2011 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

No more...


I've got a lot of encouragement from my friends to start write my blog in English. To say honest, I didn't want to do that, cause I don't feel I'll be able to express myself in the way I want to and all my posts are too long for translation [and I can't be bothered to do that :) ], but in other way, it will be a good practice for me and a new wind for my blog :) So, here we go, the short summary in English :) 

I can't remember when and where I've found an article with some interesting points about life [I think it even was not in my mother-tongue]. The topic of the article was so delicate, but it made me think about my own life. I've just realised that all misunderstandings and not comfy situations in my life happens just because I can't say 'no' for people. I was looking for the reasons, why is so difficult to do that and the article helped me to reveal that. I don't know, is it just about me, but I think it isn't...I think it's so hard to say 'no' just because we are afraid of being/looking for others rude, though or at least not good enough. We afraid to be bad child, friend, husband or wife, friend, employee or even a stranger. We are afraid of disappointing others feelings and expectations. We could have a million reasons to say 'no', but the person which will hear the negative answer, definitely will have his own opinion. Usually not the correct one and we couldn't change anything about that...
Do you feel bad, when you're a saying 'no' for others? Cause when I'm doing that, I usually starting to feel worse person and have a guilty feeling, who's getting me a headache...I'm just wondering, is it possible to find the middle in staying honest with yourself and with the others in the same time.Maybe I'm asking too much, aren't I?..

**********************************************************************************

   Neatsimenu nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis į mano rankas pateko straipsnis, kuris greičiausiai netgi buvo parašytas ne lietuvių kalba ir gan jautria tema, bet mane privertė susimąstyti apie visai kitus dalykus. Lyg grandininė reakcija, kurios jau nebeįmanoma sustabdyti...Atsiminimai dalinami kaip kortų kaladė.Mintyse "varčiau" savo netikusių istorijų ir gyvenimo aplinkybių kortas, bandydama suprasti kodėl viena ir kita vyko mano gyvenime. Kodėl atsirado ir išnyko kai kurie žmonės, kodėl susiformavo tam tikri įpročiai ir ritualai. Žinoma, visa tai daryti jau post factum, o ir paprastai geriau net neatsiminti, nes jei neatsimeni, vadinasi viso to ir nebuvo :) Smegenys kartais lyg tyčia  blokuoja blogus prisiminimus ir atverčiant kiekvieną "kortą" reikėdavo gerai pamąstyti, lyg aiškiaregei palinkus link stebuklingo rutulio, kuriame užrašytas visas žmogaus gyvenimas...
   Beveik visi dalykai/įvykiai/žmonės, kurių nesinori prisiminti, mano gyvenime nutiko/atsirado ar pakeitė kažką iš esmės tik dėl to, kad aš kažkuriuo metu nesugebėjau pasakyti "ne". Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Niekada anksčiau nesusimąsčiau kodėl šitas žodis iš mano žodyno taip ilgai buvo beveik išbrauktas ir tik dabar mokausi kartais pasakyti ne [prisipažinsiu, gaunasi tikrai labai labai labai sunkiai]. Kodėl taip sunku ištarti dvi paprasčiausias raides, kurios į save gali sutalpinti milijoną priežąsčių? Greičiausiai todėl, kad mes bijome ką nors nuvilti, bijome būti palaikyti blogais žmonėmis/draugais/partneriais/bičuliais. Bijome atrodyti nemandagūs, pikti, nepateisinti kažkieno lūkesčių. Kiekvienas turbūt atrastų savo priežąstį. Aš paprastai bijau nuvilti žmones, nes žinau/matau [arba man tik taip atrodo], ko jie iš manęs tikisi...Turbūt dažnai dėl to elgiuosi nevisai taip, kaip norėčiau. Pati to nesuvokdama. Sunku kartais netgi sau pripažinti savo baimes...
   Deja, nemoku numatyti ateities, nei žiūrint į krištolinį rutulį, nei dėliojant kortas, todėl negaliu nuspėti ar kada nors, kas nors pasikeis... Bet, kadangi truputį save pažįstu, tai nujaučiu, kad dar ilgai niekas nesikeis ir tik retkarčiais lūpos ištars tylų "ne", kuris gali būti taip ir liks neišgirstas...Ar nuo to mano gyvenimas pasikeis į gerą ar į blogą, tikrai nežinau, bet kaip esu rašiusi anksčiau, gyvenime negalima gailėtis nieko, nes tik visų patirčių ir sutiktų žmonių dėka, mes esame tokie, kokie esame. Čia ir dabar.
   Aš vis susimąstau ar aš esu viena su tokia patirtimi. Gal tai tik man sunku nuvilti kitus žmones, nes aš visada galvoju per daug. Ar jūs dažnai kitiems sakote "ne"? Ar nejaučiate kaltės, ar nesijaučiate blogesni, nei galėjot būti pasakę priešingai? Kaip rašiau  teksto pradžioje, neigiamam atsakymui mes galim turėti tūkstantį ir vieną priežąstį, bet kiekvienas, kuriam bus atsakyta, išvadas pasidarys pats...Galbūt ne visai teisingai, o dar dažniau ne visai neteisingas. Kaip surasti tą aukso viduriuką ir išlikti sąžiningam prieš kitus ir prieš save patį? :)
   
