Dream a little dream...

A. Einšteinas yra sakęs: "Logika tave nuves iš taško A į tašką B.Vaizduotė - visur"

Anksčiau kažkaip niekad nesusimąstydavau apie tai ar svajojantis žmogus yra laimingesni už pragmatiką.Tai atrodė savaime suprantamas dalykas :) Pragmatikui svajojimas greičiausiai tik tuščias laiko gaišimas,nedudoantis jokios naudos ir rezultatų...O man visada atrodė, kad svajonės vieną diena materilizuojasi jei tikrai labai kažko nori tai tas įtaigus vaizdas, kurį tu matai mintyse arba mintys apie tai, kaip tu jaustumeisi, jei nutiktų tam tikri dalykai, priverčia tave siekti tos svajonės išsipildymo, nes tu tiesiog gyveni ta svajone, kvėpi į save ir skleidi kitiems teigiamas emocijas...Kitas dalykas, kad svajoklis , gyvenantis savo sukurtame pasaulėlyje kitiems gali atrodyti truputį keistas ir naivus...Pamenu kai porą metų atgal draugei sakiau: "tu tokia svajoklė, gyvenime nėra viskas taip lengva ir paprasta, o susidūrus su realybe gali pasdaryti labai skaudu".Bet ar tikrai ? Galbūt žmonės, kurie į gyvenimą žiūrį ne į kaip žmogui duotą iššūkį, bet kaip į žaidimą, lengvais žingsneliais eina per gyvenimą? Kas tada vertė mane mąstyti kitaip? Tuo metu buvau išmesta į kitą "erdvę".Į aplinką, kur žmonės yra visai kitokie, mąsto kitaip...Juokais ta erdve vadinu "suaugusiųjų pasauliu" :) Tuo metu taip buvau nusivylus savimi, savo gyvenimu, atrodė, kad visą gyvenimą turėsiu dirbti juodą darba, nors tikrai ne apie tai mąsčiau kai buvau studentė, dar kupina jaunatvinio maksimalizmo...Dabar, prabėgus daugiau nei metams nuo to laiko, kai iš tos erdvės ištrūkau ir pradėjau lengvu žingsniu plaukti per gyvenimą...Niekur neskubėti, pamąstyti, sustoti...Dabar galiu pasakyti, kad gyvenimas tikrai yra gražesnis kai leidiesi į svajones...

Vienas mylimiausių mano filmų "Adomo obuoliai" puikiai atspindi mano šios dienos įrašo pagrindinę mintį.Žmogus atsiribojęs nuo išorinio pasaulio blogio ir beprasmybės, susikūręs savo pasaulį, mato jame tai, ką nori matyti.Jame galioja kitos taisyklės, kiti principai, galų gale kiti įstatymai, bet susidūrimas su realybe tokiam žmogui gali būti pražūtingas...Susidūriau su tuo ir šiuo metu skaitomoje knygoje, taigi į svajones ir svajojimą pradėjau žiūrėti truputį kitaip.Žinoma ir toliau nevengiu svajoti, nes mano svajonės nėra detalios, kad ir kokia smulkmeniška bebūčiau, bet mintyse visada kuriu tik apytikslį, abstraktų vaizdą, kad kas kartą pamačius realų daiktą, galėčiau sau pasakyti: "o, aš apie jį svajojau taip ilgai" :) Lygiai taip pat, pamačius nertą staltiesę, bandau mintyse ją pritaikyti viename iš savo svajonių namo kambarių :) 

Viena iš tų vakarų, kai sėdim prie kavinės stalo ir kalbam su draugėm apie viską ir nieką kalbėjom apie svajones...Mane labai nustebino draugės mintys, nes visada ji atrodė iš tų žmonių, kurie džiaugiasi, net menkiausia smulkmena, todėl buvo keista girdėti apie tai, kad svajodama ji turi ryškią viziją, apgalvotą iki pačių smulkiausių detalių.Nesvarbu kai tai bebūtų ar rudeniniai batai, ar kalėdos ar būsimos vestuvės ir jei realiai nors viena iš "išsvajotų" detalių neatitinka, tai tada ji nusivilia...Ir tada susimąsčiau, kad visgi aš turbūt esu laimingesnė vien dėl to, kad svajoju truputį kitaip, galbūt atsargiau ar kaip rašiau ankščiau, abstrakčiai, todėl man net mažiausias atitikimas kelia asociajas su tuo, apie ką taip ilgai svajojau :) Tai teoriškai išeina taip, kad aš laimingesnė būnu kur kas dažniau :)

