2009 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Spontaneous


Visų gyvenime turbūt pasitaiko keistų nutikimų.Taip vieną šeštadienio rytą, kai nebuvau geriausios sveikatos ir būklės, nutiko ir man :) Labai retai keliu ragelį kai skambina nežinomis numeris, nes turbūt skaitėt apie mano fobiją kalbėti telegonu, bet tą kartą palikau įjungta draugės žinutę ir žvilgterėjus, pagalvojau, kad skambina ji.Pakėlus ragelį labai nustebau, nes balsas, kurį išgirdau, toli gražu nebuvo moteriškas :) Atsargiai dėliojau žodžius vis dar nesuprasdama kas ir kodėl man skambina, bet iš tiesų net ir nebuvo prasmės galvoti.Išgirdau dvidešimties minučių trukmės žodžių tiradą ir beveik nepavyko įsiterpti :D Buvau užklupta iš pasalų ir tada supratau, kaip kartais žmogų gali paveikti netikėtumas.Minutei netgi pasijaučiau kalta, bet paskui pradėjau analizuoti, ieškoti ir supratau, kad neturiu jaustis kalta dėl savo nuomonės.Nustebino kai kurių žmonių susireikšminimas ir egocentriškumas,bet bandant pateisinti kitus, dažnai mintyse "sukasi" kažkur perskaityta mintis, kad nėra blogų žmonių, yra tik neišklausyti, nesuprasti ir nuskriausti......Bet šis įarašas ne apie tai, o tik įvadinė istorija privertusi mane susimąstyti apie tam tikrą būdo savybę.

Mane pažįstantys žmonės žino, kad aš esu labai spontaniška, kaip aš sakau - paskutinės minutės žmogus.Tas liečia turbūt kalbant apie visas gyvenimo sritis ar tai būtų pirkiniai, ar kelionės, ar laisvalaikio ir ateities planavimas ar savo nuomonės išsakymas.Žino, kad iš anksto su manim kažką susitarti labai sunku, nes nežinau ką veiksiu ryt, o tuo labiau po savaitės ar mėnesio.Žino, kad sakau tai, ką galvoju ir retai nutyliu, kas man tuo metu sukasi ant liežuvio galo.Susimąsčiau, kad gal spontaniškumas nėra gera savybė? Gal mes per šią būdo savybę, esam linkę pridaryti daug klaidų? Gal nepamąstydami lengvai galim įskaudinti kitus žmones? Kartais tikrai norėčiau, kad žodžiai sugrįžtu atgal, bet žinau, kad tai neįmanoma, todėl po truputį mokausi nutylėti, pasilaikyti kai kurias mintis sau ir nežinau ar elgiuosi teisingai, bet kartais atrodo, kad santykiai pagrįsti nutylėjimu ar miglos pūtimu į akis yra kur kas sėkmingesni, nei nuoširdūs ir atviri.Gal tas nutylėjimas irgi yra kelias į niekur? Nes vieną kartą, susikaupus visom neišsakytom mintim, jos gali išsprūsti netikėtai ir gerokai nustebinti šalia esančius žmonės, kurie iki tol tikėjo, kad viskas puiku.Taigi taip sunku nuspręsti, kuriuo keliu eiti.Ar sekti savo prigimties pėdomis ar bandyti save keisti? Ar atvirumas ir nuoširdumas vis dar vertinamos savybės?..

Norėčiau paklausti ar norėtumėt savo gyvenime kąnors pakeisti, jei turėtumėt tokią galimybę? Aš susimąsčiau, kad turbūt ne.Nors visko gyvenime buvo, bet visa tai iš manęs "nulipdė" tokį žmogų, koks esu dabar.Nežinau kiek buvo tų neišnaudotų progų, bet tikiu, kad visada galima padaryti tai, apie ką visada svajojai, bet galbūt neišdrįsai.Nesvarbu ar tai bus rytoj, ar po metų, o galbūt ir po dešimties...

Na ir 5dieninis derinukas, skirtas pasisėdėjimui su draugėmis,karstymuisi palangėmis, skinant vynuoges beigi šokiams :)

  • Dr.Martens batukai - 307 lt. [Meilė iš pirmo žvilgsnio]
  • Sijonas su banteliais, žvaigždutėm ir konfeti - draugės "dovana"
  • Palaidinė - 69 lt. [berods]
  • Cardigan - 10 lt.
  • Pėdkelnės- 20 lt.
  • Kojinės - 20 lt.
  • Juodas odinis pintas dirželis - 1 lt.




