Life is about creating yourself

   Kartais jaučiuosi kaip iki begalybės savo kūrinį tobulinantis juvelyras.Nužvelgiantis kiekvieną detalę per padidinamąjį stiklą ir vis surasdamas ką pataisyti. Sulinkęs, sukumpęs, išvargintas savo kūrinio, bet jaučiantis palaimą kai dar vienu žingsniu priartėja prie įsivaizduojamos tobulybės. Arba lyg skulptorius, kuriantis iš beformės masės. Rankų, raumenų jėgos, kaltukų ir kitų įrankių pagalba. Įkvepiantis gyvybę tai masei, kurią regi prieš save. Ir visiškai nesvarbu su kuo lyginsi, bet pagaliau pradedu suprasti, kad visas žmogaus gyvenimas tai yra nesibaigiantis savęs tobulinimas. Atrodo jau susigyvenai su tam tikrais pasikeitimais. Jau galvoji,kad nurimai, kad galbūt nieko nenori keisti savo asmenybėje arba tiesiog pavargai betobulindamas save,bet visai netikėtai, ilgai ilgai kažkur tūnojusi vėl išlenda nauja 'medžiaga' su kuria teks dirbti...

  Blogiausia viso šito dalis, kad pasikeitimai nėra taip lengvai pastebimi plika akimis. Negali skirtumo įamžinti  ir pamatyti kaip skulptoriaus ar juvelyro darbuose. Užfiksuoti nuotraukose. Galų gale žvilgterėti į save iš šalies, kito žmogaus akimis. Galime pasikliauti tik savo atmintimi ir žmonėmis, kurie yra arčiausiai mūsų. Jie mums gali priminti, kokius jausmus mes išgyvenome anksčiau. Kokie mes buvom ir kokie esame dabar. Puikiai matau pasikeitimus savo antrojoje pusėje ir lygiai taip pat tikiuosi, kad jis tai pastebi manyje. Pati jais džiaugiuosi tik tyliai. Kartais atrodo, kad apie tai net baugu kalbėti. Lyg bijočiau nubaidyti sėkmę....Todėl net ir neklausiu. Pažiūriu į jo akis ir prieš akis prabėga visi 10 metų, praleisti kartu...

   Mano gyvenime ir vėl per daug nerimo. Ir vėl. Atsidūstu. Atrodo,kad išvažiuojant pamačiau visas nerimo spalvas, atspalvius ir pustonius. Pamačiau ir prisijaukinau jį. Ne išmokau su juo gyventi, bet išmokau nesijaudinti dėl dalykų, kurių nežinau ir negaliu pakeisti. Pastaruosius pusę metų gyvenau tokioje ramybėje,kad kartais atrodydavo jog jaučiu jos saldumą savo šypsnyje. Taip ir buvo. Tikrai taip. Gerai, kad tas nerimas šužmėžavo tik akimirkai. Matyt pamokos išmoktos praeityje visgi davė naudos. Ir mūsų gyvenimas turbūt yra ne savęs atradimas ar  tobulinimas, o kūrimas. Nuo pirmapradės atskaitos taško. Nuo tokios medžiagos, kokią gauname tada, kai pradedame suvokti,kad galbūt norėtumėm savyje kažką pakeisti. Pradedame keisti nuo pasaulėžiūros, kurią mums suformuoja tėvai ar aplinka. Vėliau, saugodami save, paliekam tai, kas tuo metu mums priimtiniausia ir po truputį, net patys to nepastebėdami, formuojam ir keičiam save...Kartais pagalvoju apie tai,kas būtų jei gyventumėm mokslinės fantastikos filme. Sunaikintos, ištrintos asmenybės. Įrašyta nauja informacija. Kaip viskas būtų paprasta ir lengva. Pateikiamas sąrašas.Pasirenkami būdo ir asmenybės bruožai. Kelios valandos. Truputis diskomforto ir naujasis Jūs jau čia. Nepatiko rezultatas? Pabandykite dar kartą. Kokia begalė kino juostų sukurtos šia tema. Čia turbūt žmogaus  fantazija neišsenkanti. Tobulo žmogaus paieškos.Nors visi puikiai suvokia, kad tobulo žmogaus nėra ir nebus, o ir nebūtų idomu gyventi tokiame tobulame pasaulyje...O savęs kūrimas yra nepaprastai įdomus procesas. Ypač jei sugebi atpažinti bent menkutę dalelę to, ką pakeitei savyje...  

Ir po mėnesio pastovaus lietaus [jau galvojau,kad greitai Nojaus laivą reikės pradėti statyti :) ], mes sulaukėm kelių saulėtų dienų. Ta proga ir paprastas derinukas, kuris buvo skirtas teatrui:

• Mėlyna suknelė - labdaros parduotuvė;
• Cardigan'as - second hand;
• Auskarai - dovana;
• Sagė - mamos [šią sagę ji gavo mokyklos baigimo proga];
• Pėdkelnės - primark;
• Batai - topshop;
• Rankinė - second hand;