Different roles...

One commentator asked me: how you don't afraid to be yourself on the internet? And then I started to think that I even don't know who I am. I think that all people have a lot of different personalities and I'm not the exception. First of all I'm a woman [and we all know how hard is that :)] then I'm a daughter, a sister, a lover, a wife, a cousin,  a friend, a employee, a workmate, a familiar and a stranger and that's not a full list. Everyone from us change a lot of roles during the day. So which side of our personality is the real one? We can be the best mums, but the worst friends or the best employees but our workmates will hate us. Quite often I'm thinking is it possible to find a balance and to be the best in all ways? Well, maybe not the best but at least good enough :)
I always felt that I'm a bad daughter.Not as good as my parents deserve to have. To say honest I didn't feel like that all my life I just started to realise that not long time ago, but I'm glad that I didn't realise that too late and now I'm learning to be better than I was before. After our moving to UK I speak with my mum and dad more than I did when we lived together and I started to know them not just like parents but as interesting persons with their experience and different characters. I saw them in the new light. I'm trying to think that it's quite common and we change our attitude when we getting older and that better to realise that later then never.
I starting to think: how many people in my left just passed over cause I didn't try to see them in different role? Didn't try to know them better. Is it possible that we trying to know people all our life but we are just familiar stranger for each other?

**********************************************************************************

    Kai kažkas iš komentatorių paklausė iš kur tiek drąsos būti savimi internetinėje erdvėje, aš susismąsčiau: o kas aš esu? Man kartais vis dar sunku identifikuoti save. Atsakyti sau pačiai į klausimą: kas aš esu? Dažniausiai dėl to, kad aš, kaip ir visi mes, esu žmogus turintis begales asmenybių ir veidų. Aš visų pirma esu moteris (čia visos pritars, kaip kartais sunku ja būti), dukra, sesuo, mylimoji, žmona, krikšto mama, pusseserė, giminaitė, draugė, bendradarbė, darbuotoja, pažįstama, bičiulė ir žavi nepažįstamoji. Tai tik keletas asmenybės pusių, kurios pirmiausiai iškilo atmintin. Kiekvienas iš mūsų per dieną pakeičia šimtus veidų ir rolių. Su kai kuriais vaidmenimis susitvarkome puikiai, o su kai kuriais, deja,  ne taip, kaip norėtumėm. Galime būti idealūs partneriai, bet visiškai netikę draugai...Patys geriausi tėvai savo vaikams, bet patys blogiausi sūnūs ir dukterys...Dažnai mąstau, ar įmanoma surasti balansą? Ar visada kažkuri sritis turi nukentėti?..

    Aš visada jaučiausi bloga dukra. Ne tokia dukra, kokios nusipelno mano tėvai. Keistas šitas prisipažinimas net man pačiai. Iš tiesų ne visada tokia jaučiausi, bet tik dabar pradedu suprasti, kad tikrai nubuvau tokia gera, kokia galėjau būti. Sunkiai sekasi taisytis. Su tėčiu ir mama dabar bendrauju daugiau nei betkada. Pradedu juos matyti visai kitoje šviesoje. Ne tik kaip savo tėtį ir mamą, bet ir kaip asmenybes...Gailiuosi, kad to nesupratau ir nepamačiau anksčiau, bet ir tuo pačiu savo guodžiu, kad tai neišvengiama...Kad tik su laiku mes keičiamės ir tobulėjam, įgyjam patirties, nurimstam, tampam tolerantiškesni ir į daug ką pradedam žiūrėti visai kitaip...

    Kai kalbama apie mokyklą, visada prisimenu ir kartais pamąstau [pamąstau net ir tada, kai apie mokyklos laikus niekas nekalba] apie savo klasiokę, su kuria vienu suolu dalinomės visus 12 metų. Dar būdama pirmoj klasėj ir nenorėdama sėdėti su berniuku, verkdama pirštu dūriau jos pusėn ir nuo to laiko mes tapom beveik neišskiriamom suolo draugėm dvylikai metų. Sakau beveik, nes  kartais būdavo trumpų pertraukų. Turbūt todėl, kad aš visada buvau nepastovi :) Tokia turbūt ir likau. Gal tai ir priežastis kodėl niekad taip ir netapom artimom draugėm, nors tiek laiko praleisdavom kartu. Tiesą sakant netapom draugėm apskritai. Visada gerai sutarėm. Malonu ir dabar kas kartą susitikti, po tiek metų, bet visada ją atsimenu tik kaip puikią savo suolo draugę. Norėčiai jai už tai ir padėkoti. Gal tiesiog visada buvom per daug skirtingos. Man visada atrodė, kad jos gyvenimas tvarkingai sudėliotas į lentynas: gražiausia klasės mergina, geriausia mokinė,  kuri visada elgiasi nepriekaištingai, o mano gyvenimas chaotiškas koks tik gali būti. Na, gal nebuvo  taip blogai, bet jis tikrai niekad nebuvo pavyzdingas :) O galbūt dėl to, kad niekad viena kitos taip ir nepažinom taip, kaip derėtų...
    Pradedu mąstyti apie tai, kiek žmonių taip ir praėjo pro šalį tik todėl, kad aš jų nepamačiau kitoje šviesoje. O gal jie nepamatė manęs kitokios. Juk prie kiekvieno žmogaus mes prieiname visai kitaip. Su kiekvienu bendraujam skirtingai. Viską padiktuoja žmogaus asmeninės savybės, patirtys ir galų gale noras prisileisti arba neprisileisti artyn. Ar negali būti taip, kad visą laiką taip ir žaidžiame pažinimo žaidimus, bet iš tikrųjų nepažįstam vienas kito, nes diktuojam viens kitam tam tikrą bendravimo stilių. Gal kartais reiktų atsitraukti ir į žmones pažiūrėti naujai. Gal viską pradėti iš naujo? Juk dažnai suteikiamas antras šansas...Juk nesinori visą laiką būti pažįstamais nepažįstamaisiais...

And an outfit for a busy day and dinner/ Derinukas skirtas reikalams mieste ir pietums:

• Coat/paltas - vintage shop;
• Headscarf/skarelė ant galvos - second hand;
• Glasses/akiniai - Gok Wan [their not just for style I have a bad sight/ jie nėra tik dėl stiliaus, mano prastas regėjimas].
• Snood/snood'as - primark;
• Handbag/rankinė - second hand;
• Sweater/megztinis - ebay ( knitted from 40s scheme/ megztas pagal 40tųjų schemą);
• Skirt/sijonas - second hand;
• Stockings/pėdkelnės - primark;
• Boots/ batai - dr. martens;