How?

   Šį tekstą pradėjau rašyti po pusmečio tylos. Dienos šviesą jis išvys po dar daugiau nei 6 mėnesių. Turbūt iš manęs, mamos, nelabai kas ir tikisi dažnų įrašų :) Nors prisipažinsiu, kad labai ilgai mąsčiau apie tai ar apskritai berašyti čia. Lyg ir daviau sau naujų metų pažadą prikelti savo tinklaraštį, bet svarsčiau ar įdomus kitiems bus mamos blogas? Ne stiliaus,o kasdieninio gyvenimo ir šeimos dienoraštis. Nes šiuo metu pirmiausia esu mama ir neslėpsiu - tuo džiaugiuosi :)  Nežinau iš ties, kam to reikia. Gal tiesiog taip gražiai jam leisti nugrimzti į tylą. Užbaigti šį savo etapą sulig dukrelės gimimu...Bet kita vertus, juk pasaulis nepasibaigia tada, kai gimsta vaikai, tiesa? Mirkt :) Pasikeitęs tinklaraščio veidas būtų lyg natūrali gyvenimo kaita. Nori ar nenori, bet gimus vaikams gyvenimas dažniausiai pasikeičia...O blogiausia, kad tik tada supranti kaip iš tiesų greitai bėga laikas. Planavau parašyti po Liucės pirmojo gimtadienio, naujų metų dienos, velykų...Galvojau, jog būtų labai simboliška, bet Velykos ėmė ir pralėkė. Ir vėl nespėjau į tą traukinį :)

   Kas mano gyvenime pasikeitė po to kai į mūsų gyvenimą atėjo ji? Net nežinau nuo ko pradėti pasakoti.  Reikėjo prisitaikyti prie naujo žmogaus pasaulio ir nors ji netapo mūsų gyvenimo centru, o tik mūsų gyvenimo dalimi, bet vis tiek mūsų gyvenimą pakeitė kardinaliai. Nežinau ar to tikėjomės. Turbūt ne. Kad ir kaip ruošėmės mamystei/tėvystei, bet turbūt iki galo pasiruošti neįmanoma, nes realybė paprastai skiriasi nuo teorijos :)

   Dabar suprantu kodėl mamos geria kavą rytais. Nes vaikai vėlai gulasi ir anksti keliasi. Rytais negali pasivartyti lovoje, nes mažos rankytės tyrinėja tavo veidą, pešioja plaukus, ridenasi į tavo pusę, ropščiasi ant tavęs ir tada nieko kito nelieka kaip tik čiupti ją į glėbį ir atsidusus neštis pradėti naujos dienos. Kavos jau nebegeriu. Supratau, kad tai tik saviapgaulė :)

  Iš mano spintos iškeliavo visos suknelės ir palaidinės nedraugiškos žindymui. Kiek jų buvo? Didžioji dalis :) Taigi mano garderobo pasirinkimas gerokai susiaurėjo.Dažnai tenka mąstyti kūrybiškai ir pritaikyti rūbus žindymui :) Jei kartais ir sugalvoju pradžiuginti save ir įsigyti kažką naujo, nes viskas jau pabodę, tai pirmiausia rūbus renkuosi pagal tai ar patogu bus Liucę maitinti. Geriausias rūbas - margas rūbas, nes suknelės skvernu gali pavalyti nosį, burną ir dėmių nesimatys :D Juk ne visada merliukai po ranka. Och. Ach. Nepamenu kada lakavau nagus. Tiesiog nėra laiko juos gerai išdžiovinti :) O kai galiu patikėti tėčiui ir skirti laiko manikiūrui tada veikiu kažką kitą. Paprastai tiesiog ilsiuosi, viena akimi žiūrėdama ką jie veikia ir atsakinėdama į klausimus, kurie netiesiogiai adresuoti man :)

  Pastebiu, kad mamos prasilenkdamos gatvėje nusišypso viena kitai. Savo šypsena jos lyg sako: 'suprantu tave' :) Paprastai ta šypsena pasako ir slepia tiek daug. Ir aš pati negaliu nesišypsoti kai matau besilaukiančias moteris ir mamas su mažais vaikais. Juk aš tikrai suprantu jas. Suprantu, kad jos kartais pavargusios, kartais be kantrybės, po neišmiegotų naktų, ne visada suprantančios savo vaiko poreikius, skaudančiomis nugaromis, bet besistengiančios ir laimingos. Jos nesistengia būti tobulos, bet šiandien stengiasi būti geresnės nei vakar. Mokosi visko su savo vaikais kartu. Ir aš esu jų gretose. Du žingsniukai pirmyn ir vienas atgal. Bet vis tiek judu į priekį! Ir jau dabar suprantu, kad vaikų auginime neįmanoma nepadaryti klaidų, nes kaip ir visame kame gyvenime turi priimti sprendimą čia ir dabar. Negali rinktis dviejų variantų. Tokie sprendimai kaip žindyti vaiką ar maitinti mišinuku, naudoti čiulptuką ar ne, naudoti vienkartines ar daugkartines sauskelnes, nešioti ar leisti pabūti vienam, miegoti kartu ar atskirai, reaguoti į vaiko poreikius ar leisti suprasti, kad ne visada bus taip, kaip jie nori - tai tik mažos visos dėlionės detalės [bet juk visuma ir susideda iš smulkmenų, ar ne?]. Ir dabar padedu suprasti savo tėtį ir mamą. Suprantu, kad jie augino mus taip, kaip jiems atrodė geriausia. Taip auginam ir mes. Ir suprantu, kad mūsų vaikai kartais mūsų pasirinkimus vertins kritiškai iki kol patys neturės savo vaikų :)

  Va taip, spalvotai, ir gyvenam dabar. Bandau išsiugdyti savo kantrybę. Vaikų auginime ji labiausiai reikalinga, o aš esu pats nekantriausias žmogus pasaulyje. Mano vyras kartais juokiasi, kad Liucė į mūsų gyvenimą atėjo tam, kad išmokytų manę kantrybės. Ji to mane moko nuo pat pirmos minutės kai nusprendė ateiti pas mus. Ir pastebiu, kad po  truputį ta kantrybės taurė pildosi. Apskritai pradedu suprasti, kad vaikų auginimas tai vienas sudėtingiausių uždavinių mūsų gyvenime. Kiek daug kelių ir takelių čia yra ir ne visada išeina tiesiog klausyti savo širdies ir elgtis intuityviai nors ir regis ir jauti kas tavo vaikui geriausia...O aš esu vienas tokių žmonių, kurie mėgsta analizuoti savo elgesį ir kartais netgi save plakti. Baisu, kad slystelsiu ir padarysiu esminę klaidą, o taip norisi, kaip ir visiems tėvams, kad užaugtų tiesiog geras žmogus ir palaikytų gražius santykius su mumis, savo tėvais...

O štai tokie - visokie, buvo mūsų metai :)