**********************************************************************************



  • Sijonas/skirt - second hand;
  • Palaidinė/top - primark;
  • Cardigan - UCB [second heand];
  • Diržas/belt - primark;
  • Pėskelnės/stockings - primark;
  • Mary janes - second hand;
  • Pakabukas-medalionas su inicialais/ initial necklase-locket - UO;



IMGP4997 copy

IMGP4993 copy

IMGP4990 copy

IMGP5040 copy

IMGP4984 copy

IMGP5066 copy

IMGP5127 copy

IMGP5046 copy

IMGP5124 copy

IMGP5176 copy

IMGP5080 copy

IMGP5192 copy

IMGP5222 copy

IMGP5063 copy

IMGP5246 copy

IMGP5248 copy

IMGP5329 copy

IMGP5061 copy

IMGP5340 copy

IMGP5230 copy

IMGP5229 copy

Untitled-1

IMGP5331 copy

IMGP5279 copy


P.S Girdėjau, kad šiandien tarptautinė blogerių diena, tai  tuo pačiu sveikinu ir visus kolegas :)

2011 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

You say...


   Ne paslaptis, kad aš mėgstu svajoti. Dideliais kiekiais. Dažnai. Eidama gatve. Gulėdama lovoj vakare. Darbe, o kartais ir vietoj darbo :) Neatsimenu ir visada tokia buvau, nes mano vaikystės prisiminai gan vėlyvi, tik vienas kitas išlenda iš pasąmonės netikėtai ir netinkamu laiku, bet pamenu mamą pasakojant,kad vaikystėj kurdavau labai įtikinamas, bet nerealias istorijas :) Kol rašiau šį trumpą tekstą, sugrįžo keli vaikystės prisiminai. Kaip ir sakiau, ne vietoj ir ne laiku. O gal tai kaip tik tas kartas, kai jiems buvo pats laikas išlįsti iš užmaršties. Taip. Svajoti mėgau ir vaikystėj. Prisimenu kaip gniauždama rankoje nertą kiškį, kiemo vaikus tikinau, kad mano kumštyje slepiasi robotas :) Kaip lipdydavom iš plastelino gulbes ir gulbiukus ir plukdydavom jas didelėje, metalinėje praustuvėje. Dar aš turėjau vėžlio kiautą [nepamenu iš kur jį gavau, bet la-a-a-abai ilgai norėjau turėti vėžlį] ir išsinešus kiemo vaikams rodydavau. Visada sakiau,kad jis pats tikriausias vėžlys, koks tik gali būti, tik visada kažkodėl miega :) Tokia aš buvau. Niekad nemeluodavau tyčia. Tikiu, kad savo istorijom tikėdavau ir pati. Aš net ilgą laiką tikėjau Kalėdų seneliu, nes visada gaudavau tai, ko taip trokšdavau ir visada man atrodydavo, kad savo troškimus žinau tik aš. Kurdavau mintyse nereliausius žaidimus ir piešdavau sukneles. Visada rasdavau juos po eglute. Tai išliko man paslaptimi net ir dabar :) Gal dėl to aš taip dievinu Kalėdas? :)
   Tikriausiai atsidusę sakysite: ir vėl įrašas apie svajojimą, kiek galima. Galima daug, dažnai ir gausiai :)Visada visus skatinau ir skatinsiu svajoti. Net tamsiomis, pačiomis blogiausiomis dienomis, nes svajonės padeda patikėti, kad viskas gali būti gerai ar bent priverčia pamiršti rūpesčius čia ir dabar. Visada skatinau svajoti ir savo vyrą, nes Jis, racionalus iki kaulų smegenų, o aš širdies ir emocijų žmogus. Dažnai jaučiuosi kaip virvės traukimo rungtyje. Kiekvienas traukiam virvę į savo pusę ir nei vienas nenorim pasiduoti. Sunkiu mūsų gyvenimo momentu, aš jam sakydavau: vizualizuok. Įsivaizduok ir matyk savo gyvenimą tokį, koks nori,kad jis būtų. Jis man sakydavo: tu per daug