2009 m. lapkričio 25 d., trečiadienis

Catadioptre

Tokiomis dienomis ar rytais, kai atsikėlus norisi kambaryje užžiebti šviesą, nori nenori pradedi gyventi šiltų ir saulėtų dienų prisiminais.Sugrįžti į tas dienas man padeda nuotraukos.Blogomis dienomis ir akimirkomis klaidžioju po folderių labirintus, žiūriu akimirkos "atšvaitus", prisimenu vietas, žmones, orą, atgaminu tuo metu apėmusius jausmus, galbūt ir kurioziškas situacijas.Juk taip gera viską jausti iš naujo tik šį kartą gal truputį kitaip, nes į viską žiūri lyg ir iš šalies...

Pastaruoju metu labai dažnai užklysdavau į vieną folderį.Taip smagu buvo prisiminti visas situacijas, kurios lydėjo tą fotosesiją :) Pirmasis "pasivažinėjimas" senuoju funikulierium [gėda man], bandymas įkalbėti vieną darbuotoją, nors fotografė ir susitarė su administracija, vartų rakto saugojimas, belaukiant fotografės, nes darbuotojai išėjo pietauti, vaikinas, bandantis duoti "patarimą" kaip fotografuotis, po fotosesijos funikulieriuje palikti batai, nuvažiavę žemyn.Ta, nelabai saulėta vasaros diena, buvo paskutinė, kada senojo  funikulieriais darbuotojai turėjo pietų pertrauką ir Vita nusprendė ja pasinaudoti, net pati nežinodama šio fakto.Turbūt visko, kas nutiko tą dieną nupasakoti neįmanoma, nes vienai dienai per daug įspūdžių :)

Šiai fotosesija bandžiau sukurti atitinkamą nuotaiką rekvizitais, nusiteikimu ir pradėjau rašyti istoriją, bet taip ir neužbaigiau, tai įdedu tik sukurptą pradžią, kuri labiau padės pajusti fotosesijos nuotaiką.

"Tą tamsią naktį visame mieste buvo girdėti tik jos batų kulniukų kaukšėjimas...Visiška tyla ir tik balandžiai išgąsdinti ar išsigandę sukelto triukšmo, savo sparnais plaikstė virpantį orą, kvepiantį žiedadulkėm...Nejaugi prarandi savo įgūdžius, madam? Nebeišeina sėlinti taip tyliai, kaip sugeba tik katės,ilgai tykojusios savo aukos, pasislėpusios šešėlyje.Tyliai tyliai, minkštomis letenėlėmis, žingsnis po žingsnio, prie pat žemės, sulaikius kvėpavimą...Sakai reikia skubėti? Skubėti kur? Atsakai, kad reikia skubėti ne kur, o kodėl...Reikai skubėti kol išsipusčiusios miesto damos nesugalvojo pasipudruoti nosytės ir veidrodžių atspindžiuose nepastebėjo, kad jų grakščius kaklus vakaro pradžioje dabino perlų vėriniai...Kol džentelmenai ištaiginguose rūkomosiuose nekyštelėjo rankos į frako kišenes ir jų pirštai neužčiuopė tuštumos...Juk ten turėtų slėptis prabangūs paauksuoti portcigarai..."















Ar Jūs bandote nuotraukomis sugrįžti į praeitiį? 

P.S  Kaip visada blogspot "apkarpė" nuotraukas savo nuožiūra,taigi norėdami pamatyi visą, spauskite ant nuotraukos [tamsiosios turi būti kvadratinės].Už nuotraukas ir už gerą nuoatiką esu dėkinga fotografei Vitai Žėkaitei

P.P.S Turbūt jau visi žinote apie akciją "Kalėdų stebuklas" , kurioje šiemet dalyvauja dauguma blogerių :) Jeigu ne, tai trumpam papasakosiu.Spustelėdami blogo dešinėje esančią ikonėlę su užrašu "prisidėk", jūs paaukojate 5 centus, kuriuos skirs parduotuvė IKI ir už tuos pinigėlius bus perkamos dovanos nepasiturinčių šeimų vaikam.Suteikite kažkam gražesnes Kalėdas ir tikėjimą, kad stebuklų būna.Spausti galima vieną kartą i valandą :) 