Kažkaip po to vakaro ir pradėjo į galvą lįsti mintys apie tai, ar svajotojas tikrai yra laimingas? Ar jis laimingas tik savo svajonių pasaulyje, kol netenka susidurti su realybe? Ar realybė gali sugniuždyti tokį žmogų? Ar svajojant kaip ir visur galioja "taisyklė"-viskas turi būti su saiku? Ar ant svajonių buteliuko turėtų būti perspėjimas: "vartoti 3 kartus dienoje po vieną arbatinį šauktelį ir jokiu būdų neperdozuoti"? :)

Tikiuosi šios pastraipos perteikė žinutę/klausimą/mintį tiksliai...

O tuo pačiu ir šeštadienio vakaro derinukas :)

• Rankų darbo suknelė [deja, ne mano rankų] su perlamutro sagom - 1 lt.
• Juodos pėdkelnės 20 lt.
• Trispalviai oksfordukai 70 lt.
• Pintas juodas diržiukas 1 lt.
• Auskarai banteliai 14 lt.
• Viso: 106 lt.

 

Na, o čia bandymas fotografuoti kitame kambario "kampe" :)

Helpless...Hopeless?

Vieną dieną, tokią kaip ir visos kitos, naršydama po feisbuko "sieną", vienos savo virtualios pažįstamos bloge radau įrašą, kuris tikrai sugraudino mane...Pati, deja, niekuo padėti negalėjau, nes namuose turiu didelį šunį, o ir šiaip meile kačiukam turbūt vienintelė šeimoje pasižymiu...Pasisiūliau šį įrašą įdėti pas save į blogą, bet prisipažinsiu,kad pamiršau, kol šiandien neradau laiško savo pašto dėžutėje...Nežinau ar nėra per vėlu, bet bandau..Geriau nei Reda, turbūt parašyti negalėčiau, taigi tiesiog cituoju: " Įrašas apie vieną iš didžiausių džiaugsmų pasaulyje.Apie tylų murkimą, trikampes nosis ir rangymąsį apie kojas. Apie gailų kniaukimą ir šiurkščius liežuvius. Apie draugus, kurie niekada nepriekaištauja ir dievina jus - egoistiškus, nuvargusius, nepasidažiusius ir su sportinėm aprangom. Apie draugus, kuriems visiškai nesvarbu, kas jūsų piniginėj ir kokia etiketė gyvena ant jūsų džinsų. Draugus, kurie alpsta iš džiaugsmo ir užsimerkia iš malonumo net jeigu jūs tik paskubom pabraukot jiems per nugaras.Atsiliepkit kuo greičiau, nes kitu atveju mažučiai lovų niekam nebešildys.Liūdna?Liūdna, bet labai lengva padaryt šitą situaciją smagiausiu įvykiu jūsų ir mažųjų katukų gyvenimuose!Imkit imkit imkit! "

Paskutinėmis žiniomis, vienu kačiuku Redos draugės  tėtis jau nusikratė...Kadangi praėjo savaitė, nežinau kokia situcija yra dabar, bet jei Jūs ar Jūsų draugai, giminės, pažįstami galėtų priimti šiuos mažučius, kuriems šiandien yra lygiai 20 dienų į savo namus tai rašykit reda.krusinskaite@gmail.com

Smells like....

