]
Tamsai mėlyni džinsai - 6 lt.
Tamsiai mėlyna/balta držuota palaidinė - dovana :)
Diržas su inkaru ir šturvalu - 1 lt.
Rankinė - 3 lt.
Viso: 30 lt.

You are my perfect drug

2010-02-16T14:25:00.000-08:00

Rožinio miesto savininkė Jovita, neseniai rašė apie įvairias priklausomybes.Visi turbūt jų turime vienokių ar kitokių, pačių populiariausių neminėsiu, nes jas ir taip visi žino...Iki tos dienos ir iki tol, kol šalia esantiem žmonėm neteko susidurti su tuo, niekad nesusimąsčiau apie priklausomybę nuo žmogaus...Nekalbu apie materialinę priklausomybę, nors ji pasitaiko lygiai taip pat dažnai,o gal net dažniau, bet turbūt net sudėtingesnė ir sunkiau "pakeliama" yra dvasinė priklausomybė nuo kažko...Mintyse pervertus savo "bylas", suprantu, kad ir aš įvairiais gyvenimo etapais buvau priklausoma nuo man tikro asmens...

Vaikystėje visi praeinam tą etapą, kai esame tiesiogiai priklausomi tėvelių...Negalime savimi pasrūpinti ir mumis rūpinasi mūsų gimdytojai...Vėliau "bambagyslė" nutrūksta... Atsiranda vaikystės draugai, su kuriais norisi leisti laiką, jie formuoja mūsų požiūrį į aplinką, į kitus, galbūt net pakreipia mūsų charekterį tinkama ar netinkama linkme.Pirmoji meilė...Čia ir praside tikrieji vargai...

Net mano mylimas dėdulė A. Einšteinas yra pasakęs, kad gyvenimą reikia susieti su tikslu, o ne su žmonėmis ar daiktais.Viskas atrodo logiška, suprantama ir paprasta, tik gaila, kad nepasidalino stebuklingu receptu, kaip tą padaryti...Turbūt natūralu,kad nusprendę susieti savo gyvenimą su kitu žmogumi,pradedame į viską žiūrėti ne per "aš" ir "tu" prizmę, o per spalvingą stikliuką su užrašu "mes".Visi tiki gražia pradžia ir pabaiga.Mąsto apie tai, kas jų laukia ateityje. Kartais, ieškodami kompromiso atsisako dalelės savęs, kad tik būtų geriau jiems...Turbūt nesu tokia racionali ir net nesusimąstau,kad galėtų būti kitaip...Besąlyginė meilė ir atsidavimas.Jei netyčia vieną dieną "mes" vėl pavirsta į "tu" ir "aš", spalvotas stiklas suskyla į mažiausius šipulius, ne tik sunaikindamas visa, kas buvo, bet ir palikdamas randus, kurių neįimanoma išnaikinti...Pasaulis slysta iš po kojų, viskas nusidažo tik juodomis spalvomis ir netenka prasmės, nes visi planai, visos svajonės buvo sutelkti į "juos"...

Sunku kai matai, kaip dėl besąlgynio atsidavimo, kenčia žmogus esantis šalia.Kai nori paguosti, bet žinai, kad žodžiai nieko nepakeis ir nuo to jautiesi tik blogiau...Žinai, kad reikia laiko, žino ir tas, kuriam jo reikia, bet protas ir jausmai niekada nėjo koja kojon...Ką tokiu metu sakyti? Kaip palaikyti? Kaip nuraminti ir įpūsti vilties?

Liūdnas įrašas tuoj pat po meilės dienos, bet taip sutapo, kad pastaruoju metu apie tai mąstau labai daug ir žinau, kad ir toliau būsiu priklausoma, kad ir toliau vadovausiuos jausmais, o ne protu, bet net baisu pagalvoti, kur ta priklausomybė gali nuvesti, jai netyčia neliks žmogaus, kuriuo tu kvėpuoji ir gyveni...Turbūt apie tokius dalykus geriau nemąstyti ir gyventi šia akimirka...

Derinukas skirtas linksmesnėms akimirkoms...

Suknelė - dovana/mainai
Rudos pėdkelnės - 10 lt.
Cardigan - 10 lt.
Pintas diržas - 1 lt.
Batukai - 2 lt.
Vintage sagė su siuvinėtom gėlėm - dovana/mainai
Auskarai rožytės - 3 lt.
Viso: 26 lt.

Back to school

2010-02-11T01:43:00.001-08:00

Prisimenu kai būdama visai maža, vieną vakarą atėjau pas mamą su knyga rankose ir paklausiau, ką reiškia ždis "žingeidumas".Turbūt net nenumaniau, kad kadanors šį žodį galėsiu pritaikyti ir sau.Esu iš tokių žmonių, kurie sau ir kitiems užduoda šimtą ir vieną klausimą, bet niekada nesitiki lengvai gauti atsakymo.Ne kartą įsitikinau,kad man patinka ieškojimo procesas. Tas galioja beveik visiems gyvenimo atvejams ar tai būtų, koks nors įdomus daiktas, kurio istorijos paskui ieškau internete, ar filmas, kurį statant remtasi tikra istorija, ar kažkoks kūrinys, gimęs galvoje ir reikalaujantis tam tikrų žinių.Viską noriu susirasti pati.Gal todėl mane visada stebino žmonės, kurie įpratę viską gauti vos spragtelėję pirštais.Tokių visada buvo kažkur šalia.Vienus domino materialioji pusė, kitus dvasinė.Vieni trokšta lengvai gauti ir turėti daiktų, pinigų, kiti žinių, išmanymo, neįdėdami jokių pastangų ir tikėdamiesi, kad kažkas kitas tai už juos padarys, suras, nupirks.

Visada labai sunku priimti ir suvokti kitokį žmogų, nei esi pats.Suprasti,kad skiriasi žmonių poreikiai, prioritetai.Man visada buvo aišku, kad negali turėti visko iš karto, kad norint kažką gauti,tenka kai kurių dalykų ir atsisakyti.Dargi pastebėjau,kad džiaugsmas, kai sieki ir gauni pats, yra kur kas didesnis, nei kai gauni kažką lengvai [na nebent tai būtų staigmena, kurios visai nesitiki ir apie kurią negalvoji].Galbūt labiau vertini ir saugau tai, ką padarei pats, situacija turbūt analogiška kai sutaisai kokį nors buities prietaisą, vietoj to, kad kviestum meistrą :) Na, moterys gal rečiau prisideda prie tokių dalykų, bet vyrams,manau, tai labai įprasta situacija :)

Gal kažkam tas informcijos rinkimas ir kaupimas ir pasirodys beprasmis.Aš kartais pamąstau, kad gal ta ne itin svarbi informacija, ištrina kokį nors reikalingą failą iš mano smegenų, bet būna tokių situacijų, kai mintyse džiaugiuosi, kad kažką jau esi girdėjus, mačius ir gal net galiu kažką papasakoti :)

Taigi, ar domėjimasis įvairiais dalykais, gal net specifine veiklos rūšimi, jums atrodo beprasmis? Kuris variantas atrodo priimtinesnis: stengtis pačiam ar tikėtis, kad kažkas kitas pasistengs? Ar eiti sunkesniu keliu ar ieškoti lengvesnio? Turbūt atsakymai vėlgi priklauso nuo konkrečių situacijų.Parašius klausimus, mintyse sugalvojau/prisiminiau situacijas, kada geriau pirmas variantas, o kada antras :)

Na, ir kaip visada derinukas :)

Sarafanas - 1 lt.
Megztukas 3/4 rankovėm - 1 lt.
Rudos pėdkelnės 10 lt.
Ilgos juodos kojinės 20 lt.
Batukai - 20 lt. [ gal mažai kam patiks, bet tai mažiausiai slidūs ir vieni šilčiausių mano batų, taigi žiema be jų negaliu,ypač kai daug ledo] :)
Beretė - mamos jaunystės
Rankinė - 10 lt.
Pakabukas - 10 lt.
Sagė paukštelis - 1 lt.
Viso: 73 lt.

Answers part II

2010-01-27T06:41:00.001-08:00

Kokia tavo natūrali plaukų spalva?

Pilkai ruda :) Na, tokia tipiška lietuviška :)

Brangiausias drabužis/avalynė/aksesuaras (ir kas tai buvo)?

Pokolkas tai mano dr. martens brogue aukštakulniai, kurie man kainavo virš 300 litų.Vengiu pirkti tokius brangius dalykus, bet šiuos batus įsimylėjau tik pamačius :)

O kito kažko tokio brangaus išskirti negaliu, nes neturiu nei brangių drabužių, nei aksesuarų :) Brangūs jie man moraline prasmes, nors gal kitur ir kaina būtų didesnė :)

Kokių asmenybių stiliai tave žavi? Semiesi iš jų idėjų?

Pakankamai dažnai sulaukiu šito klausimo ir niekad negaliu į jį atsakyti :) Neturiu stiliaus ikonų.Jei galėčiau perimti kažkieno spintos turinį tai būtų Ditos arba kitos ilgametės vintage gerbėjos, tiesa su rūbais reiktų perimti ir figūrą, nes kitaip rūbai dūlėtų spintoje :) Idėjų nesisemiu, bet būna, kad pamatai kokį daiktą ir pamastai, kad norėtum, dažniausiai ir užmiršti :)

Kada atradai šį savo stilių?

Prieš kokius 4-5 metus,sužinojau apie Betty Page, tada pradėjau ieškoti informacijos apie ją, atradau pin-up ir rockabilly stilius.Kadangi po ilgo juodos spalvos periodo sugrįžau į spalvų pasaulį tai ieškodama rūbų dažnai "imdavau" ir kitų laikotarpių rūbus.Tiesiog pamatai, patinka ir imi :) Kaip jau esu rašius, kad ilgą laiką nedrįsau jų dėvėti, nes maniau, kad man netinka :) Dabar bandau atsekti chronologine tvarka tai jaučiu, kad netrukus po vestuvių, kai pradėjau mesti svorį ir įlindau į vintage rūbus :)

Kokia buvai mokykloje?

Nežinau ar čia klausiama apie stilių ar apskritai :) Mokyloje buvau visokia.Esu minėjus, kad eksperimentai su išvaizda prasidėjo gan anksti tai kokių 12-13kos buvau reiverė, paskui buvo metas kai vaikščiojau trumpais rožiniais plaukais, buvau ir skusta galva, paskui atėjo juodos spalvos periodas, kuris tęsėsi ilgokai ir po mokyklos baigimo, o šiaip tai mokykloje, manau, buvau pakankamai uždara ir bandanti atsiriboti nuo kitų :) Bent kiek pamenu...

Kokio filmo/knygos heroje norėtum būti?

Na, čia pasirinksiu Alisą ir Ameliją :) Vien todėl, kad norėtųsi patirti tokių stebuklų :D O dramatiškos asmenybės nors ir traukia, bet bijočiau tokių likimo smūgių.Visada žaviuosi žmonėmis, kurie gyvenimo sunkumus priima ir juos išgyvena vienokiu ar kitokiu būdu...

Kaip giniesi nuo liūdesio?