2009 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

The Muses

Vakar turėjau didįjį išbandymą sau.Gavusi laišką ilgai svarsčiau sutikti ar ne, klausinėjau įvairių, galbūt net nereikšmingų smulkmenų.Tariausi su artimiausiais žmonėmis ir galiausiai pasakiau taip.Skamba taip lyg rašyčiau apie piršlybas :) Davusi teigiamią atsakymą sulaukiau kelių klausimų iš kurių vienas mane privertė susimąstyti.Na turbūt tai ne naujiena, kad aš mėgstu susimąstyti staiga, netikėtai ir galbūt ne apie visai reikšmingus dalykus.Klausimas buvo apie tai, kas mane įkvepia ir kaip vyksta "kūrybinis" procesas.Ir tada aš pradėjau galvoti: " o tikrai, kažin kas mane įkvepia?".Keletą kartų ir savo bloge, tarp komentarų buvau radus prašymų, parodyti savo inspiracijų sąrašą :)  Niekad nežinojau, ką į tai atsakyti, nežinau ir dabar, nes atrodo, kad manęs neįkvepia niekas, bet tuo pačiu metu įkvepia viskas, ką aš matau ir kas dedasi alink.Sakysit banalu? Žinau.Žinau, kad banalu sakyti, kad mane įkvepia sutikti žmonės, perskaitytos knygos, matyti filmai, išgirsta muzika, cinamono kvapas ir daug daug mažyčių smulkmenų, kurių akis ir sąmonė neužfiksuoja, bet mažytės pasąmonės rankelės jas pagauna ir dokumentuoja, laukdamos tinkamo momento pasibelsti ir ištraukti į paviršių.Byla numeris 315: slyvos šokolade, kas greičiausiai reiškia, kad violetinė puikiai tinka su ruda spalva, šį spalvų derinį taip ir vadinu :)

Apie tai, kas mane įkvepia diskutavau ir su savo sielos drauge.Uždaviau jai klausimą ar ji turi mažą mūzų sąrašėlį? Ji atsakė taip, pridėdama, kad tokį turiu ir aš, tik jis surašytas ne punktais, o išsiliejusiu rašalu, nes jis toks abstraktus,kad niekam kitam neduotų jokios naudos.Tai lyg gydytojo raštas, kurį įskaito tik jis pats arba kitas gydytojas.Ir nos bandau rašyti mistifikuotai, bet paslapties čia jokios nėra :) Kas kartą mąstydama ką rengtis, jau žinau, kokį drabužį norėčiau šią dieną ar vakarą vilkėti ar kokiomis "genties" spalvomis margintis.Tada mintyse, lyg kokiam polyvore, susidėlioju derinuką ir einu prie spintos ieškoti tinkamų "ingredientų".Jeigu realus vaizdas nuvilia, tada kažką keičiu, jei kažko per daug - nuimu, o jei per mažai tai įberiu truputį "prieskonių" :) Kartais, kai neturiu visai jokių minčių ir nežinau, ką noriu rengtis, einu "medituoti" prie spintos, atsidarau ir ilgai žiūriu ir laukiu, kol koks nors rūbas užmegs "akių kontaktą" ar ryšį su manimi, o kai nėra laiko niekam tai tada griebiu tiesaus silueto juodą ar tamsiai mėlyną suknelę, pirmas pasitaikiusias pėdkelnės, beretę,  [nors jau net vyras pradėjo klausinėti ar tikrai man būtina jas dėvėt taip dažnai], kabinu laikrodį ant kaklo ir lekiu strimgalviais laukan :) 

Man knieti sužinoti kokiu būdų rūbus renkasi kiti? Ar turi mintyse susidėlioję derinius iš jau turimų rūbų? Ar ieško įkvėpimo žiūrėdami į kitus žmones? Kaip sudaro savo must have ir must wear sąrašus? Kaip pasirenka spalvas? Pagal nuotaiką? Pagal metų laiką? Pagal odos/akių/plaukų spalvą? Na ir dar milijonas klausimų šį kartą susijusių būtent su rūbais :)

Na, ir kaip visada - derinukas, šįkart skirtas pasisėdėjimui su draugėm vyninėje :)  Paistengiau, kad nuotraukose matytųsi visos, net smulkiausios, detalės.

