2014 m. balandžio 25 d., penktadienis

How?



   Šį tekstą pradėjau rašyti po pusmečio tylos. Dienos šviesą jis išvys po dar daugiau nei 6 mėnesių. Turbūt iš manęs, mamos, nelabai kas ir tikisi dažnų įrašų :) Nors prisipažinsiu, kad labai ilgai mąsčiau apie tai ar apskritai berašyti čia. Lyg ir daviau sau naujų metų pažadą prikelti savo tinklaraštį, bet svarsčiau ar įdomus kitiems bus mamos blogas? Ne stiliaus,o kasdieninio gyvenimo ir šeimos dienoraštis. Nes šiuo metu pirmiausia esu mama ir neslėpsiu - tuo džiaugiuosi :)  Nežinau iš ties, kam to reikia. Gal tiesiog taip gražiai jam leisti nugrimzti į tylą. Užbaigti šį savo etapą sulig dukrelės gimimu...Bet kita vertus, juk pasaulis nepasibaigia tada, kai gimsta vaikai, tiesa? Mirkt :) Pasikeitęs tinklaraščio veidas būtų lyg natūrali gyvenimo kaita. Nori ar nenori, bet gimus vaikams gyvenimas dažniausiai pasikeičia...O blogiausia, kad tik tada supranti kaip iš tiesų greitai bėga laikas. Planavau parašyti po Liucės pirmojo gimtadienio, naujų metų dienos, velykų...Galvojau, jog būtų labai simboliška, bet Velykos ėmė ir pralėkė. Ir vėl nespėjau į tą traukinį :)
   Kas mano gyvenime pasikeitė po to kai į mūsų gyvenimą atėjo ji? Net nežinau nuo ko pradėti pasakoti.  Reikėjo prisitaikyti prie naujo žmogaus pasaulio ir nors ji netapo mūsų gyvenimo centru, o tik mūsų gyvenimo dalimi, bet vis tiek mūsų gyvenimą pakeitė kardinaliai. Nežinau ar to tikėjomės. Turbūt ne. Kad ir kaip ruošėmės mamystei/tėvystei, bet turbūt iki galo pasiruošti neįmanoma, nes realybė paprastai skiriasi nuo teorijos :)
   Dabar suprantu kodėl mamos geria kavą rytais. Nes vaikai vėlai gulasi ir anksti keliasi. Rytais negali pasivartyti lovoje, nes mažos rankytės tyrinėja tavo veidą, pešioja plaukus, ridenasi į tavo pusę, ropščiasi ant tavęs ir tada nieko kito nelieka kaip tik čiupti ją į glėbį ir atsidusus neštis pradėti naujos dienos. Kavos jau nebegeriu. Supratau, kad tai tik saviapgaulė :)
  Iš mano spintos iškeliavo visos suknelės ir palaidinės nedraugiškos žindymui. Kiek jų buvo? Didžioji dalis :) Taigi mano garderobo pasirinkimas gerokai susiaurėjo.Dažnai tenka mąstyti kūrybiškai ir pritaikyti rūbus žindymui :) Jei kartais ir sugalvoju pradžiuginti save ir įsigyti kažką naujo, nes viskas jau pabodę, tai pirmiausia rūbus renkuosi pagal tai ar patogu bus Liucę maitinti. Geriausias rūbas - margas rūbas, nes suknelės skvernu gali pavalyti nosį, burną ir dėmių nesimatys :D Juk ne visada merliukai po ranka. Och. Ach. Nepamenu kada lakavau nagus. Tiesiog nėra laiko juos gerai išdžiovinti :) O kai galiu patikėti tėčiui ir skirti laiko manikiūrui tada veikiu kažką kitą. Paprastai tiesiog ilsiuosi, viena akimi žiūrėdama ką jie veikia ir atsakinėdama į klausimus, kurie netiesiogiai adresuoti man :)
  Pastebiu, kad mamos prasilenkdamos gatvėje nusišypso viena kitai. Savo šypsena jos lyg sako: 'suprantu tave' :) Paprastai ta šypsena pasako ir slepia tiek daug. Ir aš pati negaliu nesišypsoti kai matau besilaukiančias moteris ir mamas su mažais vaikais. Juk aš tikrai suprantu jas. Suprantu, kad jos kartais pavargusios, kartais be kantrybės, po neišmiegotų naktų, ne visada suprantančios savo vaiko poreikius, skaudančiomis nugaromis, bet besistengiančios ir laimingos. Jos nesistengia būti tobulos, bet šiandien stengiasi būti geresnės nei vakar. Mokosi visko su savo vaikais kartu. Ir aš esu jų gretose. Du žingsniukai pirmyn ir vienas atgal. Bet vis tiek judu į priekį! Ir jau dabar suprantu, kad vaikų auginime neįmanoma nepadaryti klaidų, nes kaip ir visame kame gyvenime turi priimti sprendimą čia ir dabar. Negali rinktis dviejų variantų. Tokie sprendimai kaip žindyti vaiką ar maitinti mišinuku, naudoti čiulptuką ar ne, naudoti vienkartines ar daugkartines sauskelnes, nešioti ar leisti pabūti vienam, miegoti kartu ar atskirai, reaguoti į vaiko poreikius ar leisti suprasti, kad ne visada bus taip, kaip jie nori - tai tik mažos visos dėlionės detalės [bet juk visuma ir susideda iš smulkmenų, ar ne?]. Ir dabar padedu suprasti savo tėtį ir mamą. Suprantu, kad jie augino mus taip, kaip jiems atrodė geriausia. Taip auginam ir mes. Ir suprantu, kad mūsų vaikai kartais mūsų pasirinkimus vertins kritiškai iki kol patys neturės savo vaikų :)
  Va taip, spalvotai, ir gyvenam dabar. Bandau išsiugdyti savo kantrybę. Vaikų auginime ji labiausiai reikalinga, o aš esu pats nekantriausias žmogus pasaulyje. Mano vyras kartais juokiasi, kad Liucė į mūsų gyvenimą atėjo tam, kad išmokytų manę kantrybės. Ji to mane moko nuo pat pirmos minutės kai nusprendė ateiti pas mus. Ir pastebiu, kad po  truputį ta kantrybės taurė pildosi. Apskritai pradedu suprasti, kad vaikų auginimas tai vienas sudėtingiausių uždavinių mūsų gyvenime. Kiek daug kelių ir takelių čia yra ir ne visada išeina tiesiog klausyti savo širdies ir elgtis intuityviai nors ir regis ir jauti kas tavo vaikui geriausia...O aš esu vienas tokių žmonių, kurie mėgsta analizuoti savo elgesį ir kartais netgi save plakti. Baisu, kad slystelsiu ir padarysiu esminę klaidą, o taip norisi, kaip ir visiems tėvams, kad užaugtų tiesiog geras žmogus ir palaikytų gražius santykius su mumis, savo tėvais...