Paprastai nesiginu, laukiu kol praeis pats.Kamnors išsipasakoju, išsiverkiu.Jau pastebėjau, kad būnų tokių dienų kai jautiesi pats nelaimingiausias pasaulyje :) Tada padeda artimi žmonės arba minčių nukreipimas kita linkme.Man regis liūdesys yra labai reikalingas.

Tavo mėgstamiausia grupė? Knyga?

Mėgstamiausia grupės foje ir andrew's sisters :) Foje tai mano nesibaigianti meilė.O knyga net nežinau,iš tiesų gėda prisipažinti, bet tik visai neseniai vėl pradėjau skaityti knygas, tai pokolkas pačios pačiausios nėra :)

Kokios muzikos klausaisi :) ir ar apskritai muzika užima svarbią vietą tavo gyvenime?

Labai įvairios, paprastai tai tam tikrų laimečių muzika.Pasileidžiu live365 ir klausau 40tųjų-50tųjų radijos.Turėjau savo mylimiausią radijo stotį, kuri buvo 30tųjų kategorijoj, bet padarė vip, todėl dabar neišeina laisvai klausyti :) Išties tai muzika nėra svarbi mano gyvenime, namie retai dabar klausau, bet eidama gatve - visada :) Tik repertuaro beveik nekeičiu.

Ką manai apie įvairias subkultūras - gotus, metalistus, skinhead'us, pankus ir pan.? :) gal pati paauglystėje tokia buvai? nes atrodo sakei, kad turėjai rožinius plaukus, ar klystu? :D

Esu už visus saviraiškos būdus jei jie nėra paviršutiniški.Nebūtina vadovautis ta filosofija nuo a iki ž, bet žinoti subkultūros esminius dalykus reikėtų.

Tavo patarimas (-ai), kaip susigrąžint Įkvėpimą dienoms, kai atrodo, kad viskas krenta iš rankų, pasaulis sukasi į kitą pusę, o sustot ir pakentėt nėra laiko, nes spaudimas milžiniškas... klausiu, nes atrodai tokia rami ir susigyvenusi su savimi, tai galbūt turi kokį slaptą džiaugsmo receptą;

Iš tiesų labai keista, kad žmonės mane įsivaizduoja ramią :) Manau, kad jei paprašyčiau artimųjų apibūdinti mane tai šio žodžio tikrai neišgirsčiau :) Aš kaip tik esu kaip degtukas, labai greit užsiplieskiu ir labai greit užgęstu.Savo būdu esu tėčio kopija tik dar prie viso to paveldėjau iš mamos jautrumą ir jausmingumą.Rami būnu nebent tada kai būnu pavargus arba liūdna :) Na, bet visgi pabandysiu patarti.Iš tiesų tai aš mąstau, kad svarbiausia įsiklausyti į save, paprastai jei kažkas nesigauna tai kurį laiką ir nedarau, palieku ramybėje ir imuosi kitų darbų.Jei žinau, kad tikrai reikia tai tada darau per nenoriu ir negaliu...Visame kame turbūt reikia stabtelt ir nusiteikti pozityviai.Jei blogai šiandien, tai rytoj bus geriau, na,o jei ne rytoj tai poryt tikrai :) Daugiausiai ramybės "pasiimu" ir mokausi iš savo vyro, nes jis į viską žiūri kur kas paprasčiau :)

O iš kur gavai savo laikrodį su grandinėle?

Pirkau ebay kišeninį laikrodį, o grandinėlę pritaikiau nuo kito pakabuko :)

Koks tavo santykis su religija?

Tikiu i aukštesnį protą :) Taip visada mokino tėtis :)

Koks tavo tikrasis vardas ir pavardė?

Gintarė Griškevičiūtė - Bilevičienė [Bet visa laiką labai nemėgau savo vardo :) ]

Dar nenori vaikų?

Norėčiau jei gyvenimo sąlygos nūtų kitokios :)

Kaip įvardintum savo gyvenimo prasmę?

Turbūt dar jos nesuradau, o tai ko noriu iš gyvenimo, negalėčiau pavadinti gyvenimo prasme :) Šiuo metu man svarbiausia gyventi taip, kaip noriu gyventi, išliekant teisinga ir sąžininga prieš kitus ir prieš save.

Tavo nuomone, geriau padaryt kažką ir gailėtis, ar gailėtis, kad nepadarei?

Renkuosi antrą variantą, man visada atrodo geriau pabandyti ir graužtis, nei pabandyti ir pusę gyvenimo mąstyti, kad viskas galėjo būti kitaip :) Bet vėlgi, čia labai priklauso nuo situacijos, tikrai rasčiau tokių situacijų, kur geriau susilaikyti :)

Ar tiki pomirtiniu gyvenimu?

Ne :)

Ar mėgsti šokti?

Nelabai :) Nesu niekad lankius jokių šokių, gal pasirodytų, kad pas mane abi kojos kairios :) Į klubus nevaikštau, bet kartais su draugėm tenka pasišokti ir smagu visai būna :)

Ar važinėji dviračiu?

Ne,važinėjau tik vaikystėje, bet laaabai norėčiau :) Deja, neturiu sąlygų laikymui...

Ar dažnai verki? ir kodėl?

Oi, labai dažnai :) Ir tiesą sakant labai nemėgstu šios savo savybės :) O verkiu dėl daug ko, verkiu per filmus, multikus ar jie gerai ar blogai baigiasi, verkiu iš juoko, verkiu iš liūdesio,nevilties, tada kai žmonės rėkia, tada kai neteisingai supranta, įžeidžia kartais verkiu be priežasties, žodžiu esu tikra verksnė :)

Kodėl tavo toookios gražios kojos?

Na į šį klausimą neatsakysiu, bet nėr tos mano kojos išskirtinės, nei ypatingai ilgos, nei gražios formos :) Kojos kaip kojos, kaip šimtas kitų kojų :D

Ar tiki lemtimi?

Taip, esu fatalistė...

Kodėl pasirinkai būtent tokias tatuiruotes?

Apie tai buvo atskiras įrašas, štai čia

Ar kada nors sapnavai tą patį sapną daugiau nei vieną kartą?

Taip, vaikystėj labai dažnai sapnuodavau, kad mane pagriebia ragana ir meta žemyn :)

Kokia šali norėtum aplankyti labiausiai? Ir kokioje norėtum gyventi? O gal Lietuvoje?;)

Labai noriu aplankyti Paryžių, nes nesu ten buvusi.Labai patiko Londonas, bet nežinau ar patiktų jei tektų ten gyventi :) Mes buvome apsistoję rajone, kuris laikomas beveik Londono priemiesčiu tai laaaaaabai gera ten buvo :) Pamąstau,kad visgi norėčiau gyventi nedideliam miestelyje, ne Lietuvoj :)

Ar būna taip, kad tiesiog apsirengi lyg ir gražius drabužius, bet jautiesi negraži, nepatogiai? Ar jau taip labai esi įvaldžius visą tai, kad atsisveikinus su tokias dalykais?

Būna ir labai dažnai :) Man net būna taip,kad vieną dieną su kaikuriais rūbais jautiesi puikiai, o po kelių dienų užsidedi ir atrodo netinka, negražiai atrodo :) Turbūt nuo nuotaikos tokie dalykai labiau priklauso :)

Man įdomu kokio dydžio tavo spinta, kad sugebi sutalpinti šitiek drabužėlių? Nes maniškė pastaruoju metu atrodo labai maža. Taip pat įdomu ką darai su pabodusiais ar nebenešiojamais drabužiais? Prikeli naujam gyvenimui, o gal kam nors atiduodi?

Iš tiesų tai visada sakau,kad nedidelė, nes realiai ji ir nėra didelė, bet pagalvoju, kad mano rūbai ir batai sudėti ne vienoje vietoje :) Taigi mano žinioje yra pora siaurų spintos skyrių su negiliom lentynom, vienoje iš jų laikau įvairias palaidines, kitame viską, kas neįsipaišo į kitas kategorijas, tai tam tikros suknelės, megztukai, kelnės, šortai ir viena lentyna naktinių/pižamų :) Sukneles ir švarkus laikau sukabintus ant kabyklos, taipat man priklauso 3 komodos stalčiai, kuriuose slepiasi trikotažinės maikės ir palaidinės, pėdkelnės ir apatinis trikotažas :) Kitam kambaryje du stalčius užėmę įvairūs megztukai, dar kažkiek batų lentynų, rankinės irgi sudėtos atskiroje vietoje, na net sunku išvardinti :D Galbūt jei sudėčiau viską į vieną vietą tai atrodytų daug, o dabar visur po truputį suslapstyta :D

Kartą per metus darau reviziją savo spintoj ir atsikratau kai kurių daiktų, kartais būna, kad praėjus kažkiek laiko ir pasigailiu :) Šiaip būna visaip, kartais atiduodu draugėm, kartais išmetu, kartais atiduodu labdarai.Tiesa yra tokių rūbų, kurie metų metus slepiasi spintoje ir laukia savo dienos :)

Kas megstamiausias jusu blog'eris?

Turbūt freelancer fashionblog, bet tai todėl, kad aš apskritai nelabai naršau po kitus blogus...

Juk tu nevisada būti tokia ''vintage''? Kokius rūbus vilki laisvalaikiu, gamtoje ar tiesiog ziūrėdama televizorių?

Na, tai nėra mano rūbai išeigai :) Taip rengiuosi visose gyvenimo situacijose ir laisvalaikiu ir gamtoje,gal tik ne namie žūrėdama televizorių, bet ir tai dabar net ir namie pradėjau dėvėti sukneles kai atradau, kad dirbant galiu pasirišti prijuostę :D Tik nuo laisvalaikio praleidimo būdo priklauso ar renkuosi suknelę/sijoną ar kelnes :)

Ar kadanors esi padariusi kažka kvaila, beprotiško?

Oi, tikrai taip.Dar ir dabar dėl kai kurių dalykų gėda ir kartais, savigraužos valandėlei atslinkus save plaku už tai...Na, laiko atgal neatsuksi, o gal net ir nereikia, nes praeitis iš mūsų nulipdo tai, kas mes esame dabar.Geriausia mokytis ne iš svetimų, o iš savų klaidų ir stengtis jų nekartoti.

Kokia buvai vaikysteje, paauglysteje?

Kokia buvau vaikystėje tai tikrai nepamenu, tik pasak mamos buvau labai tvarkinga, ne taip kaip dabar [mamos žodžiai] :) O paauglystėje buvau gan aktyvi: dainavau chore nuo antros iki 11 klasės, buvau skautė, priklausiau jaunimo sveikato centrui, raudonojo kryžiaus jaunimui [vesdavom paskaitas apie lytinį švietimą ir aids].Paskui 16/17kos susidraugavau su mergina, kuri mano gyvenimą pakeitė iš esmės tuo metu ir darė nelabai gerą įtaką...

Ir ar galėtum parašyti savo pomėgius? Knygas, filmus, muziką maistą?

