Pranešimai
Turbūt niekam nereikia sakyti kas yra dienoraštis. Visi puikiai žino,kad tai vidinių jausmų išraiška popieriaus lape, bet ar kada nors bandėte jį rašyti? Turbūt būtų sunku suskaičiuoti ant rankų pirštų, kiek kartų aš tai bandžiau daryti :) Deja, visus kartus patyriau fiasko :) Tikriausiai todėl, kad baimė, jog kas nors perskaitys, būdavo didesnė už norą,o ir nelabai suvokdavau, ką jame reiktų rašyti. Dienotvarkę? Dienos nuotykius ir potyrius? Kokiom nuotaikom gyvenau? Ką sutikau? Apie ką pagalvojau? Kokį gerą/blogą darbą padariau? Dabar jau suprantu, kad būtent visų šių dalykų mišinys ir turėtų nugulti mano dienoraštyje...
Taip, aš nerašiau dienoraščio, bet aš rašiau eilėraščius, susirašinėdavau laiškais su geriausia drauge, vėliau su [ tada dar būsimu] vyru. Kaip smagu būdavo laukti susitikimo ir perduoti/gauti laiškelį, o paskui namie jį skaityti...Išsitraukti sunkiomis akimirkomis kai abejuoji viskuo, net savimi...
Vėliau su drauge laiškus pakeitėm užrakinama užrašų knygele [ir visai nesvarbu,kad būtum spyną atrakinęs paprasčiausiu plaukų segtuku :)] ir atiduodavom ją vienai kitai, kai ką nors parašydavom. Laikas ir atstumas nutraukė mūsų draugystę. Seniai nebebendraujam ir nepalaikom ryšio, bet knygelė, visus tuos metus, saugiai gulėjo mano stalčiuje ir tik prieš išvažiuodama nusprendžiau dar kartą viską perskaityti ir pagaliau ištrinti tą savo gyvenimo etapą iš savo 'duomenų bazės'. Taigi, negailestingai ją sunaikinau. Nesigailėdama nei vienos akimirkos...Turbūt paklausite - kodėl? Atsakysiu: nes tas gyvenimo etapas nekelia man gerų prisiminimų. Taip, kaip rašiau anksčiau, negalima gailėtis nieko, nes praeitis tai yra mūsų ateitis, bet kam, kas kartą skaitant, užsiimti savęs kankinimu ir mintimis grįžti ten, kur nenorėtum būti? Mano akimis, dienoraštis turėtų suteikti pozityvius jausmus ir priminti mums gerus dalykus arba gyvenimo pamokas...
Kai atvažiavau čia, maniau, jog blogo neberašysiu. Tiksliau, buvau tuo įsitikinus. Nauja aplinka, nauji įspūdžiai, bet bėda...Nėra su kuo pasidalinti :) Laikui bėgant man pradėjo trūkti bendravimo. Bendravimo ne plačiąja prasme, o žmogaus, su kuriuo galėčiau pasidalinti savo išgyvenimais, mintimis, nuotaikomis ar galų gale pasidžiaugti kasdieninėmis smulkmenomis, kurios kitiems atrodo nereikšmingos. Artimiausių nenorėjau tuo apkrauti, nes kiekvienas su savom problemom, mintimis...Galų gale žodžiu dažnai sunkiau išreikšti tai, kas dedasi mūsų viduje...Tada nusprendžiau - rašysiu dienoraštį. Ar man pavyko? Kaip matote - ne :) Supratau,jog svarbu ne išlieti savo mintis ir ne būti išklausytam, o reikia jomis pasidalinti su kažkuo, kas tau pritartų/nepritartų, diskutuotų, o svarbiausia - padėtų į situaciją pažiūrėti kitomis akimis...Juk mums reikalingas ne geras klausytojas, o pašnekovas...
Taigi, aš todėl ir vėl sugrįžau čia...
P.S Šitas įrašas turėjo būti pirmasis..
P.P.S Tekstas pirmiausiai buvo parašytas ranka ant popieriaus...
