2014 m. liepos 14 d., pirmadienis

Magicians + DIY



  Turbūt kiekvienam jūsų yra tekę matyti bent vieną fantastinį filmą apie sunaikintą ar atimtą tapatybę. Na, mano amžiaus skaitytojos, bent jau tikrai bus matę ar viena ausim girdėję kultinį serialą 'Jos vardas Nikita'. Su pasimėgavimu laukdavau naujų serijų, net per daug nemąstydama ką jame rodo :) Kuriami vis nauji filmai apie asmenybių suniveliavimą ateityje. Neliks individualybių. Liks tik kelios grupės žmonių, kuriems galėsime priskirti tas pačias savybes, gyvenimo būdą, požiūrį į gyvenimą. Visa ta mokslinė fantastika atrodo lyg šviesmečiais nutolus nuo mūsų, bet ar tikrai? Ar iš tiesų, mes esame tokie, kokie esame? Ypač šiame, šiuolaikinių technologijų pasaulyje, kad daug bendraujame ne akis į akį su kitais žmonėmis, o internetu. Kiekvieną dieną siunčiame kitiems žinutę apie save. Dalinamės kasdien savo gyvenimo nuotrupomis socialiniuose tinkluose, tinklaraščiuose. Galime sukurti kokią norime iliuziją apie savo gyvenimą. Galime būti tokie, kokie norime, o ne tokie, kokie esame iš tiesų...Galime gyventi savo svajonių gyvenimą virtualioje aplinkoje, nors tas gyvenimas realybėje gali būti visai nepanašus į tokį, kokį rodome kitiems..Galime būti magais, kuriančias iliuziją kasdieninėje rutinoje ir romantikoje. Ypač jei mokame gražiai rašyti ir/ar fotografuoti :) O iš tų mažyčių mozaikos detalių kažkas kuria bendrą portretą...
  Pamenu kai pradėjau savo tinklaraštį rašyti blogspot.com ir skiltyje 'apie' reikėjo parašyti kažką apie save. Tai buvo viena sunkiausių užduočių, nes tinklaraštis laikui bėgant keitėsi...Todėl ten atsirado tokie žodžiai 'Skaitydamas mano blogą, kiekvienas turbūt susikurs savitą paveikslą ir kiekvienas iš jų bus tikras.Tokia "gyvensiu" ir būsiu kažkieno mintyse.Skirtinga, bet ir tokia pati..." Ir dabar, po tiek metų, galiu pasakyti, kad visiškai neapsirikau taip rašydama.Net neabejoju, kad kiekvienas mintyse yra nusipiešęs skirtingą portretą. Dar kitokią mane pažįsta vyras ir dukrytė, mano tėvai, brolis ir kiti artimieji. Jei paprašytum apibūdinti draugų, kiekvienas apibūdinti skirtingai. Dar kitaip atsilieptų mano darbo kolegos, viršininkai, buvę bendramoksliai ir grupiokės....Na, sąrašą galėčiau pildyti, bet turbūt nereikia, nes ir taip supratote apie ką kalbu :) Tai kuri iš šių asmenybių yra tikroji 'aš'? Sunku ir pačiai save surinkti į visumą. Turbūt tą patį galėtumėte pasakyti ir apie kiekvieną jūsų. Juk nebūtinai tas veidas, kurį sutinkame kasdienybėje yra tikrasis. Galbūt žmogus tiesiog užstrigęs rutinoje ir bėgime, negali stabtelti. Įsiklausyti į save. Pailsėti. Atsipalaiduoti. Parodyti koks jis iš tiesų yraKada galime nuspręsti koks iš tiesų yra žmogus? Kartais, kad pamatytum žmogų visai kitoje šviesoje, užtenka pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Kaip tada suprasti, kuris veidas buvo tikrasis? Tas, kurį pažinojai lyg šiol ar tas, kurį pamatei šiandien?..Klausimai, į kuriuos tikriausiai niekada niekas ir neatsakys...O juk visi mes turbūt esame truputį panašūs :) Visi kartais ne ta koja išlipame iš lovos. Kartais pykstam. Kartais nusikeikiam. Dramatizuojam. Pasimetam. Elgiamės neteisingai. Esam lengvai išprotėję dėl tam tikrų dalykų. Žvelgiam į gyvenimą atviromis akimis...Ir svarbiausia - mylim, o mylėdami viską matome kitaip :)


Derinys:

Suknelė - asos maternity
Džinsinis švarkelis - SH
Skrybėlė - SH
Odinės balerinos - SH iš ebay
Rankinė - SH [labdaros parduotuvė. Anglijoje beveik visos 'second hand' parduotuvės pinigus skiria labdarai. Mums įprastų SH čia beveik ir nėra]



IMGP3285 copy
IMGP3308 copy
IMGP3220 copy
IMGP3221 copy
IMGP3245 copy
IMGP3302 copy
IMGP3293 copy







*****************************************************************

Na ir trumputis DIY mergaičių mamoms :) Liucės vis nusigriebus po namus tamposi mano odinį krepšį, matytą praeitam įraše tai nors ji ir turi savo portfelio tipo, garstyčių spalvos mažą rankinuką, aš nusprendžiau pasiūti rankinę jai :) Iš ties tai galima siūti nebūtinai iš odos, o pvz iš veltinio, gobeleno ar šiaip storesnio audinio, bet aš turėjau senas odines kelnes, kurios kampe gulėjo iš ties ilgai tai iš jų 'klešnės' ir pagaminau šią rankinę :)

Taigi, pradedam. Jums reikės:


  • 37 cm. ilgio ir apie 23 cm. pločio dviejų audinio stačiakampių [jei norėsite pritaisyti kišenę ar kokią nors kitą detalę, gali reikėti truputį daugiau]
  • Adatos ir siūlų;
  • Žirklių;
  • Liniuotės;
  • Lipalo klijų;
  • Mažų žirklučių;
  • Gabalėlio sauso muilo ar kreidelės pasižymėti.
IMGP3194 copy



Na, o eiga visiškai paprasta - sudedam audinį veidine puse ir susiuvam šonus bei apačią.
IMGP3197 copy





Susiūtą rankinę sudedam taip, kad šoninės siūlės būtų viena ant kitos, o mes galėtumėm padaryti dugną [sunku paaiškinti, bet gal iš nuotraukos bus aiškiau]. Aš žymėjau apie 4.5 cm. nuo apatinės siūlės. Susiuvam ir likusius galiukus tiesiog nukerpam. 

IMGP3336 copy
IMGP3332 copy


Išverčiam rankinę į gerąją pusę. Atsižymim apie 10 cm. Užlenkiam, ištepam klijais ir paslėgę paliekam išdžiūti.

IMGP3339 copy

Išdžiuvus tiesiog iškerpama skyles rankai :)

IMGP3350 copy



Na štai, rankinė jau pasiruošus pasižmonėti :) Šį kartą ne modelio rankose, nes skubėjau nufotografuoti Liucei miegant. Fotoaparatas tuoj pat tampa traukos centru :) Greita, paprasta ir gražu [na, čia subjektyviai vertinu]. Vyro sesuo, pamačius Liucės rankinę, paprašė tokią pasiūti jai, tik didelę :)

IMGP3355 copy
IMGP3352 copy


Pastabos: 

  • turint laiko/noro/žaismingo audinio galima įsiūti ir pamušalą. Kadangi mano visos audinių atraižos paslaptingai dingo, tai pasilikau šitą darbą ateičiai :) 
  • vyresnėmss mergaitėms turbūt patiktų jei būtų daugiau detalių pvz išorinė kišenė
  • rankenų skyles galima apsiūti dekoratyvine siūle, kad geriau laikytųsi :)