Vienas iš mano pomėgių yra domėjimasis įvairiais dalykais.Jei kažkas patraukia mano dėmesį tai būtinai turiu apie tai sužinoti daugiau :) Pamenu kai Lietuvos kino teatruose pradėjo rodyti titaniką, tai po to filmo dienas leisdavau Kauno viešosios bibliotekos skaitykloje, ieškodama betkokios informacijos apie tą nelaimę [tuo metu internetas dar nebuvo taip plačiai paplitęs] :) Apie filmus, muziką ir knygas jau rašiau,o kas liečia maistą, tai mano favoritas yra džiugo sūris ir morenginiai tortai bei oriniai pyragaičiai :) Visada eidama pro cukrinę senamiestyje, nusiperku vieną orinį pyragaitį :) Iš tiesų tai visai nesu išranki maistui ir nemėgstu kai patiekale būna daug ingredientų :)

Man labai smalsu, ar dažnai nešioji tuos vadinamuosius apatinukus, kuriuos mūsų mamos ir močiutės nešiojo??? man be galo gražūs daiktai, bet ar šiais laikais išeina juos nešioti ne po vintage suknelėmis? mat, kai daiktas gražus, noris ne tik spintoj turėti :)

Taip, kai tik atšala orai tai visada dėviu po rūbais :) Turiu savo mylimiausią mėlyną su šviesiais nėriniais :)

Taip pat labai įdomu ar jūs savo vestuvių dieną taip pat buvot tokio stiliaus, netradicinė nuotaka, ne pūsta tortine suknele apsikarsčiusi blizgučiais?

Ne, nebuvau tradicinė nuotaka :) Tekėjau vilkėdama 50tųjų stiliaus baltą taškuotą suknelę iki kelių, kuri buvo išpūsta pasijoniu, šukuosena ir makiažas irgi atitiko tą laikmetį :) Štai puokštės metimo procesas :)

Viename jūsų blog'o poste mačiau jūsų vyrą. Jis man pasirodė labai paprastas ir apranga neišsiskiriantis, visai priešingybė jums. Ar jūs nebandot jo palenkti į savo pusę? T.y. patardama ką jam pirkti, ką dėvėti, galbūt net panašaus stiliaus į jūsų?

Na, kažin ar galima iš vienos nuotraukos susidaryti vaizdą apie žmogaus stilių :) Aš ir savęs nelaikau ypatina, bet dėl savo vyro skonio esu visiškai rami :) Kartais patariu, kai paklausia, bet žinau jo mylimą laikotarpį,todėl radusi tinkamą rūbą visada paimu :) Mano vyras yra mod stiliaus gerbėjas, todėl jo spintoje irgi nesimėto betkokie rūbai :) Marškiniai beveik vien ben sherman, polo maikutės fred perry, džinsai levis 501, kerziukai dr. martens :) Na, žodžiu, sena gera klasika :) Iš tiesų aš džiaugiuosi, kad jis nėra per daug pamišęs dėl savo aprangos, o dėmesį skiria kitiems dalykams.Žinau jo viziją,kurioje jis važiuoja old school'ine vespa, avi monkey boots ir dėvi donkey jacket [atleiskit už svetimybes] :) Beje, mano vyras turi ne vieną old schooline tatuiruotę, bent šiuo aspektu esam labai panašūs :) O iš tiesų juk svarbiausia kaip mes derame vidume, o ne išore :) Nors prisipažinsiu, nenorėčiau, kad dėvėtų treningus pvz. :D

O dabar truputį apie vaikus. Kaip supratau dar jų neturit. O kai turėsit ir jie paaugs, nesvarbu ar mergaitė, ar berniukas, kaip juos rengsite, ar galvojote apie tai? Jeigu jie būdami paaugliai norės rengtis 'kaip visi', mergaitė 'rožiniais drabužiais, batais ant aukštų kulnų ir t.t. Ar bandytumėte ją perkalbėti, kažkaip pateikti, kad tai nedera, kad reikėtų atrasti save, o ne aklais sekti 'mase'?

Taip, vaikučių neturiu ir šia tema nemėgstu diskutuoti, nes žinau ne vieną atvejį kai sakoma vienaip, kai neturi vaikų, o kai gimsta vaikelis tai viskas apsiverčia iš esmės.Nemėgstu spėjimų ir prielaidų šia tema :) Kai/jei bus tada ir mąstysim, o dabar kai nėra tai gali prisisvajoti iki negalėjimo koks tobulas bus tavo vaikas :) Pasakysiu banaliai, bet svarbiausia, kad užaugtų geras žmogus :)

Na ir kaip visada derinukas :) Šį sykį buvo skirtas gimtadienių "maratonui", nes per savaitgalį aplankiau ir pasveikinau du žmones :)

Rudas velvetinis švarkas - 1 lt.
Juodas triko dovana/mainai
Sijonas 1 lt. [persiūtas]
Rudos pėdkelnės 13 lt.
Ilgos juodos kojinės 20 lt.
Rudi verstos odos batai kaučiukiniu padu ir stambiu kulnu - 79 lt.[šiemet taip vengiau aulininukų, bet kai tokios pūsnys tai neišvengiama] :)
Pakabukas paukščiukas tai tiesiog sena sagė pakabinta ant grandinėlės :) - 1 lt.
Diržas 10 lt.
Viso: 115 lt.

P.S Aplaksčius visus namų kampus, vėl grįžau fotografuotis prie sekcijos :)

Answers: part I

2010-01-21T13:30:00.000-08:00

Pirmoji klausimų-atsakymų dalis.Nenumaniau, kad jų tiek daug, kol nepradėjau atsakinėti :) Taigi šiandien sugebėjau atsakyti tik į ta dalį, kurią radau savo elektroniniam pašte ir kelis skaitytojų pateiktus klausimus.Į visus kitus atsakysiu vėliau :) Tataigi, atsakymai, kuriuos atsiuntusioji mergaitė apibūdino kaip "GinCherry apie viską ir nieką, apie niūrią ir saldžią it slyvos šokolade kasdienybę" :)

Ką studijavote ir kokie likimo vingiai lėmė pasirinkti šią studijų kryptį? Ar šiuo metu dirbate pagal savo specialybę? O gal it tikra menininkė turite laisvą darbo grafiką ir kuriate įvairias smulkmenas, priiminėjate užsakymus?

Baigiau studijas Kauno kolegijos menų fakultete, dekoratyvinės plastikos katedroje, odos specializiją.Mano diplome įrašytas žodis „meistras“ :) Kad būtų papraščiau ir suprantamiau tai sakau tiesiog odos dizainas.Į šią specialybę tikrai neplanavau stoti, nes pirmuoju numeriu buvau įrašius aprangos dizainą.Ilgą laiką svajojau apie tai, bet gyvenimas kortas sudėliojo kitaip.Taigi įstojau tik į mokamą vietą [tais metais nemažai žmonių priėmė be konkurso iš kursų] ir dėl tėvų nepasitenkinimo teko rinktis kąžką kitą :) Pagal specialybę lyg ir dirbu, bet lyg ir ne.Šiai specialybei nėra sukurta darbo vietų Lietuvoje, mus mokino kaip individualiai dirbančius kūrėjus, taigi iš esmės mano pagrindinis užsiėmimas ir yra toks, tik oda, kaip materija man nėra labai miela, todėl renkuosi kitas medžiagas :) Jau studijuodama odą dažydavau įvairiom spalvom ar rinkdavausi ryškias spalvas ir darbai neatrodydavo „odiški“.Iš tiesų pritaikau nemažai teorinių dalykų, kuriuos išmokau studijuodama.

Tad visgi, tavo asmenine nuomone, kaip meniškos sielos/prigimties žmogui nepasiduoti kitų spaudimui, rinktis materialiai geriau esą aprūpinančias specialybes? O gal pasiduoti, o tą meną vistiek kažkada 'pramuš' iš dūšios? Prie to pačio, papsakok kaip nusprendei mesti darbą ir atsidėti širdžiai mielai veiklai(bent jau aš taip manau)?

Žinok labai dažnai pati susimąstau apie tai ir vieną dieną galvoju vienaip, kitą dieną kitaip.Kažkaip niekad neįsivaizdavau savęs studijuojančio kažką kitą.Tiesa, buvo metas,kai norėjau stoti į psichologiją, bet matematika buvo mano silpna vieta, paskui galvojau apie žurnalistiką [šiuo klausimu palaikė ir mano lietuvių kalbos mokytoja], bet visgi apsistojau ties menais.Manau, kad visgi reikia labai gerai apvarstyti savo galimybes, pažiūrėti į save iš šalies ir gal truputį kritiškai save įvertinti, nes mūsų šalyje paruošiama labai daug įvairių sričių specialistų, tai galima pasakyti ir kalbant apie meno sritį.Kiek iš pabaigusiųjų iš ties turi gabumų ir kiek iš jų turi užsispyrimo kažko siekti? Be to, dabar apskritai labai daug kuriančių žmonių.Jei turi idėjų tai informacijos apie tam tikras technikas irgi gali susirasti.Visgi, jei dabar galėčiau rinktis, tai galbūt rinkčiausi stabilumą.Nors kita vertus, jei šiemet vėl reiktų stoti, net neįsivaizduoju kokią specialybę galėčiau pasirinkti :) Faktas, kad tu gali susidaryti savo dienotvarkę, kad nesi prikaustytas dirbti nuo...iki ir gali užsimti malonia veikla, tikrai vilioja.Kitas dalykas, kad jei esi pasiryžęs dirbti taip, kad užtektų ne tik duonai, bet ir sviestui tai turi būti pasiruošęs dirbti daug, ilgai ir betkada :)
Iš darbo nusprendžiau išeiti tada, kai fizinė ir psichinė sveikata pasidarė svarbiau nei finansinis stabilumas.

Man tai beproto smalsu, ką šiaip veiki gyvenime, be to, kad gražiai atrodai?

Na, visų pirma tai dėkui už komplimentą :) O be to, kad užsiimu kūrybine veikla,kelias valandas per savaitę dirbu mažoj įmonėj vadybinke :)

Kada susidomėjote, pajutote poreikį derinti, maketuoti drabužius? Eksperimentuoti savo išvaizda? Galbūt tai atsinešėte iš vaikystės žaidimų su lėlėmis, kuomet kūrėte įvairius drabužėlius savo žaisliukams?

Mano eksperimentai su išvaizda prasidėjo maždaug 11-12kos metų :) Istorijos apie tai, kaip siūdavau dabužėlius lėlėms, negaliu papasakoti, nes tie siuviniai tikrai nebuvo ypatingi ir niekuo nesiskyrė nuo kitų mergaičių siuvamų drabužėlių :)

Smalsu paklausti, ar svarbi Jums kito žmogaus išvaizda? Kokį vaidmenį ji atlieka Jūsų gyvenime? Ar eidama gatve nužvelgiate žmones, pasidžiaugiate jų neįprastais drabužių derinių atradimais, o gal pamąstote, ką būdama vienos ar kitos moters vietoje pakeistumėte?

Kitų žmonių drabužiai man nėra itin svarbūs, nors tikrai gatvėje spėju apžiūrėti ir pastebiu kitaip atrodančius žmones.Tiesiog jie išsiskiria iš kitų.Kartais ir su draugėm mėgstam pakomentuoti išvaizdą ar šiaip pakalbėti apie rūbus,na, kaip dauguma moteriškos lyties atstovių, bet iš esmės rūbams neteikiu didelės reikšmės, svarbiausia, kad žmogui tiktų tai, ką jis dėvi.Turiu omenyje ne tik figūros ypatumus, nes būna atvejų kai žmogui prie jo išvaizdos netinka tam tikras rūbų stilius.