O štai tokie - visokie, buvo mūsų metai :)







IMGP7477 copy IMG_1229 copy - Copy 2as32c3x` (353) copy - Copy 2as32c3x` (335) copy - Copy IMG_1270 copy - Copy IMGP8793 - Copy copy IMGP9547 copy IMG_1351 copy IMG_1445 copy - Copy IMG_1599 copy - Copy IMGP0070 copy - Copy IMGP9334 copy IMGP1426 copy - Copy IMG_0071 copy - Copy IMGP1591 copy - Copy IMGP2022 copy - Copy
IMGP2056 copy IMGP2936 copy IMGP2982 copy

11 komentarų:

Dovile rašė...

wow! mano, busimos mamos, sirdi sitas irasas labai paliete:) Sveika sugrizus! Augau kartu su tavim, tik vis pora zingsniu atsilikdama, tad blogo pokyciai - labai stipriai susije ir su mano asmeniniais gyvenimo pokyciais:) Del to labai dekoju ir dziaugiuosi:) Nebepalik musu:)

Aušra Zakarauskaitė-Pukėnienė rašė...

Labai gražiai gyvenat. Ir tokie pokyčiai yra natūralūs, reikalingi ir darantys mus geresniais žmonėmis... ir kartais tiesiog reikia laiko,kad susigulėtų mintys ir jomis vėl galėtum dalintis su kitais žmonėmis. Kaip ir visi skaitantys, tikiuosi sulaukti dažnesnių įrašų apie Jūsų šeimos gyvenimą, kuris primintų, kad didžiuliai pasikeitimai yra tik į gerą.

Anonimiškas rašė...

Tu nuostabi..ir pavyzdys esi visoms būsimoms ir esamoms mamoms....kaip norėčiau nors truputi būti panaši į tave, ir būti tokia puiki mama kaip tu...Žiūriu, stebiuosi, aikčioju, žaviuosi, ir linkiu tau iš širdies sėkmės būti tokia, kokia esi:) Tokia spalvota, mamiška, ryški, intelektuali, ekscentriška...visi geriausi žodžiai perskaičius kiekvieną tavo pasisakymą čia...ačiū, kad toks spalvotas tavo pasaulis, paliečia ir mūsų pasaulį tavo spalvų lašeliais:)

Toma Dranik rašė...