  • Ruda beretė - mamos jaunystės 
  • Pienos spalvos megztukas - 3 lt.
  • Suknutė - 1 lt.
  • Pėdkelnės - 20 lt.
  • Batukai - 35 lt.
  • Mylimiausia šio meto sagė - mainai.
  • Rudas pintas diržiukas 1 lt.
  • Viso: 59 lt.

Rankinės ir palto nuotraukose nesimato, bet rankinė buvo mano mylimiausioji rudoji, o paltas rudas languotas :) 






Šioks toks bendras vaizdas


Ir batukai bei sagė iš arčiau 


2009 m. lapkričio 16 d., pirmadienis

Trick or treat?


Niekad nebuvau prisiekusi žurnalų skaitytoja.Buvo laikai, kai kas mėnesį pirkdavau vieną ar kitą žurnalą, bet visada buvau iš tų, kurie mieliau pasiima paskaityti š draugių, nei perka [ir aišku negrąžina :D] ,bet atsimenu laikus kai kiekvieną ketvirtadienio rytą tik pabudus įsimesdavau 2 litus kišenėn ir bėgdavau į parduotuvę nusipirkti žurnalą.Tūrbut niekam nepaslaptis apie kokį žurnalą kalbu :) Tai buvo tapę savotišku ritualu: atsinešdavau namo, atsiversdavau dar spaustuvės dažais kvepiančius lapus ir kažko ieškodavau :) Nepasakyčiau, kad man labai rūpėjo, kas kiek svorio numetė/priaugo, kas sukūrė šeimą, kas išsiskyrė, kas ką nusipirko ar kokiam vakarėlyje apsilankė.Niekad turbūt neperprasiu žurnalų magijos.Patikdavo tiesiog žiūrėti, į gražius žmonės, gražias nuotraukas, gražius namus [ši dalis traukdavo ypač] :) Reikėjo tikrai nemažai laiko, kad suvokčiau, kad visiškai nereikalingai išleidžiu pinigus, o žurnalų krūvelės neįtikėtinu greičiu dauginosi lentynose.Dauginasi ir dabar, nors žurnalų jau seniai nebeperku.Jokių.Bet žiūrėk vis atsiranda vienas kitas, o  senuosius gaila išmesti,nors niekad jų nevartau, bet laikyti namie žinoma būtina :)

Vieną dieną susikaupiau ir sugalvojau atlikti milžinišką darbą: išsisaugoti informaciją,kuri man reikalinga, o visą kitą išmesti.Varčiau lapą po lapo, sukau galvą kaip suskirstyti tas kategorijas? Bandžiau atsakyti į klausimus kas mane domina labiausiai :) Iš pradžių sugalvojau, kad rūšiuosi pagal dvi kryptis: mada/stilius ir interjeras.Nusipirkau ofisinę papkę ir susidėjau įvairias iškarpas.Pasakysiu, kad dabar,turiu tik vieną vienintelę, su namų interjerais ir eksterjerais, šitai man pasirodė kur kas įdomiau ir vertingiau nei skudurėlių nuotraukos.Šitas rūšiavimas buvo lyg didelis taškas, kuris padėjo apsispręsti ar verta pirkti žurnalus apskritai.Supratau, kad realiai naudos negaunų iš jų jokios tik "praplauna" smegenis: kokios dietos laikytis? kaip išlaikyti vyrą šalia? kaip tapti nepakartojama? ką privalai nusipirkti ir kaip privalai atrodyti? :) Skaitydavau žurnalus mindama dviratį, kad greičiau prabėgtų laikas.Dabar skaitau knygas :) Dingo ir kažkada galvon šovus mintis pirkti VOGUE žurnalus.Pamąsčiau, kad geriau vietoj to įsigysiu kostiumo ar mados istorijos knygų.