Kaip apibūdintumėte savo stilių?

Kai eklektišką :)

Esate labai graži, prižiūrinti save moteris. Sunku Jus įsivaizduoti įšokusią į „aptrintus“ džinsus ir „užsitempusią“ sintetinį bliuzoną. Ar daug laiko, dėmesio skiriate savo išvaizdai, drabužių paieškoms? Ar paauglystėje teko susidurti su „bjauriojo ančiuko sindromu“? Jei taip, kaip jį išgyvenote ir sugebėjote atrasti savo gerąsias savybes?

Ačiū už komplimentą :) Na, iš tiesų tai namie dirbdama dėvėdavau džinsus, nes dirbu su klijais, dažais, tenka rūbus pateplioti :) Dabar iškeičiau į šiltas sukneles, o dirbdama užsirišu prijuostę, taip nenukenčia rūbai, o ir namiškiams pakeliu nuotaika tokiu namų šeimininkės įvaizdžiu :) Savo išvaizdai neskiriu daug dėmėsio, nelabai mėgstu įvairias grožio procedūras, bandyti naujas makiažo ar kūno priežiūros priemones ir pan.Turiu savo mylimiausias ir kai atsibosta po ilgo laiko tai man didelė kančia susirasti kažką naujo ir dažniausiai po nesėkmingų paieškų įsigyju vėl tą patį :D Su bjauriojo ančiuko sindromu susidūriau, turbūt visos pereina šį etapą :) Blogiau, kad vis dar gyvenu su juo, mintyse tai tikrai, bet po truputį bandau atsikratyti :)

Gal esate sveikos gyvensenos šalininkė? Gal sportuojate? Esate vegetarė? Domitės rytietiška kultūra? Kokios Jūsų grožio ir tokios puikios, išpuoselėtos figūros paslaptys? Ar laikotės dietų?

Negaliu papasakoti nieko įdomaus ir egzotiško šioje srityje :) Vegetarė nesu, nors mėsą valgau itin retai,tiesiog nemėgstu.Taipogi mano racione nėra sviesto, majonezo, grietinės, margarino, valgau juos tik tada, kai tai neišvengiama t.y kai tenka valgyti kitų gamintą maistą :) Beveik nesportuoju, dietų irgi nesilaikau, bet valgydama atsižvelgiu į kaloringumą :) Deja, esu linkusi pilnėti :)

Kokia Jūsų gyvenimo filosofija, gal turite kokių nors mėgstamų rašytojų, artimųjų minčių, kuriomis vadovaujatės ar bent stengiatės jų nepamiršti Jums nelengvu, sudėtingu metu? Kaip įveikiate liūdesį? Ir kaip šiais, konkurencijos, visuotinių lenktynių ir suvešėjusio egoizmo laikais, išliekate pozityvi, žybsinčiomis akimis?

Labai artimos A.Einšteino mintys, kurias galiu pritaikyti beveik kiekvienai gyvenimo situacijai, taigi, kai apima nerimas dėl vienos ar kitos gyveno srities, bandau jas prisiminti ir įkvėpti sau optimizmo.Taipogi tikiu, kad gyvenime niekas nevyksta be priežasties ;)

Kaip kilo idėja rašyti tokio pobūdžio „blog‘ą“? Ar ilgai tam ryžotės? Juk visgi tai reikalauja nemažai drąsos.. Kaip manote, ar pasiteisino šio „blog‘o“ idėja? Ir kokių atsiliepimų sulaukiate? Daugiau kritikos ar susižavėjimo šūksnių?

Iš tiesų aš esu vienas tokių žmonių, kuriuos labai reikia skatinti, taigi jei nebūtų žmonių, kurie iš šalies mane palaikė ir skatino, tai šis blogas niekada ir nebūtų išvydęs dienos šviesos.Ir vėlgi suveikė atsitiktinumas, nes po pirmo įrašo ilgai bloge buvo tyla.Vieną vakarą mane bare užkalbino žurnalistė, kuri paklausė kuo aš gyvenime užsiimu.Tai buvo gera paskata užsimti tuo, kuo užsiimu dabar.Tiesa, interviu ji iš manės taip ir nepaėmė :) O ar pasiteisino idėja tai reiktų klausti skaitytojų, aš manau, kad taip :) Iš esmės nesvarbu ar jis pateisina pradinę idėja, svarbu, kad žmonės apskritai kažką „pasiima“ sau, kad ir kas tai bebūtų: ar manija suknelėms, ar pozityvumas, ar lašelis gerumo, o gal pakeičia požiūrį į tam tikrus dalykus.Aš ir pati iš savo blogo gaunu daug gerų emocijų.Na,o kritikuojančių visada buvo ir bus, negali visiems įtikti/patikti :)

Galbūt „cherry boutique“ suteikė Jums populiarumo, žinomumo? Ar gatvėje žmonės nebado pirštais, neapkalbinėja? Ir apskritai, kaip į Jūsų tokią senove dvelkiančią aprangą, drabužius reaguoja artimieji ar nepažįstamieji? Ar nenulydi akimis?

Na, manau, kad tikrai dabar esu geriau „matoma“, bet iš esmės nepasakyčiau, kad mano gyvenimas labai pasikeitė kai pradėjau rašyti blogą :) Tiesa, sutikau daug puikių žmonių, su kuriais kitaip gal ir nebūčiau susipažinus :) Na, pirštais gatvėje nebado, jei ir apkalbinėja tai negirdžiu, už rankovių netampo :D Nesijaučiu nei populiari, nei tuo labiau žinoma :) Artimieji reaguoja gerai, kartais prieš išeidama iš namų klausiu vyro, tėvų nuomonės, o ką galvoja kiti žmonės man nelabai rūpi, kol tai neliečia manęs tiesiogiai :)

Smagu, kad „blog‘e“ talpinate daug nuotraukų. Kas Jus fotografuoja? Ir kokiu fotoaparatu? Ar vintažinės, senove dvelkiančios fotografijos yra apdorojamos kompiuteriu? Ar pati tuo užsiimate?

Nuotraukas blogui dažniausiai darau pati , kai fotografuoja kasnors kitas, tai paminiu įraše.Na, nebent fotografuoja vyras, bet šito dalyko jau jam seniai nebepatikiu, nebent ypatingais atvejais :) Paskutinės jo darytos nuotraukos buvo sausio 2 d. įraše ir tik todėl,kad pati fotografuodama būčiau sušalus :D Fotografuoju pentax K10d fotoaparatu,o paskui koreguoju fotošopu.Viską nuo a iki ž darau pati.

Kiekvienai moteriai, merginai būtų smalsu paklausti, kur randate ir kokiose parduotuvėse perkate tokius nebrangius drabužius, avalynę, aksesuarus? Žinoma, jei tai nėra Jūsų paslaptis.

Na, turbūt visi blogo skaitytojai žino, kad konkrečių vietų neišduodu :) O neišduodu todėl,kad jų ir nėra, apsipirkinėju visuose pigiuose rūbuose, kurie turi pigius skyrius, o Kaune jų tikrai nėra mažai :)

Iš jūsų įrašų galima suprasti, kad nepritariate mados tendencijų pataikavimui, o raginate ieškoti individualumo, išskirtinumo, savojo stiliaus. Kaip manote, ar galėtumėte padėti tą stilių atrasti kitam žmogui? Parinkti tai, kas jam labiausiai tiktų? Kitaip, tariant, pabūti asmenine stiliste. O gal tokias paslaugas jau teikiate?

Taip, visiškai teisingai :) Mano nuomone, mada skirta tiems, kurie neatrado savęs.Ji suvienodina žmones, o ar galėčiau padėti kitiems tai nežinau.Tenka patarinėti draugėms, bet tai nėra tas pats, kas patarti nepažįstamam žmogui, visgi pirmiausia reikia suprasti, koks žmogus yra, ko jis tikisi, negali visiems pasiūti batų pagal tą patį kurpalį :)

Kaip vertinate mūsuose šiomis dienomis įsigalėjusią diskusiją dėl pernelyg didelio manekenių liesumo, moteriškų formų praradimą, dizainerių kuriamus vaikiško dydžio drabužius, į kuriuos „įtilpti“ bando dietomis savo kūną alinančios jaunos merginos? O gal tiesa, kad graži moteris = liekna moteris? Ar gražiai atrodyti ir savo stilių susikurti gali tik atitinkanti 90-60-90 standartus moteris?

Aš pasakyčiau,kad graži moteris tai ta, kuri prižiūri save.Svarbiausia ne kūno sudėjimas, o bendras vaizdas, jei moteris neapsileidus, susitvarkius, pasitempus, pasitikinti savimi tai automatiškai ji bus graži :) Žinoma, viršsvoris nėra gerai, kai jis turi neigiamą įtaką sveikatai.

Ar didžiausią dėmesį skiriate tik savo išvaizdai, ar pritardama A. Čechovo minčiai, kad „žmogaus viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys“, stengiatės kuo daugiau į save investuoti, pvz.: domitės istorija, daug skaitote, medituojate ar pan.?

Negalėčiau pasakyti,kad daug laiko skiriu dvasiniam tobulėjimui,bet lygiai taip pat jo daug neskiriu ir išvaizdai, domiuosi tuo, kas man atrodo įdomu.Neskiriu laiko dalykams, kurie man nėra įdomūs.Mano manymu, žmogus turi būti gražus visapusiškai, nes tik graži išvaizda ar tik gražus vidus nėra gerai, bet tai seniai žinomos tiesos :) Visur reikalinga harmonija.

Kadangi esate meniškos sielos asmenybė, o visiems menininkams bene svarbiausias dalykas – estetika, ar tą estetiškumą siekiate kurti ne tik aprangoje, bet ir savo buityje? Puoselėjate namų interjerą, o galbūt kuriate stebuklingus šedevrus virtuvėje?

Iš tiesų namų grožis ir interjeras mane domina kur kas labiau nei drabužiai.Turbūt galėčiau mėnesių mėnesiais skaityti, žiūrėti knygas apie gražius namus.Visada norisi namuose kąnors keisti, pertvarkyti.Nemėgstu minimalistinių interjerų, kurie nieko nepasako apie žmogų.Tiesa, dabar tos galimybės kąnors keisti ribotis, nes neturime savų namų, bet mintyse esu įrengus kokius 130 kambarių :)

Galbūt ką nors kolekcijonuojate? Ar turite kitokių pomėgių, apie kuriuos nė neįtaria šio „blog‘o“ skaitytojai?

Didelių kolekcijų neturiu, bet jaučiu silpnybę įvairioms dėžutėms [ypač metalinėms] ir šiokia tokia mano aistra yra kvepalai , bet to kolekcija nevadinčiau, tiesiog maža silpnybe :)

Kokius kvepalus naudojate? Mėgstamiausi kvepalai?