Įpuoliau į savo valdas daryti naują įrašą ir radau komentarą, kad ilgokai nesirodau [matyt kažkas jaučia, kad žadu papildyt :)]...To priežastis, paskutiniu metu aplankius ramybė ir džiaugsmas, jaučiuosi laiminga, o kai jaučiuosi laiminga tai ir galva tuščia ir nežinau ką rašyti :) Laimės jausmas mane lyg užmigdo :) Šiandien visą vakarą baltuose cukros pudros milteliuose murkdžiau rankas ir pagalvojau, kad turbūt atėjo laikas įrašui apie tai, kuo kvepia laimė...Ar ji apskritai turi kvapą? Gal ji kvepia gėlėmis, medumi, cinamonu, ryto rasa, mažais keksiukais, ką tik nupjauta žole? ILgą laiką mąsčiau, kad laimės kvapas tai yra neapsakomai saldžių ir nostalgiškų kvapų visuma, kol tam tikri įvykiai mano gyvenime privertė susimąstyti, kad galbūt yra visai atvirkščiai...Pora metų dirbau kepykloj ir konditerijoj, įsivaizduokit kokie dieviški kvapai mane supdavo: ką tik iškeptos cinamoninės bandelės, skrudinti migdolų riešutai, salykas, šviežiai kepama duona, kmynai...mmmm....tokių kvapų galėtų pavydėti kiekvienas :)  Bet ar jaučiausi laiminga? :) Dabar mano laimė susideda iš kur kas "subtilesnių" kvapų: momento klijų, lakų, lipalo, odos, medžiagos ir dar daugyvės kvapų, apie kuriuos kažin ar galėtum pasakyti: "mmm, kaip gardžiai kvepia" [na, nebent apie momentą :)].Kai prieš keleta mėnesių kažkam prasitariau, kad noriu padaryti įraša tema: "kaip kvepia laimė?", sulaukiau reakcijos, kuri mane šiek tiek suglumino.Negi tikrai kiti žmonės apie tai nesusimąsto? Mane kvapų pasaulis labai žavi, galbūt dar ir todėl,kad niekad nesiskundžiau uosle, o išsilaisvinus nuo rūkymo ji paaštrėjo dar labiau :) Mano nosis pastoviai įkyriai gaudo kvapus, aš mėgstu uostyti maisto produktus, įvairias kosmetikos priemones, po velnių aš net jaučiu kaip smirda mano draugės rankinė ir mane tas kvapas erzina :D Mano noris kvėpinti namus, kas rytą atsidarius savo kvepalų spintelę, pagal nuotaiką rinktis, kuriuos kvepalus šiandien noriu "dėvėti", dažnai kvėpinuosi, net nekeldama kojos iš namų arba vakare, eidama miegot, nusprendžiu,kad noriu pasikvėpinti :) Kaip visada basom kojom nubėgau į laukus, bet skaitantys blogą, neturėtų tuo stebėtis...Šias mintis rašau ne todėl, kad konkrečiai surasčiau laimės kvapą, bet noriu sužinoti ar jums kvapai kelia tam tikras asociacijas ir jausmus? Ar jums apskritai tai svarbu? Tarkim, aš dabar jaučiuosi neatsiejama nuo cinamono kvapo ir nežinau kodėl.Ilgą laiką jo nemėgau todėl, kad mama vaikystėje gardindavo manų košę, dalyką, kurio aš nemėgstu turbūt labiau už viską pasaulyje.Taip pat cinamonas man sukelia asociajas su nemylimu darbu, bet jo aromatas man toke mielas, šildantis ir artimas...Taigi, pasidalinkit savo mintimis :)

O čia porą derinukų, lyg paskutinių bandymų pagauti vasarą :) Žinau, kad ilgą laiką negalėsiu lakstyti basom kojom, teks traukti pėdkelnes iš stalčių ir stalčiukų :) Tik iš karto atsiprašau už nuotraukas, nei aš pati šiandien buvau fotogeniška nei šviesa palanki, o ir fotoaparatas turbūt nepabudęs :) Kažkurių, praėjusios savaitės dienų deriniai :)

• Tamsiai mėlyna taškuota suknutė 1 lt.
• Megztukas 35 lt.
• Mylimiausias diržiukas 35 lt.
• Balerinos 50 lt.
• Viso: 121 

Na ir kitas derinukas:

• Languota suknutė 3 lt.
  
• Tamsiai mėlynai balti batukai 70 lt.
• Tamsisi mėlynas diržas 1 lt.
• Pienos spalvos cardigan 10 lt.
• VIntage sagė - po stikliuku "pakištos" siuvinėtos gėlytes dovana/manai :)
• Viso: 84 lt.