Dabar, manau, kad žurnalai tai kaip žalingas įprotis.Nepastebi kaip jie užvaldo ir paveikia tavo pasąmonę, kaip tau nežinant ir nenorint keičia tavo požiūrį į viską, kas vyksta aplink ir į save pačią :)  Kiek laiko turėjo praeiti nuo ankstyvos paauglystės, kad suprasčiau, jog kiekviena nuotrauka yra profesionalios komandos darbas, kad straipsniai kartais būna reklaminiai arba užsakyti, kad neverta visko priimti už gryną pinigą...

Smalsu pasidarė ar jūs skaitot žurnalus? Ir jei skaitot tai kokius ir galbūt net sugebėsit atsakyt kodėl? :)  Aš tikrai žinau, kad su mielu noru vėl prenumeruočiau interjero žurnalą ir jei nesugalvosiu ko prašyti Kalėdų senelio, tai bus mano noras numeris vienas :D

Na ir truputį raganiškas derinukas, skirtas tattoo konvencijai, kuri vyko Vilniuje šeštadienį, bet įrašo apie šį renginį nusprendžiau nedaryti :)

  • Barchatinė suknelė - 1 lt.
  • Dryžuotos pėdkelnės 20 lt. [ Juokiuosi,kad grįžau 9-8 metus atgal, kai dryžuotas pėdkelnes dėvėjau beveik visomis spalvų variacijomis :D]
  • Mylimiausi rudens aulinukai 2 lt.
  • Vakarų Vokietijoj gaminta vintage rankinė - 1 lt.
  • Cardigan 8 lt.
  • Beretės kainos tiksliai nepamenu, bet lyg apie 15 lt.
  • Vintage sagė su perliukais - mainai :)
  • Apyrankės - paliktuvės :)
  • Viso: 47




2009 m. lapkričio 12 d., ketvirtadienis

Cherry pie :)

Visai neseniai Reda savo bloge rašė apie tai, kas yra blogeris. Iki tol niekad nesusimąstydavau ir paprašius save pristatyti išpyškindavau: "blogerė, papuošalų ir rankinių kūrėja".Ne kartą esu minėjus, kad man labai sunku apie save kalbėti, o save tinkamai pristatyti -misija neįmanoma.Ar reiktų sakyti tai, ką dėdės ir tetos įrašė mano diplome? Ar mistifikuoti ir pasakoti, kokia aš esuų fėja, skraidanti po kambarį palubiais? :) Žmogų turbūt geriausiai atspindi jo veikla tam tikru gyvenimo momentu: moksleivė, studentė, mama, namų šeimininkė, gero vyro žmona, vadybininkė ir taip toliau.Tik po Redos įrašo susimąsčiau, kad vienokį ar kitokį dienraštį dabar turi beveik visi, vieni rašo apie matytus filmus, skaitytas knygas, kiti dalinasi savo mintimis ar maisto receptais.Na, patys skaitot, sekat, matot...Taigi ar galiu save vadinti tiesiog blogere plius papildomas bonusas? :) Jei blogeriu gali vadintis tik tas, kuris gauna apčiuopiamos naudos iš savo blogo tai ar aš jos gaunu? :) Taaaip..mąstom...Darbo per savo blogą neradau, nors žinau keleta tokių žmonių tai prie šito punkto dedu minusą, kelios kvepiančios dovanos atomaizerio pavidalu - dedam pliusą, languoti šortai, vėlgi pliusas, alebastro katinas, tupintis prie monitoriaus ir vėl pliusas, o vakar vakare sulaukiau skambučio į duris.Tyliai nutipenau prie durų, nes esu linkus neatidarinėti durų nepažįstamiems žmonėms, tai jei nieko nelaukiu sėlinu tyliai, kad neišgirstų :D Žvilgt pro akutę ir nematau kas ten.Pasilenkęs žmogus, kažko ieško.Toptelėjo, kad galbūt ten paštininkė ir iškart atidariau duris. Į rankas man tučtuojai įteikė didelę dėžę, nustebus paėmiau ją į rankas [nes tikrai nustebau] ir pasirašiau ant lapelio.Paštininkė skaito:  -ūtė/-ūtė, parašas yra, data yra - gero vakaro :) [Vis sakau sau, kad reiktų nupirkti jai šokolado ar saldainių, kad atneša siuntinį į namus, net kai nepriklauso, bet vis užtinka netikėtai arba šokoladas būna netyčia "išnykęs" :) ].Dabar mano dėmesio objektas - paslaptingoji dėžė, iš lėto vynioju popierių, matau spalvingą dėžutę, kuri visiškai neinformatyvi ir žinau,kad viduj tikėtis turėčiau ne to.Na, tiesos ir palaimos akimirka: iš vidaus ištraukiu patį puošniausią ir gražiausią teatrinį rankinuką, siuvinėtą karoliukais, žalvario spalvos detalėm, gražia, raityta rankena, perlamutro imitacija ant rėmo ir ilga grandinėle.Mintyse sukasi vaizdiniai su rūbais ir vietomis, kur galėsiu jį pritaikyti, nes tokio grožio kasdien "nešioti" tikrai negalima.Taigi čia galiu baigti ir prisidėti dar vieną pliusą :) Kita vertus, beveik visas staigmenas/dovanas gavau iš žmonių,  kurie įsigijo iš manęs darbelius, bet gal jei nebūtų šio tinklaraščio, jie mane "pažinotų" mažiau ir nebūtų noro nudžiuginti? Iš tiesų visą tai rašau juoko forma, o  ne tam, kad pasigirčiau kokios "naudos" gaunu, nes didžiausia dovana man žmonės, su kuriais susipažinau savo blogo dėka.Su kai kuriais bendrauju tik virtualiai, kitiems galiu pasiguosti arba parašyti sms be pasisveikinimo ir žinau, kad nesupyks, ar pradėti savo rytą su konditeriniais grybukais ir plepesiais ir netgi jaučiu, kad atradau savo sielos draugę.Taigi nebūtinai visas gėris turi būti pačiupinėjamas rankomis :) Ar rašantys/turintys savo tinklararaščius, kadanors klausėt savęs, kam ir kodėl tai darot? :)