Na, ir kaip visada - derinukas. Kadangi nieko įspūdingo mano gyvenimo nevyksta, tai visi deriniai skirti tiesiog kasdieninei veiklai :)
- Samaninis žalias švarkelis su žydom sagom - MD;
- Raudona nerta juosta su kaspinu - dovana;
- Snood'as - primark;
- Skarelė su vyšniom - dovana;
- Šiltas, pieno spalvos megztukas su pynėm - second hand;
- Sagė-žirklės - trifted [dabar žiūriu,kad sagės nereikėjo čia :)]
- Baltai mėlynas dogtooth rašto sijonas - second hand;
- Juodos pėdkelnės - primark;
- Raudonos, ilgos kojinės [dėl šilumos] - maxima
- Tamsiai mėlyni vintage botai - ebay [kaip gi UK be botų :)];
- Dryžuotos pirštuotos/kumštinės pirštinės - dovana.
32 komentarai:
Very cute outfit! Love the color combination, and of course, the little scissor :)
Thank you, Margarita :) I've wacthin your post about those 40s cuties just few minutes ago, so it's a pleasant surprise to see your comment her :)
Labai džiugiu, kad grįžai į virtualią erdvę. Tavo blog'as buvo vienas mano skaitomiausių, trūko jo, tad kažkaip būvau įsitikinusi, kad grįši (gerų dalykų norisi tikėtis). Tiek šio, tiek praeito įrašo derinukai labai dailūs, o ir tekstas kaip visada mielai skaitosi. O kas liečia paprasto dienoraščio rašymą, tai apnykus slogiai nuotaikai tai gal ir gali būti šioki tokia išeitis, tačiau juk gyvenime tiek nemažai pozityvumo, gaila jei geromis emocijomis nėra su kuo pasidalinti, tad linkiu Tau kuo daugiau pozityvių minčių ir nuoširdžiai sveikinu sugrįžus :)
Labai mielas derinukas. :)
O apie dienoraščius, na aš turiu keletą skirtingų sąsiuvinių, kuriuos taip vadinu. Kiekvienas skirtas vis kitokioms mintims. Viename rašau, bet ką, kas tuo metu šauna į galvą, kitame, draugės dovanotame, tvarkingai, pagal klausimus, nuorodas analizuoju (jei taip galima tai pavadintis)save.
Nors iš ties manau, kad tasyklių, kaip rašyti dienoraštį nėra. Tuo dienoraštis ir įdomus, kad kiekvienas žmogus jį supranta skirtingai :)
http://aurejafeja-perpetuo.blogspot.com/
O mano blogas yra mano dienoraštis. Gal todėl jis gana "buitiškas"... O į raštu išreikštas emocijas, mintis mes kitaip pažiūrime ir suvokiame, įvertiname savo gyvenimą bei poelgius tartum pro kitą prizmės kampą. Dienoraščiai kur kas reikalingesni nei mus kartais atrodo.
P.S. gražios pirštinės. ;)
Labai gražiai atrodai, kaip visada.
Dienoraščius kažkada rašydavau, kai buvau tikrai gerokai jaunesnė. Turiu juos pasilikus, nes juose labai daug įvairių mielų įspūdžių. Kartais įdomu atsiversti, paskaitinėti, juolab, kai juose labai daug pirmų, niekeno neįteigtų impresijų apie įvairius šeimos įvykius, ar elementarias pirmas meiles ir pasimatymus, svaigimus dėl berniokų... kas be ko, kai kurių įrašų matyti nesinori, nes jie galbūt suglumina tam tikrais atvejais, tačiau... Dabar dienoraštį man ganėtinai pakeitė blogas, kur labai daug savo gyvenimo įvykių aprašau aplinkkeliais, kuriuos suprantu tik pati, tačiau paskaičiusi senesnius įrašus, puikiai pamenu, ką tada išgyvendavau. Tiesiog dabar nebematau prasmės rašyti dienoraščio, juolab, kai ir rašytoja ir manęs ne kokia... o kai juos skaitai po kelerių metų, norisi, kad tie įrašai būtų jaukūs ir mieli. Deja, šitaip nebesigauna.