svajoji. Nematai realaus gyvenimo. Nežinau, kuris iš mūsų laimingesnis. Gal tai nematuojama? Tikrai, dažnai aš nematau realaus pasaulio, o dar dažniau ir nenoriu jo matyti. Kaip rašė J. Irvingas: kuo aiškiau matai pasaulį, tuo daugiau turi dėti pastangų,kad jis atrodytų gražus [citata netiksli, nes kažkam paskolinau knygą :)]. Neskaitau laikraščių, internetinių portalų, nežiūriu televizoriaus. Nematau prasmės ir tikslo, o ir šalia manęs yra žmogus, kuris domisi viskuo už mus abu ir dar daugiau :) Kartais nuotrupas išgirstų iš kitų. 
   Kai atvykau į naują šalį, viską reikėjo pradėti nuo pradžių. Nežinojau ar čia bus blogiau ar geriau, bet žinojau,kad bus kažkaip. Žinojau, kad neišvengsiu visų žemiškų problemų. Galvojau,kad teks su tuo susitaikyti, teks nusileisti ir kojomis pasiekti žemę. Neteko :) Teko išlieti ir keletą ašarų, bet daugiau tik dėl to,kad aš kartais mėgstu viską labai dramatizuoti :) Ieškodama darbo, visada save įsivaizduodavau kaip Emmanuele Beart filme '8 femmes'. Nesu nei tokia graži, nei tokia trapi, nei tokia išraiškinga, bet savo mintyse buvau :) Tarpinis variantas tarp jos ir savęs. Naujo gyvenimo paieškom užsiėmėm dviese. Eidavom Bristolio gatvėmis ir aš vis taukšdavau apie savo svajones. Nežinau ką galvodavo ji. Ne visi žmonės atsiveria ir nori atsiverti, bet mūsų likimas susiklostė visiškaip priešingai. Jos asmeninis pragaras - kapitalistinis milžinas, nuasmeninantis visus žmones. Aš patekau į jaukų šeimos verslą. Kaip? Nesuprantu dar ir dabar [nors esu įsitikinus, kad padėjo mano svajonės ir vizualizacijos] Jie atsargiai mane priėmė, buvau pirma užsienietė per tiek metų :) Pirmą darbo dieną buvau apdovanota šokoladiniais saldainiais ir vynu. Nebuvau pripratus prie to, nepripratau ir dabar, bet tą šeimą myliu beveik kaip savo artimus žmones :) Žinau jų gyvenimo istorijas ir skaudulius. Taip pat ir džiugus momentus. Visada laikau sukryžiavus pirštus už jų laimę. Niekada nereikia vakarais dūsauti,kad rytoj laukia nauja darbo diena ir nors pastaruoju metu nebeturiu laiko net asmeniniam gyvenimui, bet esu laiminga :) Kita istorija, susijusi su vizualizacija, dar priešakyje. Bijau kaip varna: prisikarksėti ir pamesti sūrį :) Bet tokių istorijų ne viena ir ne dvi. Tikiuosi, kad bent vienam žmogui tai padės, įkvėps savo gyvenimą matyti tokį, kokio jie norėtų. Pirmiausia savo svajonėse, o paskui ir kasdien.
   Gal dėl amžino svajojimo, mane veide beveik visada galima pastebėti svajingą šypseną. Tikiu,kad tai priežastis, dėl kurios mane gatvėj kalbina ir sveikinasi senukai, darbe kalbina klientai ar pro šalį einantys žmonės nusprendžia įeiti į vidų kažko pasiklausti. Vieną kartą bičiulis pasakė: bet žmonės tave myli čia. Akimirkai sutrikau, bet atsakymas buvo paprastas: o kodėl neturėtų? Aš juk irgi juos myliu :)

Ir derinys pasivaikščiojimui po Viktorijos laikų kapines/parką.


  • Džinsai/jeans - second hand;
  • Palaidinė/blouse - UO;
  • Megztinis/sweater - george;
  • Kojinaitės/socks - primark;
  • Batai/shoes - primark;
  • Skarelė/scarf - second hand;