Turiu nemažai kvepalų, nes kvepalus „dėviu“ pagal tos dienos nuotaiką :) Mano kvepalų spintelėje gali rasti įvairių buteliukų su gan skirtingais kvapais.Nuo gaivių kvepalų, kuriais dabar kvepiu tik namuose, iki sunkesnių kvapų, kurie priimtini ne kiekvieno nosiai :) Ilgą laiką mano mėgstamiausi kvepalai buvo Viviene Westwood „Anglomania“ ir nuo 16kos metų vis aplink sukiojas ir savo pozicijų neužleidžia Balenciaga Cristobal :) Paskutinės "meilės" - Pengaligon's "cornubia", kurio turiu tik senojo leidimo mini variantą [radau už nepadoriai mažą kainą] ir laikau yaptingom progom ir Guerlain "Jicky" su kuriais susipažinau vienos parfumistės dėka :) Kitų gal nevardinsiu, nes ilgokas sąrašiukas susidarytų :)

Koks yra Jūsų įsivaizduojamos moters, moteriškumo idealas? Kokia ji turi būti, kaip atrodyti, kuo domėtis? Pafantazuokite..

Oi, labai sunkus klausimas :) Kadangi niekad neturėjau idealų, kurių pavyzdžiu norėčiau sekti tai labai sunku įsivaizduoti.Neturiu susikūrus net grožio standartų, nes gražios labai įvarios moterys.Turbūt ideali moteris tai penktojo ir šeštojo dešimtmečio moteris.Mama ir namų šeimininkė, kuri augina vaikus, prižiūri namų aplinką,rūpinasi namų jaukumu, susitinka su draugėm, užsiima savo mėgstama veikla, yra savo laiko šeimininkė.Ji niekur neskuba, niekur nelekia, turi laiko pagalvoti ir apie save ir apie kitus , be ttuo pačiu yra ir truputį paslaptinga :)

Ar turite kokių nors ateities planų?

Beabejo taip, juk visi žmonės mąsto apie ateitį ar bent jau pasvajoja apie tai, ko norėtų ateityje.Neprotinga būtų užsistovėti vienoje vietoje :)

Na ir derinukas, kuris buvo skirtas pasivaikščiojimui mieste ir pasisėdėjimui jaukioje kavinėje prie arbatos puodelio :) Taipogi tai beveik instrukcija, kai nesušalti su suknelėmis :D

Apatinukas 1 lt.
2 metus spintoje kabėjusi suknelė, kuri nebuvo tinkama dėvėjimui ir tik užvakar prisikėlė naujam gyvenimui :) Gaila neturiu nuotraukos prieš, nes paprastai metamorfozės vyksta labai netikėtai ir vėlai vakarais :) 2 lt.
Juodos pėdkelnės 20 lt.
Raudonos pėdkelnės 13 lt.
Juodos kojinės virš kelio, kurias reikalui esant t.y sušalus galima pakelti į viršų 20 lt.
Batukai 2 lt.
Beretė 9 lt.
Segtukas - kaspinas 50 cnt.
Kailiniai su violetiniu pamušalu [pamušala įsiuvau pati] - 25 lt.
Kailinė juoda apykaklė pagaminta iš kailio ir atlasinių juostelių, kurias radau namie beigi to pačio violetinio pamušalo likučių :)
Viso: 92,50 lt.

P.S Dabar cherry boutique galite rasti ir feisbuke :) Į paiešką įveskite cherry-boutique :)

Questions and answers...

2010-01-14T03:32:00.001-08:00

Tūrbut esat ne vienam bloge matę įrašus, kuriuose blogeris atsako į skaitytojų užduotus klausimus :) Apie tokį senokai mąsčiau ir aš, tik vis neprisiruošiau to padaryti, kol vieną dieną savo elektroninio pašto dėžutėje radau laišką su prisegtu failiuku, kuriame juodu ant balto buvo išdėstyti klausimai.Pažadėjau siuntėjui atsakyti į visus klausimus ir paviešinti juos čia, bet pagalvojau, kad gal ir kasnors kitas norės užduoti klausimą, kuris seniai rūpėjo, bet nebuvo tinkamo laiko ir tinkamos vietos jį užduoti :) Taitaigi, jei turit kokių klausimų tai nesivaržydami rašykit, o atsakymus į visus rasit atskirame įraše :)

O čia atsakymas į klausimą, ką laimėjo blogo skaitytojai :) Dovanos sudėliotos prioritetine tvarka :) Dar beveik visiems į dėžutes buvo įdėta imbierinių sausainių [išskyrus Ugne, nes jos prizą siunčiau voke], skandinaviškas atvirukas su individualiu pasveikinimu ir pirmosios vietos laimėtojai - knygelė dienai praskaidrinti :)

Na ir dar nerodytas derinukas, kuris buvo skirtas vintage vakarėliui, vykusiam vienoje jaukioje parduotuvėlėje :) Už nuotraukas dėkoju saulės pievos fotografėms :)

Suknutė 1 lt.
Pėdkelnės 13 lt.
Diržas su rožėm 5 lt.
Batukai 50 lt.
Viso: 69 lt.

Childhood

2010-01-11T01:24:00.000-08:00

Turbūt niekas nepaneigs, kad vaikystė yra vienas žaviausių gyvenimo etapų.Vaikystė galbūt yra ypatinga dar ir tuo, kad prisiminimai mintyse matomi lyg per rūką ir kaip žinia, įstrigę tik patys įsimintiniausi, daugiausiai džiaugsmo atnešę įvykiai ir nutikimai.Tiesa, sulaukę tam tikro amžiaus labai skubame užaugti, nesuvokdami, kokius pasikeitimus atneš tikrasis suaugusiųjų pasaulis.Dažnai tenka išgirsti žmones sakant: "o, jei kas sugrąžintų mane 10 metų atgal, bet paliktų dabartinį protą".Iš esmės turbūt nekeistumėm nieko, tik išmoktume mėgautis akimirka ir tuo gyvenimo etapu,kuris buvo...Vėliau, viskas vėl apsiverčia iš pagrindų, pradedame desperatiškai stabdyti laiką...

Nepaslaptis, kad visame pasaulyje egzistuoja jaunystės kultas.Sėkmingas žmogus tai jaunas, gražus žmogus.Visuotinai pripažintas grožio standartas yra vaikiškų veido bruožų mergina - didelėmis išraiškingomis akimis, maža nosyte ir putliomis lūpomis.Rūbus suaugusioms moterims, dažnai demonstruoja liesos paauglės, turbūt šitai ir didina baimę senti.Moterys visomis išgalėmis keičia savo kūną, lipdo iš savęs naujas būtybes,nori atrodyti kur kas jauniau, slepia savo amžių, o apie jį pasiteiravus, koketiškai atsako: "o kaip jums atrodo?" Lyg norėdamos pasitikrinti, ar jų pastangos duoda rezultatų :) Mintyse sukasi R.Ščiogolevaitės pasakyti žodžiai, kai jai buvo papriekaištauta, kad ji atrodo vyresnė, nei yra iš tikrųjų.Ji tiesiog ištarė: " O kas pasakė, kad tik jaunas žmogus - gražus žmogus?"

Visada buvau iš tų žmonių, kurie neturi baimės senti ir labai keistai atrodė kai 24 metų sulaukes draugas, graužiasi, kad yra senas :D Galbūt tokios baimės niekad neturėjau, nes visada atrodžiau vyresnė nei esu iš tiesų, o gal dėl to, kad subrendusios moterys mano akims visada atrodė daug žavesnės nei jaunos merginos.Žinoma taip gali būti dar ir todėl, kad tiesiog per anksti bijoti ir gal po 5 metų galvosiu visiškai kitaip.Esu jau rašius apie tai, kad žmogus yra jaunas tol, kol yra pirmų kartų, bet aš sakyčiau, kad žmogus yra tokio amžiaus, kokio jis jaučiasi pats ir man dar ir dabar taip žavu išgirsti vyrą sakant: "tu kaip mažas vaikas" :) Neskubu suaugti savo viduje ir noriu, kad mažas vaikas ten gyventų dar ilgai ilgai :)

Žinoma, kas duoda žavesio vaikui, tai nebūtinai suteiks jo ir suaugusiam žmogui.Kai kurios savybės įgauna netgi neigiamą aspektą kai kalbam apie suaugusiuosius.Tai nesugebėjimas priimti atsakomybės už savo veiksmus ir žodžius, dažnai ir naivumas, vėjavaikiškumas, bet, regis yra tokių dalykų, kurių nereiktų pamiršti - tai mokėjimas džiaugtis, svajoti, tikėti.Turbūt kaip ir visame kame reikalingas balansas :) Lygiai tas pats galioja ir kalbant apie išvaizdą, nes suaugusios moters noras išlikti amžinai jauna, pradeda atrodyti, švelniai tariant, keistai...Bet vėlgi, pradedi tada mąstyti, jei žmogus jaučiasi laimingas, tai kodėl gi ne? :)

Na, ir Kalėdinių vakarėlių derinukas:

Tamsiai mėlynas vilnos sijonas su kišenėmis - 1 lt.
Dryžuotos pėdkelnės - 11 lt.
Raudona taškuota palaidinė - 3 lt.
Diržas su kutais [padarytas iš užuolaidos tvirtinimo virvelės] - 6 lt.
Auskarai kalėdiniai vainikėliai - 12 lt.
Batukai - 2 lt.
Viso: 35 lt.

The end is the beginning and the beginning is the end...

2010-01-02T10:18:00.000-08:00

Nežinau ar todėl, kad mano torto ir žvakučių diena yra prieš pat naujuosius metus ar dėl senųjų ir naujųjų metų susidūrimo, bet visada metų pabaigoje esu linkus apmąstyti, ką man atnešė prabėgę metai.Niekada sau nepasižadu, kad šiais metais nedarysiu vieno ar kito, nesusidėlioju sau gyvenimo plano, bet laikrodžiui mušant 12 valandą, o fejerverkams pasiekus epogėjų, sugalvoju norą.Šiemet nustebinau pati save, nes spontaniškai mintyse ištartas noras gerokai skyrėsi nuo visų sumąstytų prabėgusiais metais.Koks jis -laikau paslaptyje, nesakiau net vyrui, kažkaip pradėjau tikėti, kad kai kuriuos norus reikia pasilaikyti sau, kad nenubaidytum laimės...

Mąstau, kad prabėgusių metų santrauką mintyse turbūt "rašo" visi žmonės, neatsižvelgiant į tai ar naujus pasitinka vieni, ar su artimais žmonėmis, ar su draugais , ar triukšmingai klube.Nerašysiu kokie šie metai buvo man, nors kaip ir žadėjo pranašystės jie buvo truputį lemtingi.Daug ko išmokau, daug ką supratau ir pati gerokai pasikeičiau ar bent jau bandžiau keistis :) Įvyko ir nelabai smagių permainų, kurios nedžiugino, bet padėjo sutvirtėti, daug ką permąstyti, pamatyti kokie žmonės iš tikrųjų yra aplink.Metų pabaigoje gavau sms nuo draugės, kurioji ji rašė, jog norėtų, kad greičiau ateitų nauji metai,nes 2009ieji buvo nekokie, susimąsčiau, kad jie nebuvo blogi man.Turbūt todėl, kad aš nemoku blogų dalykų laikyti ir nešiotis savyje ir jiei taip greitai nuskęsta užmarštyje, kad atrodo jų net nebuvo :)

Taigi, sveiki pasitikę naujuosius metus! Aš savo ruožtu tiesiog norėčiau palinkėti, kad šie metai nebūtų prastesni už praėjusius.Kaikuriems gal tai bus naujas startas keisti kažką iš pagrindų ar po truputį [nors sniego gniūžtė kartais tampa sniego lavina].Atmesti prietarus, kad naujieji metai bus tokie, kaip juos pasitikote [nors aš tam neprieštaraučiau :D] ir nepraleisti progų, kurias gyvenimas pasiūlys :)

Na ir naujametinis mano derinukas ne pagal astrologų patarimus :)

Tamsiai mėlyna, vilnonė, peltakiuota suknelė 2 lt.
Mėlynas apatinukas su baltais mezginiais 2 lt.
Languotas kaspinas - iš medžiagos atraižų
Languotos pėdkelnės -11 lt.
Juodi batukai iki kauliukų - 2 lt.
Melsvas paltas su kailiu 10 lt.
Viso: 27 lt.