Dienoraštį rašiau, kartais dar ir dabar rašau. Ten visko pilna, išgyvenimų, ištraukų iš skaitytų knygų, norėjosi kažką jų pasilikti, filosofų mintys, kelionių užrašai... Bet tik visai neseniai susipratau, kad dažniausiai rašau kai man būna labai sunku, kai liūdna, kai pykstu, kai jaučiu kažkokias nuoskaudas. Gerų dalykų ten mažai ir tomis dienomis nesinori rašyti, tarytum nenorėčiau su niekuo tuo džiaugsmu ir laime dalintis, nerašyti, kad tik nepabėgčiau iš tos idilės.
Kartais jis tikrai naudingas, kaip sakiau kelionėse, jos taip greit pralekia, kad kartais reikia užsirašyti kurią dieną ką veikei, kur ėjai, ką matei, nes visko būna tiek daug daug ir viskas pinasi :)
Tu kaip visad nuostabi. Megztukas ir šalikas (?) labai labai gražūs ;)
Kokia tu graži mergyt. Aštunta berods nuotrauka - labai labai, tikra vyšnaitė:)
O mano kantrybės stoka niekada neleido turėti jokio dienoraščio. Bet kokie bandymai rašyti dažniausiai skambėdavo arba "man labai liūdna..ir kodėl man taip nesiseka." ir galiausiai prieš save pačią susigėdusi negrįždavau prie jo kurį laiką. Mielai iškeisdavau tai į susitikimą su drauge arba vienišą muzikos naktį. Galėdavau ištisom valandom klausytis ir mąstyti visokiausias nesąmones, pergalvoti visus savo veiksmus, verkti, šokti. Tai būdavo savotiškas mano pasaulio ritualas. Ir iki šiol viską susidedu į muziką.
Vai, kokie juokingi botikai :) Labai viskas gražu! O dienoraštį kadaise rašiau intensyviai, dabar rašau tik pora sykių per metus, kai noriu įamžinti kokius nors išgyvenimus. Man patinka kartais viską perskaityti ir patirti dar sykį. Būta ir eilėraščių, ir benradraugiškos knygelės, ir laiškų :)
Graži žirklių segė...
http://jozefinafashion.blogspot.com/
Aš panašiu dalyku mokykloje užsiiminėjau-keitėmės su drauge laiškais ir piešiniais. Kartais net koks šokoladukas pakliūdavo !
Aš irgi neseniai perskaičiau savo seną dienoraštį. Kažkaip nemalonu pasidarė. Ne tiek dėl savo tuometinio npožiūrio, bet ko gero, dėl sugrįžusių emocijų, tiksliau-patyriau tokį jausmą, lyg būčiau grįžusi į 1998-uosius. Ne koks tas jausmas.
Derinukas šiltas visom prasmėmis!O kur lauke stovi-labai gražiai raudoni akcentai šoka!
http://animalsindresses.blogspot.com/
Gin, bet žinok atrodai tokia švytinti, tooookia velniškai beprotiškai laiminga. Tikrai :) Net spinduliuoji!
Pagaliau grįžai :)
Koki grazu veidrodi,matau, turi! :))
O as dienorasti rasiau nuo kokios 8 iki 12 klases. kazkodel nenoriu net i rankas paimti. geda :) Ir itariu,kad mama ji bus paskaicius..dar labiau geda. reiks kada sudegint ar kazka :)
O dar ilga laika su drauge susirasinejom laiskais isivaizduodamos,kad esam suaugusios ,turim seimas ir esam labai turtingos. pasakodavom vinea kitai apie savo gyvenima. Mano vyras buvo Dave Gahan, o jos Mark Owen :D
Juk blogas ir yra dienoraštis, tik kad viešas...:) Smagu, kad grįžai.
Man irgi neseniai iskilo klausimas ka daryti su senais dienorasciais? Kazkaip nesu tikra, nes kai kurie is irasu spinduliuoja toki optimistiska naivuma, o kiti skaudzius isgyvenimus. Kartais idomu atsiversti 2003 metu saplio 5 d. ir suzinoti ka tada jautei, bet kita vertus gal praeiti reiktu palikti praeiciai?