IMGP4921 copy

IMGP4931 copy

IMGP4943 copy

IMGP4935 copy

IMGP4929 copy

IMGP4936 copy

IMGP4952 copy

IMGP4945 copy

IMGP4947 copy

IMGP4906 copy

2011 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

Me, myself and I


  Kai ankstyvą pavasarį S atskrido manęs aplankyti [gal 'aplankyti' nėra pats tinkamiausias žodis apibūdinti tam vizitui]. Pradėkim iš naujo :) Ankstyvą pavasarį S panoro pasimatyti su manimi ir atskrido į ūkanotąjį albioną.Iš savo rankinės nedrąsiai ištraukė knygelę.Vilktą grynų gryniausia drobe, rištą rankų darbo popieriumi sudalintu ranka braižytomis linijomis [įsigijo ją Kaziuko mugėje]. Atsargiai vartydama tada pasakiau: puiku, bus įrašams :) Visada norėjau rašyti ne kompiuterinį variantą,o ranka ar spausdinimo mašinėle [atsimenu kai vėlyvoje vaikystėje tėtis buvo parnešęs spausdinimo mašinėlę į namus ir tai buvo vienas mano pagrindinių žaidimų, nors dar net nemokėjau dorai rašyti]. Svajojau kaip rašyčiau vakarais, prie žvakės ar blausios toršero šviesos. Vis praeidama pro vienos parduotuvės vitriną žvilgteriu į vitrinoje besipuokuojančią spausdinimo mašinėlę. Įsivaizduoju kaip klavišais laksto mano pirštai, kaip glamžomas ir į šiukšliadėžę mėtomas popierius. Kaip plonu pieštuku koreguojamas tekstas, paraštėje užrašant tekstą, o paskui jį panaikinant trintuku...mmm...Galėčiau tai daryti naktimis, niekieno netrukdoma ir laukdama iš darbo grįžtančio vyro...Galbūt tie tekstai niekad taip ir neišvystų dienos šviesos. Galbūt dažnai ten išliečiau tik savo nuoskaudas, o paskui plėšyčiau į mažus skutelius,kad niekas negalėtų perskaityti ir visai nesvarbu,kad lietuviški sakiniai kažkam atrodys tik kaip raidžių kratinys. Kas galėjo pagalvoti,kad nuo paskutinio įrašo praeis pusė metų. Turbūt niekas.Net aš pati. Turiu vėl pratintis ir jaukintis raides. Net kompiuteryje. Tiek laiko su raidėmis ir sakiniais susidurdavau tik meilės laiškeliuose, atvirlaiškiuose, laiškuose ir knygose...
  Ar  turėčiau teisintis? Neturėčiau.Ir pati tai žinau puikiai. Vienok,kad pasiteisinimai nelabai kam ir įdomūs. Matyt, iš tiesų mes kitiems žmonėms rūpime ir esame įdomus mažiau nei patys galvojame :) Bet visas mano gyvenimas yra nesibaigianti pasiteisinimų/pasiaiškinimų/interpretacijų grandinė :) Kodėl? Todėl, kad dažnai man sunku susitarti su savimi. Todėl ,kad dažnai pirma sakau, paskui galvoju. Todėl,k ad dažnai būnu tokia išsiblaškius, kad tik po keletos minučių susivokiu, ką pasakiau ir padariau :) Todėl, kad aš per dažnai jaudinuosi dėl smulkių dalykų [bet kai man tai kasnors primena, aš visada išberiu iš kažkur pasigrobtą mintį, kad visas gyvenimas susideda iš smulkmenų]. Todėl, todėl, todėl...Sąrašą galėčiau tęsti iki begalybės :)
  Kodėl taip ilgai nerašiau? Nes negalėjau susitarti su savimi. Niekaip. Įkalbinėjau gražiuoju, netgi pykau ant savęs. Niekas nepadėjo.Nežinau kaip jums, bet man gyvenime yra sunkiausia susitarti su pačia savimi. Kitiems gali dalinti patarimus ir niekada nesužinoti ar jie jais pasinaudojo ar tik mandagiai pasakė 'ačiū'. Ir visai nesvarbu kokius klausimus svarstyčiau, bet kaip mažas vaikas, tuoj pat apsisuku ant kulno ir žiūrėk jau darau kitaip :) Negaliu savęs gerai papurtyti ir pasakyti - atsikvošėk. Nesusikalbėjau su savimi dar ir dabar, bet bandau.Po truputį. Kiekvienas žingsnis man labai svarbus. Labiausiai turbūt kenčiu nuo to ne aš pati, o žmogus esantis šalia manęs :) Jau spėja susitaikyti su viena manimi, o po kelių dienų jo laukia nauja staigmena :) Taip ir gyvenam. Aš, kita aš ir Jis.


  Tuo pačiu noriu padėkoti visiems visiems visiems, kurie manęs nepamiršo, laukė ir tikėjo. Bučkis į skruostą :)
Nieko ypatingo šį kartą, bet stengsiuosi :) Tobulėti iš naujo. Po pusmečio tylos tai lyg naujas startas. Tikiuosi šį kartą sėkmingas :)


  • Sijonas/skirt - second hand
  • Palaidinė/ top - second hand
  • Diržas/ belt - asos
  • Batai/shoes - vintage [ebay]
  • Kojinaitės/Socks - primark :)
  • Laikrodukas/wrist watch - vintage [ebay]


IMGP4741 copy

IMGP4774 copy

IMGP4798 copy

IMGP4828 copy

IMGP4775 copy

IMGP4838 copy

IMGP4804 copy

IMGP4839 copy

IMGP4809 copy

IMGP4779 copy

IMGP4830 copy

IMGP4823 copy

IMGP4772 copy

IMGP4860 copy

IMGP4863 copy

IMGP4847 copy

IMGP4852 copy

IMGP4880 copy