2014 m. birželio 25 d., trečiadienis

Perfection



   Mane vis dar čia stebina kaip paprastai ir lengvai žmonės šneka apie savo trūkumus ir problemas, o jeigu ir nekalba tai bent jau neslepia jų po devyniais užraktais :) Matydama televizijos ekrane merginą be rankos, kuri seka pasakas vaikams. Seną seną senelytę, kuri mokina tradicinės kulinarijos paslapčių. Sutikusi meno galerijoje dirbančią merginą su vyno dėme ir be makiažo. Dėl ligos netekusias visų plaukų moteris laikraštyje, kurios atvirai šneka apie tai, ką patyrė ir sugeba pasidžiaugti tuo, kad nebereikia skusti kojų :) Prasilenkdama su netobulų formų moterimis ir merginomis gatvėse, nebijančiomis rengtis ir atrodyti kaip jos nori, supratau, kad Lietuvoje gyvenau tobulumo iliuzijos burbule ir nejučiomis pati buvau pradėjus save sprausti į tuos rėmus, siekdama kažko, ko neįmanoma pasiekti...Ir teisingai šio filmuko autorė pastebėjo - niekas nepasikeitė nuo to ar svėriau 10 kg. daugiau ar mažiau. Visada turėjau prie ko prikibti žiūrėdama į save veidrodyje. Kreivų veidrodžių karalystė. Jauni ir gražūs žmonės televizijoje. Tobulos gražuolės žvelgiančios iš žurnalų viršelių ir puslapių, kurios puikiai atrodo net ir tada kai yra be makiažo...Tobulai nudažyti ir sušukuoti plaukai. Nublizginti batai. Išlyginti rūbai....Regis, nepaliekama vietos netobulumui... Žmonės vengia kalbėti apie savo problemas, baimes, patirtis, trūkumus
  Tie, kurie mano tinklaraštį skaito jau senokai, greičiausiai pastebėjo koks savimi nepasitikintis žmogus aš esu. Visada nutylėdavau ir nepasakydavau iki galo kodėl taip yra...Juk visi žinome, kad vienas iš būdų kovoti su savo baimėmis - susidurti su jomis akis į akį. Na, o skeletą spintoje slepiam mes visi :) Pradėti turbūt reiktų nuo to, kad jau gimus aš nebuvau tas tobulas rausvas kūdikis :) Gimiau su ryškia vyno dėme dešinėje veido pusėjė. Ji visą gyvenimą man ir nedavė vidinės ramybės ir laisvės...Sąmoningai vengiau makiažo iki devyniolikos metų, bet ne dėl to, kad jaučiausi gerai būdama tokia, kokia esu, o todėl, kad per tuos metus, patyrus patyčias mokykloje, verkdama kas kartą kai kažkas manęs paklausdavo kas man nutiko, tiesiog užsiauginau storą odą. Storą cinizmo, šaltumo, kategoriškumo, kriticizmo, pykčio pasauliui odą, po kuria slėpėsi pažeidžiama ir jautri siela. Visada prisimindavau kažkur skaitytą frazę, kad nėra blogų žmonių, yra tik nesuprasti, įskaudinti, išduoti žmonės...Ir tik pradėjus dažytis ir atsiskirti nuo pasaulio fizine siena, pradėjo skleistis mano tikroji asmenybė...Ir nors dar ir dabar negaliu išeiti į lauką nepasidažius, nes atrodo, kad visi mato ir pastebi mano trūkumą, bet apie savo išvaizdą tiek nebegalvoju ir savęs nebeplaku kasdien, kaip tai darydavau anksčiau...O paskutinį kartą lankydamasi Lietuvoje, gavau skubų siuntimą pas onkologą. Sužinojau, kad sergu odos vėžiu. Žinia sutrikdė, nes visada vengdavau saulės, visada naudodavau kremą nuo saulės ...Darinys pašalintas lazeriu, bet dėl dėmės jo ribos nėra aiškios. Gydymo  jokio nėra, tiesiog reikia stebėti ir pasirodyti onkologui kas pusę metų. Geroji žinia, kad ši vėžio forma neplintanti į kitus organus...Ir nors iki šiol saulės privalėjau vengti ir vengiau dėl savo vyno dėmės, dabar turiu saugotis dar labiau...Nežinau ar esat kada girdėję apie tai, kad visos ligos turi tam tikras dvasines priežastis. Tikint šia teorija vėžys yra savęs ar savo tėvų neigimo padarinys...
  Dar viena priežąstis kodėl rašau apie visa tai - mano dukra. Nemylinti savęs mama, vargiai ar užaugins save mylinčią dukrą, o mergaitei/merginai/moteriai tai labai svarbu...Noriu savo dukrai suteikti šią nepakartojamą dovaną - išmokyti mylėti save. Noriu jai parodyti, kad neprivalai būti tobulas tam, kad būtum laimingas...Kol yra kuo džiaugtis, reikia džiaugtis, o kai bus dėl ko liūdėti, tada ir liūdėsim. Ši frazė ne mano, bet labai man tinkanti šiuo metu :) 