Kaip apsispresti ar verta tai issaugoti? ar vis tik sudeginti (kaip keista kad esam linke i butent toki dienorasciu naikinima :)?
Labai džiaugiuos, kad grįžai (welcome back, taip sakant), nes visada smagu būdavo skaityti tavuosius įrašus bei žiūrinėti sugalvotus aprangos derinukus.
Dėl dienoraščio rašymo, tai labai suprantu - aš irgi kelis kartus bandžiau, bet taip ir nesugebėjau rašyti dienoraščio, nes net ir jame man nesinorėjo visiškai "apnuoginti" savęs.
Todėl dabar tą rašymo, dalinimosi ir net bendravimo (kas, kad kartais atrodo, jog su savimi) poreikį labai puikiai patenkinu rašydama tinklaraštyje. Na, bent jau kol kas...
Mieloji, turėčiau tau pritarti, dienoraštį rašyti iš tiesų yra nelengva. Kiek pati bandžiau rašyti - tiek pametu tą "malonumą". Kaip yra sakoma - geros mergaitės rašo dienoraštį, o blogos neturi tam laiko :) Galbūt ir nelabai tinka čia,bet vis tiek :) O beje tie prisiminimai, kurių nesinori prisiminti, jie išliks, nuo jų nepabėgsi, tiesiog gali dėl jų nesinervuoti :) Buvo, tai buvo,juk praėjo :) O tu vis dar eini :) Derinukas visai nieko :) Tačiau drįsčiau teigti, kad sagės tikrai nereikėjo :)
taip! labai dziaugiuosi, kad grizai i musu gyvenimus, Taves tikrai truko!
atrodai kaip visada nuostabiai ir sypsokis, sypsokis )
vvinged*
Žirklučių ir man tokių reiktų. :}
Tikrai smagu, kad sugrįžai. Vėl pagalvojau-suabejojau ar tu čia vėl parašei kažką naujo. Bet žiū tikrai vėl naujas įrašas. Valio :)
priešpaskutinė nuotrauka be galo žavinga :)
Skaitau skaitau sąrašą rūbų ir nesuprantu kas blogai - o gi trūksta kainų! :P
Aš irgi esu rašiusi dienoraštį. Kokius du tiksliau. Tačiau taip ir nesupratau jo esmės, o dabar pavarčius dar ir juokinga skaityti labai. Ir gera tuo pačiu. Ypač tie kreipimaisi "Mielas mano dienorašti" :D kažkodėl man asocijuojasi su šnekėjimu su siena.. :)
Gin, smagu, kad grįžai! - ta proga parnešu apdovanojimą: http://minervos.wordpress.com/2011/01/25/gautieji-stylish-blog-apdovanojimai-ir-namu-darbai-ju-tema/
As daug metu rasiau dienorascius. Viska juose sudedavau: geras ir blogas emocijas, nuotraukas, iskarpas, istraukas, citatas... Atsimenu galedavau prasedet prie dienorascio vieno lapo puse dienos:)
Veliau, nenoredama, kad kasnors kapsytusi po mano gyvenima ir asmeniskumus, sudeginau 4 storus sasiuvinius:)
Labai džiugu, kad sugrįžai:)
Iš ties, laikau ir aš savo senąjį dienoraštį užslėptą, nė nežinau kam ir dėl ko. Bandžiau skaityti, bet tos emocijos, prisiminimai į kuriuos jis mane nukėlė buvo tikrai ne patys maloniausi. Bėda ta, kad dienoraštyje fiksavau savo išgyvenimus, ir retesniais atvejais džiugesnius dalykus.
Reikia ir man sugriauti tą tiltą ir pasilikti tik gražiausias akimirkas, kurios įstrigusios mano atminty.