P.S Ant veido ir kūno krenta visokie netinkami šešėliai, tikrai keista šviesa šiandien mane pasitiko :) Sumušta nesu :D

When autumn leaves start to fall...

Kažkurį nerūpestingą savaitgalio rytą, išėjus ryte į balkoną, pasisveikinti su saule, savo nosyte "pagavau" dūmų kvapą...Labai myliu šį kvapą, bet iš karto supratau, kad ruduo atėjo nelauktas...Dūmų kvapas man pirmasis rodiklis, kad baigėsi vasara, o po rudens jis pranašauja, kad artėja žiema...Nors žiemos kvapą greičiau apibūdinčiau, kaip "rūkytos dešros" :D Prisipažinsiu,kad aš myliu rudenį...Tokį gražų, švelnų, su vėjo plaikstomais auksiniais, raudonais ir nenusakomų spalvų laipais, su lietpalčiais, vėjo taršomais plaukais ir skrandančiom skrybėlėm beigi beretėm :) Šiemet rudens laukiau ypatingai, nes neturėjau tikros gražios vasaros, o dėvėti pėdkelnes, megztinį ir lietpaltį buvo nepadoru, nes visgi vasara :) Bet iš kitos pusės sunku susitaikyti su tuo, kad ji prabėgo taip nepastebimai, kad nejučiomis galvoje pradėjo suktis mintys apie rudeninį garderobą, kad akys pradėjo krypti į šiltesnes sukneles, megztinius ir mano spintoj atsirado suknelės, kurios įpusėjus vasarai manęs niekaip neprisišaukė, nors ir būdavo pačiupinėjamos, bet dar buvo per anksti susipažinti :) 

Ruduo tai ir naujų mokslo metų pradžia.Juokinga, bet vakar vaikštinėdama su vyru sakiau, kad visai nepasiilgau mokslų.Nei mokyklos, nei kolegijos, nors dėstytojų kai kurių tikrai pasiilgstu, pasiilgstu ir kai kurių klasiokų ir netgi grupiokių, bet šiandien ryte pabudus kažkodėl pasidarė liūdna, kad šiandien ne mano šventė :) Kad negaliu ryte su gėlėm, pėdinti į mokyklą/kolegiją/universitetą :) Kad negaliu koja kojon žygiuoti su visais pasipuošusiais ir puošti savo veidą laiminga ir žinių ištroškusia šypsena :) Nors pastebėjau, kad gyvenime man daugiausia džiaugsmo teikia ne materialūs dalykai, o pažinimo džiaugsmas.Kiekvienas naujas atradimas ar seno atradimas iš naujo man suteikia labai daug laimės :) Šiuo metu mokausi iš naujo vairuoti, tai kas kartą įvykdžius sau nusistatytą planą ir sėkmingai grįžus namo, ploju rankomis iš laimės :) Pastaruoju metu mano gyvenimas apskritai pilnas naujų atradimų, naujų nuostabių žmonių, pojūčių, minčių :) Nesvarbu kas tai bebūtų ar pirmasis kilimas finikulierium ar gautos gėlės, kurias aš matau pirmą kartą, ar iš naujo atrasta daina ar nauja vieta, kurioje neteko lankytis, kartais emocijom pakrauna net ir pamiškėj surastas nepažįstamas grybas, kurį vyras liepia išmesti :D Mintyse sukasi kažkur girdėta mintis, kad žmogus jaunas tol, kol jo gyvenime pasitaiko pirmų kartų ir nesvarbu, kokie tie pirmi kartai, ar tai naujai išbandytas manikiūras, ar nauja lūpdažio spalva, o gal kitaip ištarti tie patys žodžiai...

Kaip visada su lyriniais nukrypimais, bet tiesiog norėjau visus pasveikinti su gražiu rudeniu...

• Suknutė 3 lt.
• Rudas, pintos odos diržas 1 lt.
• Batukai 100 lt.
• Kojinės 25 lt.
• Diržas 1 lt.
• Gėlės - anytos dovana :)
• Viso: 130 lt.

•