*********************************************************************************

"Šiuose namuose to dar nebuvo" - burbėjau sau panosėj. Kur tai matyta, kad paskutinės nuotraukos darytos per Velykinius šeimos pietus, o prieš tai - per Kalėdas. Įrašas padarytas, o nuotraukų nėra. Vyras buvo priverstas vakar trauktis fotoaparatą ir padaryti bent kelis kadrus :)
Pastaruoju metu pas mus tikra vasara. Pirma tikra vasara per ketverius metus. Visą laisvą laiką leidžiam lauke. Jei ne parke, tai savo galiniam kiemelyje :) O per pastarąjį mėnesį ne tiek ir mažai nutiko mūsų namuose. Liucė pirmą kartą paragavo ledų ir liko sužavėta [visai nesvarbu, kad tai sušaldytas vaisinis smoothie]. Pasveikinom tėtį tėčių dienos proga. Pirmą kartą susitikom su savo nauju šeimos nariu [Taip taip, šventiniu laikotarpiu mūsų mažylė taps didžiąja sese]...Na ir šiaip visokių mielų kasdienių ir nekasdienių nutikimų, kurių visų čia ir nesurašysi :)


Suknelė - SH
Klumpės - clarks
Laikrodis - mamos jaunystės
Megztinis - SH
Rankinė - vintage kilo sale
Apyrankės - charity









IMGP3167 copy
IMGP3163 copy
IMGP3160 copy
IMGP3159 copy - Copy
IMGP3135 copy - Copy
IMGP3176 copy
IMGP3171 copy
IMGP3184 copy
IMGP3154 copy - Copy
IMGP3115 copy - Copy
IMGP3110 copy - Copy
IMGP3103 copy - Copy
IMGP3097 copy - Copy

2014 m. balandžio 25 d., penktadienis

How?