Nuostabiai atrodai, Gin, kaip visados ;)
Džiugu, kad grįžai :)
Tavo blog'ą apdovanojau stilingiausio/įdomiausio blog'o apdovanojimu. :)
Taisyklės tokios, turi parašyti naują post'ą, pranešti iš ko gavai apdovanojimą, parašyti septynis dalykus apie save ir išrinkti kelis tau labiausiai patinkančius blog'us. Turi nepamiršti jiems pranešti apie apdovanojimą. :)
Daugiau info: http://paula-somethingsneverchange.blogspot.com/2011/01/most-stylishinteresting-blogs.html
Sėkmės! :>
Ieva iš paula-somethingsneverchange.com
Sveika, Gin, Tavo blogas buvo ir mano skaitomiausias, šįryt gerdama kavą kaip tik užmečiau akį į lankomiausių puslapių ikoną įrankių juostoje ir pamaniau: et, spustelsiu, maža ką (taip dariau jau ne pirmą kartą :)) - ir štai, kokia džiugi ryto staigmena :).
Keliu nykščius į viršų už plaukų juostą, nerealią sagę-žirkles, na, ir visa kita.
Mano vaikystės spintoje giliai „pakastas“ guli jaunų dienų dienoraštis. Gėdijuosi jo ir vis ketinu, grįžusi aplankyti tėčio, pakišti jį po liepsna. Absoliučiai visus išgyvenimus, įvykius smulkiai aprašydavom viena kitai su drauge. Ji kadaise buvo mano susirašinėjimo draugė, rašydavom viena kitai daugiau kaip 100 psl. laiškus, o laukdavom jų labiau už viską. Kai abi tekėjom, padovanojom tuos laiškus viena kitai kaip jaunų dienų prisiminimą. Mano draugė, jau augindama vaikutį, tuos laiškus kažkada perskaitė ir sakė, kad buvo labai gera panirt į prisiminimus. O aš prie saviškių, jai rašytų, taip nė karto ir neprisiliečiau... Negaliu paaiškinti, kodėl. Matyt, man ir vėl gėda. Su kuo susijęs tas gėdos jausmas? Baimė savęs pačios? (Daugiau tai draugei neparašiau nė vieno laiško - mes tapom kartas nuo karto susitinkančiomis draugėmis, tačiau, prisipažįstu, trūksta man tų laiškų, bet jau nemokėčiau taip išlieti širdies...)
Geriausia mano draugė, pradėjusi lauktis vaikučio, kraustydamasi į naujus namus, sunaikino visus kadais jai rašytus laiškus, dienoraščius, užrašų knygeles - visut visutėlę praeitį, gal tik kelias nuotraukas pasiliko. Kai paklausiau, kodėl ji nusprendė taip pasielgti, man atsakė: „Reikia atsisveikinti su praeitimi, kad galėtum gyventi dabartyje. Tu pasaugok tuos prisiminimus už mane, gerai?“ „O jei kažko nebeprisiminsi ir paskui dėl to gailėsies?“ – nepasiduodu. O ji: „Vadinasi, ir nebuvo verta to prisiminti. To, kas svarbu, niekada nepamirši...“
man patinka tavo lentyna. Kažkodėl esu įsitikinusi, kad labai jaukiai įsikūrei naujuose namuose. :)
Džiugu jog grįžai į aktyvų "bloginimą".
Labai jaukiai megztukas atrodo, ir "bantikas" ant galvos super tinka.
Dienoraštį esu rašiusi vaikystėje, na bet tai matyt privalomas kiekvieno žmogaus augimo etapas, net nežinau kokie "kodėl" čia buvo. O šiaip tokio poreikio nelabai turiu. Nors pvz dienotvarkės negaliu vesti outlook'e kaip dauguma "verslo" visuomenės - man būtina darbus užrašyti popierinėje darbo knygoje, kurią dar visą nukabinėju post-it lapeliais su įvairiomis mintimis ar papildomais užrašais.