Felicitations!

2009-12-23T10:33:00.000-08:00

Šiais metais atradau A.Einšteino išminties lobynus ir lyg tam tikrą mantrą keletą iš jų kartoju mintyse , rašau ir sakau kitiems beigi manau, kad jos galėtų tapti tikrai geromis gairėmis, kaip kai kuriems, o gal ir visiems žmonėms reiktų žiūrėti į gyvenimą.

Viena jų teigia, kad yra tik du būdai, kaip gyventi. Vienas - galvoti, kad stebuklų nebūna. Kitas - galvoti, jog viskas yra stebuklas.Taigi artėjančių švenčių proga tenorėčiau palinkėti, kad stebuklai vyktų ne tik Kūčių naktį, bet ir kasdien,jūsų galvoje.Kad ir kokie maži ir galbūt svetimai akiai nepastebimi jie būtų, bet tokios mažytės paslaptys visada nupaišo pačią gražiausią, paslaptingą šypseną, žinančiojo veide, o jei dar turi su kuo tuo džiaugsmu pasidalinti...

Taigi visiems jaukių, šiltų, baltų, gausių, gražių, kvapnių, saldžių, stebuklingų, laimingų,tylių,pilnų prisiminimų ir blizgančių švenčių! :)

Na ir iš anksto Kūčių vakaro derinukas:

Samaninės spalvos plonos vilnos sijonas, kurį tik vakar patrumpinau ir iš likučio padariau kaspiną 1 lt.
Permatoma pieno spalvos palaidinė - dovana
Apatinė maikutė - 1 lt.
Pakabukas žirklės - mano gamybos :)
Rudi verstos odos batukai - 35 lt.
Pieno spalvos raštuotos pėdkelnės 30 lt.
Auskariukai - 15 lt.
Viso: 82 lt.

The winner is :)

2009-12-21T07:56:00.000-08:00

Vėlyvą sekmadienio popietę nusprendžiau įvykdyti savo pažadą ir ištraukiau lapelį su slapyvardžiu , kuris laimėjo žadėtą dovaną :) Kadangi komentarų buvo daugiau nei tikėjausi tai ir dovana ne viena, o penkios :) Sušauksiu "namų tarybą" , kad padėtų išrinkti, kuri dovana kuriam laimėtojui atiteks.Burtus vykdžiau gal ir ne visai sąžiningai, nes vyras apgailestavo, kad nieko negavo pastovūs komentuotojai, na, bet kaip žinia, fortūna vieniems būna palankesnė...

Taigi pirmiausia visus slapyvardžius ir komentarus "suvedžiau" į wordinį failą [ gavosi 8 lapai] :) Vėliau visus juos sulanksčiau, sudėjau į simbolinę metalinę dėžutę ir keleta minučių nedovanotinai purčiau, kad gerai išsimaišytų :) Po to užsimerkus ištraukiau 5 lapelius :)

Ir štai žmonės, kurie gaus dovanėles :)

Pirmoji tai Lina, kuri komentavo pirmą kartą ir tai padaryti ją paskatino visiška smulkmena :) Jos komentaras štai šis: "Jūsų megztukas nuostabus! Visą laiką skaitau blogą, tačiau komentuoju pirmą kartą ir, juokinga, bet dėl menkniekio, kurį visai neseniai man pasakė (aišku, jau seniai tai žinoma, bet aš nežinojau) ir kai perskaičiau iškart ta mintis toptelėjo. Nežinau ar tikite prietarais ar panašiais dalykais, bet sužinojau, kad žvakių dovanoti negalima. :} aš tai žinau, kad giliai širdy tikiu tokiais dalykais, tai šiaip tik."

Antroji mergina - Milda.K, vaikystėje turėjusi panašų megztuką ir parašiusi komentarą: "Super foto, tokios sviezios.Megztuka kazkada panasu turejau, tik buvo raudonas su baltom avytem ir viena juoda."

Trečioji - Aušra, kuri tikiuosi nusprendusi pailsinti savo pirštelius,užsuks į mano tinklaraštį ir pamatys šią naujieną :) Jos komentaras: "Šioms Kalėdoms aš labai labai ruošiuosi: net neturiu laiko parašyti dienoraščio apie savo vestuves ir pasirodyti koki mes tą dieną buvom gražūs, neturiu laiko išsimiegoti ar tiesiog eiti pasivaikščioti po apsnigtą Aleksotą. Taip norisi viską suspėti pabaigti, ką sugalvojau savo artimiesiems padaryti, kad nuo nėrimo net pirštus skauda. :D"

Dar viena laimingoji [bent jau aš tikiuosi, kad dovanėlės pradžiugins] - anonimiškoji, pasirašiusi inicialais R.B : "Oj patinka man dovanas dovanoti!!! Ir taip dziaugiuosi, kad su visais artimiausiais draugais siemet sutareme dovanas daryti patys. Jau beveik visas turiu, nes pradejau dar rugseji :))) Tiesa, ilgai masciau, ka mazytem mergytem padovanot ir va siandiena pabandziau is modelinio nulipdyti linksmus karolelius - pirmam bandymui gavosi tikrai grazus, belieka tik suverti :)"

Na, ir paskutinioji, bet ne prasčiausia Ugne1998: "Man labai patinka tavo derinukai ir t.t. Matau esi stilingas žmogus ir turi gera vaizduotę. Dovanas tai aš tai pat dariau rankom su meile. Ir man pačiai labiau patinka rankų darbo.;)"

Visi komentarai vienoje vietoje

Labai labai prašau visų laimėtojų, parašyti savo vardą, pavardę ir adresą į e-mail'ą gincherry@inbox.lt iki rytojaus 15 val. :) Noriu išsiųsti rytoj ir gal netyčia siuntinukus pristatys Kalėdų rytą, o dovanos tegul lieka paslaptis, nesinori sugadinti staigmenos :)

Na ir šeštadieninis derinukas, kuris buvo skirtas smagiam pasisėdėjimui su arbata ir pyragu :) Ačiū Simonai už neįprastai man, bet gerai praleistą laiką ir už visą kitą :*

Tamsiai mėlyna megzta suknutė 2 lt.
Juodas cardigan 8 lt.
Raudonos pėdkelnės 13 lt.
Juodos kojinės virš kelių 20 lt.
Raudona nerta beretė 9 lt.
batukai 2 lt.
Taškuota palaidinė - 1 lt.
Balta trikotažinė maikutė ilgomis rankovėmis 1 lt.
Kaspinas - sagė, pagamintas iš atlasinių juostelių ~ 3 lt.
Auskariukai kalėdiniai vainikai 12 lt.
Viso: 71 lt.

P.S Bėgu pagaliau puošti mūsų žaliaskarę :)

Most valuable

2009-12-14T07:46:00.000-08:00

Artėjant Kalėdom taip nesinori rašyti jokiomis rimtomis temomis, knaisiotis, nagrinėti ir visai nesvarbu, kad ne šventiškos mintys rangose galvoje.Tai nestebina, nes artėjant naujiems metams, turbūt visada apmąstom, ką nuveikėm per senuosius, ką gavom ir ko netekom.Kadangi pažadėjau sau rašyti tema, kuri aktuali šiom dienom tai apie ją ir rašysiu :)

Turbūt jau visi pradėjot bent jau galvoti apie dovanas.Prisipažinsiu, kad šiemet neturiu nei vienos dovanos ir vis atidėlioju tą "medžioklės" laiką :) Niekad nesupratau dovanų pirkimo vien tam, kad kažką nupirkti, liūdniausia, kad po eglute dažniausiai ir rasdavau beasmenes dovanas.Susimąsčiau, kad gal taip tik atrodydavo? Nes kai reikia rinkti dovanas pačiai, visada susiduriu su didele problema, nes nežinau kam ką dovanoti.Atrodo galvoji apie žmogų, apie jo pomėgius,svajones, kasdienybę ir paradoksalu, bet sunkiausia visada būna išrinkti artimiausiems žmonėms.Ir tada pasidaro taip liūdna, kad visai nepažįstu artimiausiu žmonių...Savo tėvelių, brolio, vyro, bet veju šitas mintis šalim, nes jau kelinti metai net pati sau ir kitiems negaliu atsakyti į klausimą ko norėčiau dovanų :) Dažniausiai mano norai dovajimui netinkami, nes aš noriu kažko kasdieniško, ką pati planuoju anksčiau ar vėliau įsigyti, o didelės svajonės dažniausiai būna neišpildomos :) Džiaugiuosi, kad šiemet šeimos rate traukėm lapelius su vardais ir turim dovaną išrinkti tik vienai žmogui, suma nera didelė, bet ir džiaugiuosi ne todėl, kad mažiau pinigėlių tam išleist reikės, o todėl, kad renkant dovaną vienam žmogui ji bus renkama atidžiau, labiau galvojant apie žmogų, su didesnes meile ir rūpesčiu.Bent jau aš taip tikiuosi :)

Sakoma, kad žmonės dovanoja tai, ką patys norėtų gauti dovanų, bet ar tikrai? :) Visada dovanas stengdavausi rinkti konkrečiam žmogui, bet yra universalios , kurias dovanojam kai nieko nesugalvojam, į šį sąrašą įeina kvepiantys vonios burbulai, kvepiančios žvakės, knygos, puodeliai ir kūno priežiūros rinkiniai :) Iš šio sąrašo visada su malonumu priimu gerai kvepiančias,kokybiškas, dideles žvakes :D Kartais tikrai sunku žmogų nustebinti,nes bijai nepataikyti arba atrodo jis turi viską, ko norėtų...

Dargi sakoma, kad mažos dovanos stiprina draugystę ir galiu pripažinti, kad kur kas smagiau sulaukti staigmenos be jokios progos ir priežasties, nors tai būtų ir morengas iš mano mylimos cukrinės, nei gauti dovanas tada, kai jų tikiesi ir kai jų tikisi visi kiti, nes tada dovanos dažniausiai ir būna nuasmenintos.Didžiausia vertybė ir dovana visgi man yra nuoširdi draugystė, kai žmogui duodi nesitikėdamas nieko atgal, bet šito turbūt Kalėdų senelis nepadės po egle? ..

