No more...

I've got a lot of encouragement from my friends to start write my blog in English. To say honest, I didn't want to do that, cause I don't feel I'll be able to express myself in the way I want to and all my posts are too long for translation [and I can't be bothered to do that :) ], but in other way, it will be a good practice for me and a new wind for my blog :) So, here we go, the short summary in English :) 

I can't remember when and where I've found an article with some interesting points about life [I think it even was not in my mother-tongue]. The topic of the article was so delicate, but it made me think about my own life. I've just realised that all misunderstandings and not comfy situations in my life happens just because I can't say 'no' for people. I was looking for the reasons, why is so difficult to do that and the article helped me to reveal that. I don't know, is it just about me, but I think it isn't...I think it's so hard to say 'no' just because we are afraid of being/looking for others rude, though or at least not good enough. We afraid to be bad child, friend, husband or wife, friend, employee or even a stranger. We are afraid of disappointing others feelings and expectations. We could have a million reasons to say 'no', but the person which will hear the negative answer, definitely will have his own opinion. Usually not the correct one and we couldn't change anything about that...

Do you feel bad, when you're a saying 'no' for others? Cause when I'm doing that, I usually starting to feel worse person and have a guilty feeling, who's getting me a headache...I'm just wondering, is it possible to find the middle in staying honest with yourself and with the others in the same time.Maybe I'm asking too much, aren't I?..

**********************************************************************************

   Neatsimenu nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis į mano rankas pateko straipsnis, kuris greičiausiai netgi buvo parašytas ne lietuvių kalba ir gan jautria tema, bet mane privertė susimąstyti apie visai kitus dalykus. Lyg grandininė reakcija, kurios jau nebeįmanoma sustabdyti...Atsiminimai dalinami kaip kortų kaladė.Mintyse "varčiau" savo netikusių istorijų ir gyvenimo aplinkybių kortas, bandydama suprasti kodėl viena ir kita vyko mano gyvenime. Kodėl atsirado ir išnyko kai kurie žmonės, kodėl susiformavo tam tikri įpročiai ir ritualai. Žinoma, visa tai daryti jau post factum, o ir paprastai geriau net neatsiminti, nes jei neatsimeni, vadinasi viso to ir nebuvo :) Smegenys kartais lyg tyčia  blokuoja blogus prisiminimus ir atverčiant kiekvieną "kortą" reikėdavo gerai pamąstyti, lyg aiškiaregei palinkus link stebuklingo rutulio, kuriame užrašytas visas žmogaus gyvenimas...

   Beveik visi dalykai/įvykiai/žmonės, kurių nesinori prisiminti, mano gyvenime nutiko/atsirado ar pakeitė kažką iš esmės tik dėl to, kad aš kažkuriuo metu nesugebėjau pasakyti "ne". Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Niekada anksčiau nesusimąsčiau kodėl šitas žodis iš mano žodyno taip ilgai buvo beveik išbrauktas ir tik dabar mokausi kartais pasakyti ne [prisipažinsiu, gaunasi tikrai labai labai labai sunkiai]. Kodėl taip sunku ištarti dvi paprasčiausias raides, kurios į save gali sutalpinti milijoną priežąsčių? Greičiausiai todėl, kad mes bijome ką nors nuvilti, bijome būti palaikyti blogais žmonėmis/draugais/partneriais/bičuliais. Bijome atrodyti nemandagūs, pikti, nepateisinti kažkieno lūkesčių. Kiekvienas turbūt atrastų savo priežąstį. Aš paprastai bijau nuvilti žmones, nes žinau/matau [arba man tik taip atrodo], ko jie iš manęs tikisi...Turbūt dažnai dėl to elgiuosi nevisai taip, kaip norėčiau. Pati to nesuvokdama. Sunku kartais netgi sau pripažinti savo baimes...

   Deja, nemoku numatyti ateities, nei žiūrint į krištolinį rutulį, nei dėliojant kortas, todėl negaliu nuspėti ar kada nors, kas nors pasikeis... Bet, kadangi truputį save pažįstu, tai nujaučiu, kad dar ilgai niekas nesikeis ir tik retkarčiais lūpos ištars tylų "ne", kuris gali būti taip ir liks neišgirstas...Ar nuo to mano gyvenimas pasikeis į gerą ar į blogą, tikrai nežinau, bet kaip esu rašiusi anksčiau, gyvenime negalima gailėtis nieko, nes tik visų patirčių ir sutiktų žmonių dėka, mes esame tokie, kokie esame. Čia ir dabar.

   Aš vis susimąstau ar aš esu viena su tokia patirtimi. Gal tai tik man sunku nuvilti kitus žmones, nes aš visada galvoju per daug. Ar jūs dažnai kitiems sakote "ne"? Ar nejaučiate kaltės, ar nesijaučiate blogesni, nei galėjot būti pasakę priešingai? Kaip rašiau  teksto pradžioje, neigiamam atsakymui mes galim turėti tūkstantį ir vieną priežąstį, bet kiekvienas, kuriam bus atsakyta, išvadas pasidarys pats...Galbūt ne visai teisingai, o dar dažniau ne visai neteisingas. Kaip surasti tą aukso viduriuką ir išlikti sąžiningam prieš kitus ir prieš save patį? :)

   

**********************************************************************************

• Sijonas/skirt - second hand;
• Palaidinė/top - primark;
• Cardigan - UCB [second heand];
• Diržas/belt - primark;
• Pėskelnės/stockings - primark;
• Mary janes - second hand;
• Pakabukas-medalionas su inicialais/ initial necklase-locket - UO;

P.S Girdėjau, kad šiandien tarptautinė blogerių diena, tai  tuo pačiu sveikinu ir visus kolegas :)