Rašyk! Rašyk! Būtų labai smagu skaityti kitos mamytės mintis, parašytas ne supermamų stiliumi :))

Anonimiškas rašė...

Man labai patiko :)
Toma puikiai parašė 'ne supermamų stiliumi'.
Bet žinai, mama tu super!

Ir gyvenimas kinta... mes būnam vaikais, paaugliais, suaugusiais, ieškomės darbo, būsto, įsimylim ir skiriamės, išgyvenam tiek daug visko, visas gyvenimas nuolatinis kitimas ir tai yra natūralu. Natūralu, kad keičiasi ir taškas (jei galima taip pasakyti) apie kurį tas gyvenimas ir sukas ;)

Rašyk rašyk ir nesustok!

Reda rašė...

Aišku, kad rašyk. Jei beužsuki į mano blogą, pastebėjai, kad jis irgi pamažu pakito. Apie stilių visai neberašau. Labai norėčiau apie mamiškus reikalus rašyti, bet nenoriu dukros foto dėti, tai kažkaip ir neblieka noro rašyti. O kam atsikratei suknelių? Gi nemaitinsi visą likusį gyvenimą. Aš jau ėmiau nešioti tas be sagų...
Lauksiu naujo įrašo.

GinCherry rašė...

Dovile, pirmiausiai tai noriu pasveikinti žengiant į motinstę :) Gražaus, jaukaus ir ramaus susitikimo jums. Ir ačiū už komentarą :)

Aušra, taip, tu teisi. Tikrai reikia laiko, kad viskas susigulėtu. Nors, tiesą sakant, man fiziškai laiko surasti sunkoka, nes grįžau darban kai Liucei buvo 8 mėn. [tiesa, ne pilnu etatu], grįžus iš darbo galiu truputį pailsėti kol mažoji miega kartu su tėčiu, o jai pabudus vėl mamyste esu užimta, nes mano vyras dirba popietėm/vakarais tai aš atsiduodu 100 proc. Vakare paprastai jau užmiegu su Liuce, kartais dar per telefoną kąnors panaršau :) Beje, man labai patiko tavo tinklaraštyje rastas aguonų pyrago receptas. Pastaruoju metu ieškau ir bandau įvairius receptus be cukraus, o dar ir aguonas dievinu :)

Anonimiškas, tavo komentaras net privertė mane nurausti :) Ačiū už tokius padrąsinančius žodžius, o šiaip tai juk visos mamos stengiasi dėl savo vaikų :)

Toma, bandysiu :)

Anonimiškas, būten taip, mūsų gyvenimas kinta,turbūt nėra gerai užsistovėti vienoje vietoje, bet gyvenime reikia ir pabaigų :) Todėl ir mąsčiau, kad galbūt taip ir leisti natūraliai nuskęsti užmarštin :)

Reda, užsuku užsuku, visada, tik ne visada rankos prieina iki komentavimo :) O suknelių neatsikračiau, tik sudėjau į vakuminius maišus ir suslėpiau. Visą gyvenimą nemaitinsiu, bet dar ir nežadu nutraukt. Na, viskas prieklausys nuo Liucės :) O tu jau nebemaitini?

Anonimiškas rašė...

Kaip smagu, kad parašei :) Kažkas viduj sukirbėjo ir kartu pajutau, kaip greitai bėga laikas ir koks jis brangus... Sėkmės augant;)

Aušra Zakarauskaitė-Pukėnienė rašė...

Smagu, kad ir mano apdulkėjusiam dienoraštyje kažką gero radai. :D Prirašiau daug juodraščių, pririnkau DAUG išbandytų receptų... bet ir pati žinai, kaip gyvenimas gali lėkti: juk galiausiai ne internetiniai dienoraščiai yra svarbu. :) (bet labai labai laukiu dar vieno naujo įrašo ;)

Flamie rašė...

Tik nesustok rašyt! Mamiški dalykai ir nemamoms rūpi.
O Liucė yra tokia gražuolė mergytė! Ir knygutes mėgsta? Žodžiu, pilnas komplektas, ir graži, ir protinga. :)

-Minija- rašė...

kaip gera buvo rasti įrašą!!!
Nuostabios šiltos mielos ir lengvos foto, ypač man patiko, ta, kur Jūs 3-se, o Liucė su raudona suknute!
Lauksiu ir vėl Tavęs čia..aš kaip mama gerai suprantu ir tuos pykimus ant savęs, kai kažką padarai ne taip, ir tuos analizavimus, aš tokia pat, mėgstu ieškoti kas ir kodėl ir kodėl taip ir pan. :) artima.