Kadangi šis įrašas apie dovanas, tai noriu Kalėdų proga kažką padovanoti ir savo blogo skaitytojams, kas tai bus, telieka paslaptis,bet komentuokit ir penktadienį iš visų komentavusių žmonių, burtų keliu išrinksiu vieną, kuriam ir atiteks mano dovana :)

Na ir eilinės dienos derinukas, pilkas kaip ir orai pastarosiom dienom :)

Megztinukas su avytėm iš kurių viena yra juoda - 1 lt.
Šiltasis pilkasis sijonas su banteliu 4 lt.
Pilkos pėdkelnės - 20 lt.
Ilgos kojinės - 20 lt.
Aulinukai 2 lt.
Rankinė 10 lt.
Viso: 57 lt.

P.S Blogspot vėlgi apkarpė nuotraukas savo nuožiūra :) Taigi norėdami pamatyti visą nutuoką - spustelkit ant jos :)

Solidarity

2009-12-03T13:42:00.000-08:00

Tėtis dar ir dabar kartais pasijuokia prisiminęs kaip aš vaikystėje verkdavau, jei manęs sekmadieniais neleisdavo į bažnyčią.Eidavau pėščiomis į kitą rajoną, nes mūsų buvo per daug naujas, kad turėtų savo bažnyčią.Pradinėse klasėse dalyvaudavau visuose religiniuose renginiuose, prisimenu ir Jono Pauliaus II sutikimą Kauno santakoje, savo krikštynas ir pirmąją komuniją.Vaikystėje tikrai buvau pamaldus vaikas, bet ar kaltas mano būdas ar tėvų tiksliau tėčio skepticizmas, nes vieną dieną nustojau domėtis, tikėti, lankytis.Visi žinios išgaravo iš galvos, ieškojau savo kelio visame kame...

Ir tik visai neseniai vienas žmogus labai gražiai, šiltai ir suprantamai paaiškino kokia yra advento prasmė, nes iki tol viena ausimi buvau girdėjus,kad tiesiog negalima pirmo, antro, trečio ir kad tai susikaupimo ir rimties metas.Nežinojau ir net nesusimąsčiau kodėl, galvojau,kad tiesiog taip reikia ir taškas.Taigi tikiuosi,kad tas žmogus nesupyks radęs čia savo žodžius ir nors advento pradžia buvo sekmadienį, o šiandien jau beveik galiu iš advento kalendoriaus išlupti ketvirtą šokoladuką, bet rašau tai todėl, kad gal ir kitiems, girdėjusiem viena ausimi, tokiems kaip aš, padės labiau suprasti šio laikotarpio prasmę.

Per adventą atsisakoma to, kas teikia sotumą (pagal tradiciją daug kur tai yra mėsa), kas teikia labai daug malonumo (pvz., saldumynai, alkoholis, rūkalai, linksmybės ir t.t.) todėl, kad pats to nori, o ne todėl, kad reikia. Atsisakydama visų pirma sau parodau, kad gali būti ir ne taip gerai, kaip yra dabar, taip pat mokausi vertinti šiuos dalykus, ugdau save. Mėsa, vakarėliai patys savaime nėra blogi, blogai tik tada, kai nėra saiko. Atsisakydama taip pat solidarizuojuosi su tais, kurie to neturi. Tai šiokia tokia dvasinė auka, dėl kurios "užsidirbu papildomų taškų". Taip pat dar geriau, jei tuos daiktus, pinigus, ką sutaupai, sąmoningai atsisakydamas ko nors, atiduodi tiems, kuriems to labai reikia...

Na ir vakarykštis derinukas:

Pėdkelnės 20 lt.
Batukai 35 lt.
Labai minkštas ir šiltas pieno spalvos megztukas - 3 lt.
Sijonas 3 lt.
Pakabukas ~15 lt.
Viso: 76 lt.

Spontaneous

2009-11-30T08:39:00.001-08:00

Visų gyvenime turbūt pasitaiko keistų nutikimų.Taip vieną šeštadienio rytą, kai nebuvau geriausios sveikatos ir būklės, nutiko ir man :) Labai retai keliu ragelį kai skambina nežinomis numeris, nes turbūt skaitėt apie mano fobiją kalbėti telegonu, bet tą kartą palikau įjungta draugės žinutę ir žvilgterėjus, pagalvojau, kad skambina ji.Pakėlus ragelį labai nustebau, nes balsas, kurį išgirdau, toli gražu nebuvo moteriškas :) Atsargiai dėliojau žodžius vis dar nesuprasdama kas ir kodėl man skambina, bet iš tiesų net ir nebuvo prasmės galvoti.Išgirdau dvidešimties minučių trukmės žodžių tiradą ir beveik nepavyko įsiterpti :D Buvau užklupta iš pasalų ir tada supratau, kaip kartais žmogų gali paveikti netikėtumas.Minutei netgi pasijaučiau kalta, bet paskui pradėjau analizuoti, ieškoti ir supratau, kad neturiu jaustis kalta dėl savo nuomonės.Nustebino kai kurių žmonių susireikšminimas ir egocentriškumas,bet bandant pateisinti kitus, dažnai mintyse "sukasi" kažkur perskaityta mintis, kad nėra blogų žmonių, yra tik neišklausyti, nesuprasti ir nuskriausti......Bet šis įarašas ne apie tai, o tik įvadinė istorija privertusi mane susimąstyti apie tam tikrą būdo savybę.

Mane pažįstantys žmonės žino, kad aš esu labai spontaniška, kaip aš sakau - paskutinės minutės žmogus.Tas liečia turbūt kalbant apie visas gyvenimo sritis ar tai būtų pirkiniai, ar kelionės, ar laisvalaikio ir ateities planavimas ar savo nuomonės išsakymas.Žino, kad iš anksto su manim kažką susitarti labai sunku, nes nežinau ką veiksiu ryt, o tuo labiau po savaitės ar mėnesio.Žino, kad sakau tai, ką galvoju ir retai nutyliu, kas man tuo metu sukasi ant liežuvio galo.Susimąsčiau, kad gal spontaniškumas nėra gera savybė? Gal mes per šią būdo savybę, esam linkę pridaryti daug klaidų? Gal nepamąstydami lengvai galim įskaudinti kitus žmones? Kartais tikrai norėčiau, kad žodžiai sugrįžtu atgal, bet žinau, kad tai neįmanoma, todėl po truputį mokausi nutylėti, pasilaikyti kai kurias mintis sau ir nežinau ar elgiuosi teisingai, bet kartais atrodo, kad santykiai pagrįsti nutylėjimu ar miglos pūtimu į akis yra kur kas sėkmingesni, nei nuoširdūs ir atviri.Gal tas nutylėjimas irgi yra kelias į niekur? Nes vieną kartą, susikaupus visom neišsakytom mintim, jos gali išsprūsti netikėtai ir gerokai nustebinti šalia esančius žmonės, kurie iki tol tikėjo, kad viskas puiku.Taigi taip sunku nuspręsti, kuriuo keliu eiti.Ar sekti savo prigimties pėdomis ar bandyti save keisti? Ar atvirumas ir nuoširdumas vis dar vertinamos savybės?..

Norėčiau paklausti ar norėtumėt savo gyvenime kąnors pakeisti, jei turėtumėt tokią galimybę? Aš susimąsčiau, kad turbūt ne.Nors visko gyvenime buvo, bet visa tai iš manęs "nulipdė" tokį žmogų, koks esu dabar.Nežinau kiek buvo tų neišnaudotų progų, bet tikiu, kad visada galima padaryti tai, apie ką visada svajojai, bet galbūt neišdrįsai.Nesvarbu ar tai bus rytoj, ar po metų, o galbūt ir po dešimties...

Na ir 5dieninis derinukas, skirtas pasisėdėjimui su draugėmis,karstymuisi palangėmis, skinant vynuoges beigi šokiams :)

Dr.Martens batukai - 307 lt. [Meilė iš pirmo žvilgsnio]
Sijonas su banteliais, žvaigždutėm ir konfeti - draugės "dovana"
Palaidinė - 69 lt. [berods]
Cardigan - 10 lt.
Pėdkelnės- 20 lt.
Kojinės - 20 lt.
Juodas odinis pintas dirželis - 1 lt.

Catadioptre

2009-11-25T01:48:00.000-08:00

Tokiomis dienomis ar rytais, kai atsikėlus norisi kambaryje užžiebti šviesą, nori nenori pradedi gyventi šiltų ir saulėtų dienų prisiminais.Sugrįžti į tas dienas man padeda nuotraukos.Blogomis dienomis ir akimirkomis klaidžioju po folderių labirintus, žiūriu akimirkos "atšvaitus", prisimenu vietas, žmones, orą, atgaminu tuo metu apėmusius jausmus, galbūt ir kurioziškas situacijas.Juk taip gera viską jausti iš naujo tik šį kartą gal truputį kitaip, nes į viską žiūri lyg ir iš šalies...

Pastaruoju metu labai dažnai užklysdavau į vieną folderį.Taip smagu buvo prisiminti visas situacijas, kurios lydėjo tą fotosesiją :) Pirmasis "pasivažinėjimas" senuoju funikulierium [gėda man], bandymas įkalbėti vieną darbuotoją, nors fotografė ir susitarė su administracija, vartų rakto saugojimas, belaukiant fotografės, nes darbuotojai išėjo pietauti, vaikinas, bandantis duoti "patarimą" kaip fotografuotis, po fotosesijos funikulieriuje palikti batai, nuvažiavę žemyn.Ta, nelabai saulėta vasaros diena, buvo paskutinė, kada senojo funikulieriais darbuotojai turėjo pietų pertrauką ir Vita nusprendė ja pasinaudoti, net pati nežinodama šio fakto.Turbūt visko, kas nutiko tą dieną nupasakoti neįmanoma, nes vienai dienai per daug įspūdžių :)

Šiai fotosesija bandžiau sukurti atitinkamą nuotaiką rekvizitais, nusiteikimu ir pradėjau rašyti istoriją, bet taip ir neužbaigiau, tai įdedu tik sukurptą pradžią, kuri labiau padės pajusti fotosesijos nuotaiką.

"Tą tamsią naktį visame mieste buvo girdėti tik jos batų kulniukų kaukšėjimas...Visiška tyla ir tik balandžiai išgąsdinti ar išsigandę sukelto triukšmo, savo sparnais plaikstė virpantį orą, kvepiantį žiedadulkėm...Nejaugi prarandi savo įgūdžius, madam? Nebeišeina sėlinti taip tyliai, kaip sugeba tik katės,ilgai tykojusios savo aukos, pasislėpusios šešėlyje.Tyliai tyliai, minkštomis letenėlėmis, žingsnis po žingsnio, prie pat žemės, sulaikius kvėpavimą...Sakai reikia skubėti? Skubėti kur? Atsakai, kad reikia skubėti ne kur, o kodėl...Reikai skubėti kol išsipusčiusios miesto damos nesugalvojo pasipudruoti nosytės ir veidrodžių atspindžiuose nepastebėjo, kad jų grakščius kaklus vakaro pradžioje dabino perlų vėriniai...Kol džentelmenai ištaiginguose rūkomosiuose nekyštelėjo rankos į frako kišenes ir jų pirštai neužčiuopė tuštumos...Juk ten turėtų slėptis prabangūs paauksuoti portcigarai..."

Ar Jūs bandote nuotraukomis sugrįžti į praeitiį?