Rankinės detalė, už kurią esu labai labai dėkinga gražiausių meškiukų "mamai" - Inai :) 




Na ir šiandienis derinukas, bei katastrofiškos kokybės nuotraukos darytos su blicu :) Neklauskit ką čia pridariau - neatsakysiu, bet namie taip baisiai tamsu jau 13 val., kad reikia rinktis geriausią variantą iš visų blogybių :)

  • Tamsiai mėlynas, labai storas ir šiltas megztukas su vyšniom ir raudonomis sagomis - draugės dovana
  • Pakabukas vyšnios - lauktuvės
  • Tamsiai mėlyna, tiesaus silueto, nepakeičiama suknutė - 1 lt.
  • Tamsiai mėlynos pėdkelnės - 14 lt.
  • Ilgos juodos kojinės virš kelių - 20 lt.
  • Aulinukai 2 lt.
  • Apyrankės - paliktuvės :)
  • Didelė "beformė" rankinė - 1 lt.
  • Viso: 38 lt.

Laukinis variantas su pilkuoju, pūstuoju paltuku iš paskutinio įrašo :)




2009 m. lapkričio 3 d., antradienis

Ability


Pavadinimas neoriginalus, "neišgalvotas" ir "neišjaustas" :) Nežinau ar tiksliai išeis žodžiais perteikti tai, ką noriu pasakyti ir padiskutuoti.Vakar vakare mama atslinko į kambarį ir padavė man aplankalą su kažkokiais popieriais viduje, sakydama: "gal pravers tau".Atsargiai paėmiau į rankas, nes nesupratau kas ten ir apie ką.Pradėjau po truputį, atsargiai traukti pageltusį sviestinį popierių iš vidaus,nepatikliai žiūrėdama į mama, nes ji vis dar nesakė nė žodžio...

Savaitgalį mama buvo aplankyti savo tėvelių kapų.Mano močiutė anapilin iškeliavo dar tada kai nebuvau gimusi.Taigi nieko apie ją nežinojau ir tai, ką parvežė mama, man buvo labai didelė staigmena.Aplanko viduje radau ant sviestinio popieriaus, pieštuku, ranka perbraižytas siuvinėjimo schemas.Iš jų į mane" žvelgė" kiškučiai, nykštukai, maži paušteliai, gėlės ir uogos.Kelios 1959 metų laikraščių iškarpos.Mama žiūrėdama į kiekvieną iš jų bandė prisiminti, kur kiekvienas, senelės siuvinėtas paveikslas kabėjo.Gaila, bet neišliko nei vieno paveikslo.Šios iškarpos liko tik todėl, kad teta, darydama remontą rado jas kažkur užkištas ir norėjo išmesti,bet pusseserė "išsaugojo" man.Kodėl visa tai rašau? Nes vakar su didžiausiu entuziazmu ir džiaugsmu pasipasakojau draugei, o ji man pasakė: " tai čia pas jus iš kartos į kartą persiduoda".Ir nors mąstydavau šia tema anksčiau, bet vakarykštis, netikėtas radinys, privertė dar labiau pasukti galvelę :)