   Šį tekstą pradėjau rašyti po pusmečio tylos. Dienos šviesą jis išvys po dar daugiau nei 6 mėnesių. Turbūt iš manęs, mamos, nelabai kas ir tikisi dažnų įrašų :) Nors prisipažinsiu, kad labai ilgai mąsčiau apie tai ar apskritai berašyti čia. Lyg ir daviau sau naujų metų pažadą prikelti savo tinklaraštį, bet svarsčiau ar įdomus kitiems bus mamos blogas? Ne stiliaus,o kasdieninio gyvenimo ir šeimos dienoraštis. Nes šiuo metu pirmiausia esu mama ir neslėpsiu - tuo džiaugiuosi :)  Nežinau iš ties, kam to reikia. Gal tiesiog taip gražiai jam leisti nugrimzti į tylą. Užbaigti šį savo etapą sulig dukrelės gimimu...Bet kita vertus, juk pasaulis nepasibaigia tada, kai gimsta vaikai, tiesa? Mirkt :) Pasikeitęs tinklaraščio veidas būtų lyg natūrali gyvenimo kaita. Nori ar nenori, bet gimus vaikams gyvenimas dažniausiai pasikeičia...O blogiausia, kad tik tada supranti kaip iš tiesų greitai bėga laikas. Planavau parašyti po Liucės pirmojo gimtadienio, naujų metų dienos, velykų...Galvojau, jog būtų labai simboliška, bet Velykos ėmė ir pralėkė. Ir vėl nespėjau į tą traukinį :)
   Kas mano gyvenime pasikeitė po to kai į mūsų gyvenimą atėjo ji? Net nežinau nuo ko pradėti pasakoti.  Reikėjo prisitaikyti prie naujo žmogaus pasaulio ir nors ji netapo mūsų gyvenimo centru, o tik mūsų gyvenimo dalimi, bet vis tiek mūsų gyvenimą pakeitė kardinaliai. Nežinau ar to tikėjomės. Turbūt ne. Kad ir kaip ruošėmės mamystei/tėvystei, bet turbūt iki galo pasiruošti neįmanoma, nes realybė paprastai skiriasi nuo teorijos :)
   Dabar suprantu kodėl mamos geria kavą rytais. Nes vaikai vėlai gulasi ir anksti keliasi. Rytais negali pasivartyti lovoje, nes mažos rankytės tyrinėja tavo veidą, pešioja plaukus, ridenasi į tavo pusę, ropščiasi ant tavęs ir tada nieko kito nelieka kaip tik čiupti ją į glėbį ir atsidusus neštis pradėti naujos dienos. Kavos jau nebegeriu. Supratau, kad tai tik saviapgaulė :)
  Iš mano spintos iškeliavo visos suknelės ir palaidinės nedraugiškos žindymui. Kiek jų buvo? Didžioji dalis :) Taigi mano garderobo pasirinkimas gerokai susiaurėjo.Dažnai tenka mąstyti kūrybiškai ir pritaikyti rūbus žindymui :) Jei kartais ir sugalvoju pradžiuginti save ir įsigyti kažką naujo, nes viskas jau pabodę, tai pirmiausia rūbus renkuosi pagal tai ar patogu bus Liucę maitinti. Geriausias rūbas - margas rūbas, nes suknelės skvernu gali pavalyti nosį, burną ir dėmių nesimatys :D Juk ne visada merliukai po ranka. Och. Ach. Nepamenu kada lakavau nagus. Tiesiog nėra laiko juos gerai išdžiovinti :) O kai galiu patikėti tėčiui ir skirti laiko manikiūrui tada veikiu kažką kitą. Paprastai tiesiog ilsiuosi, viena akimi žiūrėdama ką jie veikia ir atsakinėdama į klausimus, kurie netiesiogiai adresuoti man :)
  Pastebiu, kad mamos prasilenkdamos gatvėje nusišypso viena kitai. Savo šypsena jos lyg sako: 'suprantu tave' :) Paprastai ta šypsena pasako ir slepia tiek daug. Ir aš pati negaliu nesišypsoti kai matau besilaukiančias moteris ir mamas su mažais vaikais. Juk aš tikrai suprantu jas. Suprantu, kad jos kartais pavargusios, kartais be kantrybės, po neišmiegotų naktų, ne visada suprantančios savo vaiko poreikius, skaudančiomis nugaromis, bet besistengiančios ir laimingos. Jos nesistengia būti tobulos, bet šiandien stengiasi būti geresnės nei vakar. Mokosi visko su savo vaikais kartu. Ir aš esu jų gretose. Du žingsniukai pirmyn ir vienas atgal. Bet vis tiek judu į priekį! Ir jau dabar suprantu, kad vaikų auginime neįmanoma nepadaryti klaidų, nes kaip ir visame kame gyvenime turi priimti sprendimą čia ir dabar. Negali rinktis dviejų variantų. Tokie sprendimai kaip žindyti vaiką ar maitinti mišinuku, naudoti čiulptuką ar ne, naudoti vienkartines ar daugkartines sauskelnes, nešioti ar leisti pabūti vienam, miegoti kartu ar atskirai, reaguoti į vaiko poreikius ar leisti suprasti, kad ne visada bus taip, kaip jie nori - tai tik mažos visos dėlionės detalės [bet juk visuma ir susideda iš smulkmenų, ar ne?]. Ir dabar padedu suprasti savo tėtį ir mamą. Suprantu, kad jie augino mus taip, kaip jiems atrodė geriausia. Taip auginam ir mes. Ir suprantu, kad mūsų vaikai kartais mūsų pasirinkimus vertins kritiškai iki kol patys neturės savo vaikų :)
  Va taip, spalvotai, ir gyvenam dabar. Bandau išsiugdyti savo kantrybę. Vaikų auginime ji labiausiai reikalinga, o aš esu pats nekantriausias žmogus pasaulyje. Mano vyras kartais juokiasi, kad Liucė į mūsų gyvenimą atėjo tam, kad išmokytų manę kantrybės. Ji to mane moko nuo pat pirmos minutės kai nusprendė ateiti pas mus. Ir pastebiu, kad po  truputį ta kantrybės taurė pildosi. Apskritai pradedu suprasti, kad vaikų auginimas tai vienas sudėtingiausių uždavinių mūsų gyvenime. Kiek daug kelių ir takelių čia yra ir ne visada išeina tiesiog klausyti savo širdies ir elgtis intuityviai nors ir regis ir jauti kas tavo vaikui geriausia...O aš esu vienas tokių žmonių, kurie mėgsta analizuoti savo elgesį ir kartais netgi save plakti. Baisu, kad slystelsiu ir padarysiu esminę klaidą, o taip norisi, kaip ir visiems tėvams, kad užaugtų tiesiog geras žmogus ir palaikytų gražius santykius su mumis, savo tėvais...

O štai tokie - visokie, buvo mūsų metai :)







IMGP7477 copy IMG_1229 copy - Copy 2as32c3x` (353) copy - Copy 2as32c3x` (335) copy - Copy IMG_1270 copy - Copy IMGP8793 - Copy copy IMGP9547 copy IMG_1351 copy IMG_1445 copy - Copy IMG_1599 copy - Copy IMGP0070 copy - Copy IMGP9334 copy IMGP1426 copy - Copy IMG_0071 copy - Copy IMGP1591 copy - Copy IMGP2022 copy - Copy
IMGP2056 copy IMGP2936 copy IMGP2982 copy