P.S Kaip visada blogspot "apkarpė" nuotraukas savo nuožiūra,taigi norėdami pamatyi visą, spauskite ant nuotraukos [tamsiosios turi būti kvadratinės].Už nuotraukas ir už gerą nuoatiką esu dėkinga fotografei Vitai Žėkaitei

P.P.S Turbūt jau visi žinote apie akciją "Kalėdų stebuklas" , kurioje šiemet dalyvauja dauguma blogerių :) Jeigu ne, tai trumpam papasakosiu.Spustelėdami blogo dešinėje esančią ikonėlę su užrašu "prisidėk", jūs paaukojate 5 centus, kuriuos skirs parduotuvė IKI ir už tuos pinigėlius bus perkamos dovanos nepasiturinčių šeimų vaikam.Suteikite kažkam gražesnes Kalėdas ir tikėjimą, kad stebuklų būna.Spausti galima vieną kartą i valandą :)

The Muses

2009-11-19T07:18:00.000-08:00

Vakar turėjau didįjį išbandymą sau.Gavusi laišką ilgai svarsčiau sutikti ar ne, klausinėjau įvairių, galbūt net nereikšmingų smulkmenų.Tariausi su artimiausiais žmonėmis ir galiausiai pasakiau taip.Skamba taip lyg rašyčiau apie piršlybas :) Davusi teigiamią atsakymą sulaukiau kelių klausimų iš kurių vienas mane privertė susimąstyti.Na turbūt tai ne naujiena, kad aš mėgstu susimąstyti staiga, netikėtai ir galbūt ne apie visai reikšmingus dalykus.Klausimas buvo apie tai, kas mane įkvepia ir kaip vyksta "kūrybinis" procesas.Ir tada aš pradėjau galvoti: " o tikrai, kažin kas mane įkvepia?".Keletą kartų ir savo bloge, tarp komentarų buvau radus prašymų, parodyti savo inspiracijų sąrašą :) Niekad nežinojau, ką į tai atsakyti, nežinau ir dabar, nes atrodo, kad manęs neįkvepia niekas, bet tuo pačiu metu įkvepia viskas, ką aš matau ir kas dedasi alink.Sakysit banalu? Žinau.Žinau, kad banalu sakyti, kad mane įkvepia sutikti žmonės, perskaitytos knygos, matyti filmai, išgirsta muzika, cinamono kvapas ir daug daug mažyčių smulkmenų, kurių akis ir sąmonė neužfiksuoja, bet mažytės pasąmonės rankelės jas pagauna ir dokumentuoja, laukdamos tinkamo momento pasibelsti ir ištraukti į paviršių.Byla numeris 315: slyvos šokolade, kas greičiausiai reiškia, kad violetinė puikiai tinka su ruda spalva, šį spalvų derinį taip ir vadinu :)

Apie tai, kas mane įkvepia diskutavau ir su savo sielos drauge.Uždaviau jai klausimą ar ji turi mažą mūzų sąrašėlį? Ji atsakė taip, pridėdama, kad tokį turiu ir aš, tik jis surašytas ne punktais, o išsiliejusiu rašalu, nes jis toks abstraktus,kad niekam kitam neduotų jokios naudos.Tai lyg gydytojo raštas, kurį įskaito tik jis pats arba kitas gydytojas.Ir nos bandau rašyti mistifikuotai, bet paslapties čia jokios nėra :) Kas kartą mąstydama ką rengtis, jau žinau, kokį drabužį norėčiau šią dieną ar vakarą vilkėti ar kokiomis "genties" spalvomis margintis.Tada mintyse, lyg kokiam polyvore, susidėlioju derinuką ir einu prie spintos ieškoti tinkamų "ingredientų".Jeigu realus vaizdas nuvilia, tada kažką keičiu, jei kažko per daug - nuimu, o jei per mažai tai įberiu truputį "prieskonių" :) Kartais, kai neturiu visai jokių minčių ir nežinau, ką noriu rengtis, einu "medituoti" prie spintos, atsidarau ir ilgai žiūriu ir laukiu, kol koks nors rūbas užmegs "akių kontaktą" ar ryšį su manimi, o kai nėra laiko niekam tai tada griebiu tiesaus silueto juodą ar tamsiai mėlyną suknelę, pirmas pasitaikiusias pėdkelnės, beretę, [nors jau net vyras pradėjo klausinėti ar tikrai man būtina jas dėvėt taip dažnai], kabinu laikrodį ant kaklo ir lekiu strimgalviais laukan :)

Man knieti sužinoti kokiu būdų rūbus renkasi kiti? Ar turi mintyse susidėlioję derinius iš jau turimų rūbų? Ar ieško įkvėpimo žiūrėdami į kitus žmones? Kaip sudaro savo must have ir must wear sąrašus? Kaip pasirenka spalvas? Pagal nuotaiką? Pagal metų laiką? Pagal odos/akių/plaukų spalvą? Na ir dar milijonas klausimų šį kartą susijusių būtent su rūbais :)

Na, ir kaip visada - derinukas, šįkart skirtas pasisėdėjimui su draugėm vyninėje :) Paistengiau, kad nuotraukose matytųsi visos, net smulkiausios, detalės.

Ruda beretė - mamos jaunystės
Pienos spalvos megztukas - 3 lt.
Suknutė - 1 lt.
Pėdkelnės - 20 lt.
Batukai - 35 lt.
Mylimiausia šio meto sagė - mainai.
Rudas pintas diržiukas 1 lt.
Viso: 59 lt.

Rankinės ir palto nuotraukose nesimato, bet rankinė buvo mano mylimiausioji rudoji, o paltas rudas languotas :)

Šioks toks bendras vaizdas

Ir batukai bei sagė iš arčiau

Trick or treat?

2009-11-16T06:04:00.000-08:00

Niekad nebuvau prisiekusi žurnalų skaitytoja.Buvo laikai, kai kas mėnesį pirkdavau vieną ar kitą žurnalą, bet visada buvau iš tų, kurie mieliau pasiima paskaityti š draugių, nei perka [ir aišku negrąžina :D] ,bet atsimenu laikus kai kiekvieną ketvirtadienio rytą tik pabudus įsimesdavau 2 litus kišenėn ir bėgdavau į parduotuvę nusipirkti žurnalą.Tūrbut niekam nepaslaptis apie kokį žurnalą kalbu :) Tai buvo tapę savotišku ritualu: atsinešdavau namo, atsiversdavau dar spaustuvės dažais kvepiančius lapus ir kažko ieškodavau :) Nepasakyčiau, kad man labai rūpėjo, kas kiek svorio numetė/priaugo, kas sukūrė šeimą, kas išsiskyrė, kas ką nusipirko ar kokiam vakarėlyje apsilankė.Niekad turbūt neperprasiu žurnalų magijos.Patikdavo tiesiog žiūrėti, į gražius žmonės, gražias nuotraukas, gražius namus [ši dalis traukdavo ypač] :) Reikėjo tikrai nemažai laiko, kad suvokčiau, kad visiškai nereikalingai išleidžiu pinigus, o žurnalų krūvelės neįtikėtinu greičiu dauginosi lentynose.Dauginasi ir dabar, nors žurnalų jau seniai nebeperku.Jokių.Bet žiūrėk vis atsiranda vienas kitas, o senuosius gaila išmesti,nors niekad jų nevartau, bet laikyti namie žinoma būtina :)

Vieną dieną susikaupiau ir sugalvojau atlikti milžinišką darbą: išsisaugoti informaciją,kuri man reikalinga, o visą kitą išmesti.Varčiau lapą po lapo, sukau galvą kaip suskirstyti tas kategorijas? Bandžiau atsakyti į klausimus kas mane domina labiausiai :) Iš pradžių sugalvojau, kad rūšiuosi pagal dvi kryptis: mada/stilius ir interjeras.Nusipirkau ofisinę papkę ir susidėjau įvairias iškarpas.Pasakysiu, kad dabar,turiu tik vieną vienintelę, su namų interjerais ir eksterjerais, šitai man pasirodė kur kas įdomiau ir vertingiau nei skudurėlių nuotraukos.Šitas rūšiavimas buvo lyg didelis taškas, kuris padėjo apsispręsti ar verta pirkti žurnalus apskritai.Supratau, kad realiai naudos negaunų iš jų jokios tik "praplauna" smegenis: kokios dietos laikytis? kaip išlaikyti vyrą šalia? kaip tapti nepakartojama? ką privalai nusipirkti ir kaip privalai atrodyti? :) Skaitydavau žurnalus mindama dviratį, kad greičiau prabėgtų laikas.Dabar skaitau knygas :) Dingo ir kažkada galvon šovus mintis pirkti VOGUE žurnalus.Pamąsčiau, kad geriau vietoj to įsigysiu kostiumo ar mados istorijos knygų.

Dabar, manau, kad žurnalai tai kaip žalingas įprotis.Nepastebi kaip jie užvaldo ir paveikia tavo pasąmonę, kaip tau nežinant ir nenorint keičia tavo požiūrį į viską, kas vyksta aplink ir į save pačią :) Kiek laiko turėjo praeiti nuo ankstyvos paauglystės, kad suprasčiau, jog kiekviena nuotrauka yra profesionalios komandos darbas, kad straipsniai kartais būna reklaminiai arba užsakyti, kad neverta visko priimti už gryną pinigą...

Smalsu pasidarė ar jūs skaitot žurnalus? Ir jei skaitot tai kokius ir galbūt net sugebėsit atsakyt kodėl? :) Aš tikrai žinau, kad su mielu noru vėl prenumeruočiau interjero žurnalą ir jei nesugalvosiu ko prašyti Kalėdų senelio, tai bus mano noras numeris vienas :D

Na ir truputį raganiškas derinukas, skirtas tattoo konvencijai, kuri vyko Vilniuje šeštadienį, bet įrašo apie šį renginį nusprendžiau nedaryti :)

Barchatinė suknelė - 1 lt.
Dryžuotos pėdkelnės 20 lt. [ Juokiuosi,kad grįžau 9-8 metus atgal, kai dryžuotas pėdkelnes dėvėjau beveik visomis spalvų variacijomis :D]
Mylimiausi rudens aulinukai 2 lt.
Vakarų Vokietijoj gaminta vintage rankinė - 1 lt.
Cardigan 8 lt.
Beretės kainos tiksliai nepamenu, bet lyg apie 15 lt.
Vintage sagė su perliukais - mainai :)
Apyrankės - paliktuvės :)
Viso: 47

Cherry boutique

Different roles...

Serenity

Storryteller

Magic

Do I?

No more...

You say...

Me, myself and I

Time to grow up, girl?..

Be sure, I'm thinking about you...

Solitude

Diaries

Proximity

Time to...

I wish...

Something for you :)

Candour

Between two castles...

More

Healing

Secret gardens...

Narcissistic?

Abandoned houses

Antoine de Saint-Exupéry

What if...

Strangers in the night

Friendship

Easter :)

Lovebirds

Anonymous

Magic circle

Wrong memories

Alice, alice, alice :)

Perfection

Dancing with myself

You are my perfect drug

Back to school

Answers part II

Answers: part I

Questions and answers...

Childhood

The end is the beginning and the beginning is the end...

Felicitations!

The winner is :)

Most valuable

Solidarity

Spontaneous

Catadioptre

The Muses

Trick or treat?