Raimonda, dėkui :) Pozityvu paprastai yra su kuo dalintis ir norisi tą džiaugsmą skleisti, bet aš taip dažnai džiaugiuosi visiškai nereikšmingais dalykais,kad kartais net gėda su kažkuo tuo dalintis :)
Aurėja fėja, aš irgi manau,kad taisyklių jokių nėra. O iš esmės tai man reiktų kažko tokio, kad galėčiau rašyti, kas šauna į galvą :) Reikės taip ir pradėti daryti :)
Aušra, man mano blogas irgi yra kaip dienoraštis, dėl to ir sugrįžau čia, nes kiekvieną įrašą sukelia tam tikri dalykai, vykstantys mano gyvenime, todėl paskaičius galiu prisiminti :) O kad padeda mums į viską kitaip pažiūrėt tai faktas :) Už pirštines komplimentą perduosiu brolienei, nes ji mezgė :)
Sophisticated, ačiū :) Apie tai kai tik ir rašiau Aušrai, kad kiekvienas įrašas primena tam tikrus dalykus. Tik gal aš rašau gerokai rečiau, nei man reikėtų, dėl to visgi manau,kad kai ką ir popieriuje teks nuguldyti :)
Dieter, va kažko tokio ir aš norėčiau. Aš labai mėgstu įvairias citatas, tai man labai gerai būtų jas užsirašyti,nes laikui bėgant dažnai pasimiršta,o jos tikrai praverčia tam tikrais gyvenimo etapais :)
Inga, ojei, dėkui :) Aš šito irgi labiausiai bijau, kad numesčiau, nes aš kartais juokauju,kad esu apdovanota visom savybėm, išskyrus kantrybę :D Bet turbūt reiktų pabandyti,kad sužinočiau tai. Ir kaip man smagu visada skaityti, kad žmonės turi savo įvairius ritualus/tradicijas :)
Jovita, botai tai visai netikėtai pas mane atsirado :D Aš ilgą laiką norėjau westwood botu [atrodo taip pat tik su banteliu], bet vis gailėdavau pinigų, nes mokėti 100 svarų už botus, man atrodė beprotybė :) Tai kai radau šituos ebay tai labai apsidžiaugiau,nes su atsiuntimu man jie kainavo tik 13 :) Ir yra be galo minkšti ir patogūs :) Vis dar mąstau ir bantelius pritaisyti :) Kaip Rūta [iš daiktų istorijų] rašė, matyt esu per maža snobė,kad mokėčiau už vardą :)
O šiaip, kiek daug sutapimų gali rasti tarp žmonių :)
Jozefina - thank you :) It's very nice that you're trying to write in lithuanian :)
Reda, oho, jūsų jau aukštesnis lygis buvo :) Bet šiai labai miela tokie dalykai :) O dėl sugrįžimo atgal, tai būtent tą ir turėjau omenyje,kad neisnori grįžti į laikotarpį, kuris kelia nekokius prisiminimus.
Almost, jau ne iš tavęs pirmos tai girdžiu :) Matyt Anglija man į naudą :) Neneigsiu, man tikrai čia labai patinka ir mažiau suku galvą dėl dalykų, dėl kurių pergyvendavau Lietuvoje. Tas matyt daug duoda :) Tikiuosi tai bus ir toliau :)
Ingru :)
MM, oi kaip mes tą veidrodį su kambarioke namo tempėm, bet buvo verta :) Labai patenkinta aš juo :) Kodėl manai,kad mama paskaitė? :) O jūsų žaidimas labai įdomus atrodo :D Gal visai norėčiau ir dabar taip vaizduotę palavinti :)
Morning coffee - tikrai taip :)
Tsu, sunku atsakyti į šitą klausimą. Aš pati neveltui stalčiuje laikiau tą knygelę beveik 10 metų...Prisiminimų gerų nėra,o sudeginti lyg ir gaila...Man tik išvažiavimas padėjo tašką, nes vežtis nenorėjau,o palikti tėvų namuose - tuo labiau :) O ugnis pasirenkama ne tik todėl,kad ji sunaikina visiškai, bet ir turi magišką galią - apsivalymo...