Turbūt visi esat pastebėję, o gal net esat susimąste apie tai, iš kur pas jus yra vienas ar kitas gebėjimas.Vieni gražiai dainuoja, kiti piešia, treti yra beprotiškai muzikalūs arba gamina skaniausią maistą be didelių pastangų,kažkas gerai skaičiuoja mintyse ir ne tik jose :) Bet paprastai yra taip,kad jei esi gabus vienam dalykui, tai vargu ar tobulai išmanysi kitus.Gali būti pats geriausias dailininkas ar dainininkas,bet visai nemokėti skaičiuoti arba nesugebėti išvirti sriubos net žiūrėdamas į receptų knygą :) 

Jau mokydamasi mokykloj [nors gal reiktų sakyti nesimokydama], pastebėjau, kad vienodai nesimokydama,kai kuriuos dalyku įsisavinu labai gerai, o kitų nesuprantu net bandydama įsikalti į galvą priverstinai :) Niekad nebuvau gabi matematikai, prisipažinsiu, kad visada nusirašinėdavau, bet va lietuvių kalba sekėsi puikiai, rašydavau iš intuicijos, nes lygiai taip pat nesimokiau jokių taisyklių.Na gerai gerai, gal retkarčiais ir nusirašydavau nuo suoladraugės :D Laikui bėgant supratau, kad jei kažko nemoki, nesupranti tai vargu ir ar išmoksi.Turbūt čia tiktų lietuvių patarlė: " ko neprivalgei - neprilaižysi" :)

Keistai man visada skambėdavo prašymai konors pamokyti .Atrodo konkrečių dalykų ir manęs niekas nemokino, bet tiesiog imi, darai ir kažkas gaunasi.Jei nesigauna tai matai kur darai klaidas, sekantį kartą taisai jas.Kadangi esu labai nekantri, negaliu ir nemėgstu ilgai užsiimti vienu darbu, o ypač jeigu neišeina, tai kiek kartų esu nepabaigus tam tikros veiklos .Pamenu kaip žiūrėdavau į vyro rankomis valdomus aitvarus, kurie danguje darydavo gražiausius piruetus, o patekę į mano rankas, lyg naikintuvai smigdavo žemėn.Neišeidavo, "privesdavo" iki ašarų, kol vieną dieną, po nesėkmingo bandymo, sulūžo.Aitvarų daugiau niekad nelaidėm...

Taigi ar jūs bandote "perlipti" per save ir išmokti daugiau, nei jums nulemta genų/gamtos/likimo/aukščiausio proto? :)  Arba galbūt jus tikite, kad įmanona tobulai išmokti tam tikrus dalykus, net ir neturint gabumų, tarkim dainuoti neturint klausos arba šokti turint "abi kairias kojas"? :D 

  • Sijonukas - 1 lt.
  • Šiltas, minkštas megztukas pūstom rankovytėm - 1 lt.
  • Antsiuvas - lauktuvės [antra kregždutė kažkur namie pamečiau :D]
  • Pintas odinis diržas - 1 lt.
  • Apatinukas, kurio nesimato, bet naudojamas šildymo tikslais - 5 lt.
  • Violetinės pėdkelnės 20 lt.
  • Batukai - 2 lt.
  • Apyrankės - "paliktuvės"
  • Rankinė - 10 lt.
  • Paltukas 18 lt. [ per savo "gyvenimą" ilgį keitė 3 kartus]
  • Skara 10 lt.
  • Diržas 1 lt.
  • Viso: 69 lt.





P.S Kažkada buvau "gavus velnių" už one.lt portalo stiliaus veido išraišką, tai šį kartą, antroje foto, tikrai lūpos papūstos :D