Neringa, iš tiesų, sunkiausias turbūt ir yra tas žingsnis, kai reikia būti visiškai atvirai. Manęs tai negąsdina, nes esu tikrai atviras žmogus ir kartais net per daug :) Bet tikiu,kad yra žmonių, kuriems tai padaryti ypač sunku ir džiugu, kad vis daugiau žmonių randasi, kuriems tai padeda padaryti blogas :)
Artesania, gal visai ir tinka čia tas posakis :) Taip, atsiminimai neišnyks. Gerai būtų jei viskas išsitrintų sunaikinus popierių :) Bet tai
tai toks simbolis atsikratymas :) O kad sagės nereikėjo tai pamačiau tik nuotraukoj, man amžinai vis kažko trūksta :D
Winged, dėkui už tokį priėmimą :D Ir neabejok - gyvenime aš laaaabai daug šypsausi ir man patinka,kad dėl to man šypsosi kiti :) Nuotraukose gal kiek mažiau, bet esmės tai nekeičia :)
Raganaite, net neįsivaizduoju kur tokių ieškoti reiktų, gal ebay pabandyti :) Aš tai radau jas labai netikėtoj vietoj, nes tam charity paprastai nebūna gražių papuošalų :)
Anonimiškas - dėkui :)
Petit moris, praėjusiame įraše rašiau,kad kainų nebebus dėl valiutų skirtumo :) O ir čia perku įvairiuose vietuose [ ne taip, kaip Lietuvoje, tuose skyriuose kur viskas po litą] tai kartais sunkoka kainas prisiminti :) O prasmės nors ir nesupratai, bet paskaityti miela :) Gal kada pribręsi dar vienam :)
Minerva, labai labai dėkui tau, dar kartą :) Labai maloniai nustebinai, tikrai :)
Supergirl, ojei...Nebuvo gaila? Taip gaila atrodo...:) Ypač jei ten daug gerų dalykų :)
Urban fairy, dažnai mums būna net patiems sau sunku atsakyti į klausimus. Nes laiko prisiminimai, nes apima nostalgija...Kaip ir rašiau aš,kad ir pati nežinau kodėl taip ilgai laikiau ir būčiau turbūt dar ilgai laikius, jei nebūtų tekę palikti tėvų namų, o čia vežtis limituotą kiekį daiktų. Gal kada ir tau ateis diena kai nuspręsi atsikratyti.Gal savo noru,o gal priverstinai :)
Egle, malonu žinoti :)
Ieva, labai dėkui :) Tik aš šitą užduotį jau atlikau praėjusiame įraše :)
Asta, kaip jau rašiau anksčiau [ ir tai rodo tavo draugės pavyzdys], kad kartais mus gyvenimas priverčia tai padaryti.Turbūt pirmiausia tai susiję su nauju gyvenimo etapu, kai nori atsiversti švarų puslapį...Ir ji buvo teisi, sakydama,kad jei neatsiminsi, vadinasi nebuvo verta atsiminti...Juk labiausiai įstrigę dalykai lieka mūsų atmintyje. Gal kada ateis diena kai norėsi perskaityti laiškus, panirti į atsiminimus, juos atgaivinti,o tada savaime ateis noras ir juos 'paleisti' :)
MM - dėkui :) Daug matė ir patyrė ta lentyna :D Nes vyras paėmė ją ne tos spalvos, kurios aš norėjau [mano norimos baltos - nebuvo], kol aš buvau darbe, jis ją surinko, o kai grįžau namo ir pamačiau tą bjaurią spalvą, kuri visai netiko prie mūsų kambario ir apskritai buvo negraži tai nusviro rankos :) Truputį pasipykom ir vyras nusprendė ją perdažyti,kad būtų balta, kaip aš norėjau :) Kadangi ji laminuota tai dažai negulė tolygiai ir po kelių dažymų, gavom štai tokį rezultatą - sendinimo efektą :) O dėl jaukumo, tai stengiausi įsikurti jaukiai, nes man labai daug reiškia namai :)
Dėkui, Rūta :) Megztinis labai šiltas ir švelnus, o bantelis primena brangų žmogų :)
Man atrodo dienotvarkę galima vesti tik popieriniam variante, nes tai daug daug patogiau, betkada gali atsiversti :)
Rašyti komentarą