Perfection

   Mane vis dar čia stebina kaip paprastai ir lengvai žmonės šneka apie savo trūkumus ir problemas, o jeigu ir nekalba tai bent jau neslepia jų po devyniais užraktais :) Matydama televizijos ekrane merginą be rankos, kuri seka pasakas vaikams. Seną seną senelytę, kuri mokina tradicinės kulinarijos paslapčių. Sutikusi meno galerijoje dirbančią merginą su vyno dėme ir be makiažo. Dėl ligos netekusias visų plaukų moteris laikraštyje, kurios atvirai šneka apie tai, ką patyrė ir sugeba pasidžiaugti tuo, kad nebereikia skusti kojų :) Prasilenkdama su netobulų formų moterimis ir merginomis gatvėse, nebijančiomis rengtis ir atrodyti kaip jos nori, supratau, kad Lietuvoje gyvenau tobulumo iliuzijos burbule ir nejučiomis pati buvau pradėjus save sprausti į tuos rėmus, siekdama kažko, ko neįmanoma pasiekti...Ir teisingai šio filmuko autorė pastebėjo - niekas nepasikeitė nuo to ar svėriau 10 kg. daugiau ar mažiau. Visada turėjau prie ko prikibti žiūrėdama į save veidrodyje. Kreivų veidrodžių karalystė. Jauni ir gražūs žmonės televizijoje. Tobulos gražuolės žvelgiančios iš žurnalų viršelių ir puslapių, kurios puikiai atrodo net ir tada kai yra be makiažo...Tobulai nudažyti ir sušukuoti plaukai. Nublizginti batai. Išlyginti rūbai....Regis, nepaliekama vietos netobulumui... Žmonės vengia kalbėti apie savo problemas, baimes, patirtis, trūkumus

  Tie, kurie mano tinklaraštį skaito jau senokai, greičiausiai pastebėjo koks savimi nepasitikintis žmogus aš esu. Visada nutylėdavau ir nepasakydavau iki galo kodėl taip yra...Juk visi žinome, kad vienas iš būdų kovoti su savo baimėmis - susidurti su jomis akis į akį. Na, o skeletą spintoje slepiam mes visi :) Pradėti turbūt reiktų nuo to, kad jau gimus aš nebuvau tas tobulas rausvas kūdikis :) Gimiau su ryškia vyno dėme dešinėje veido pusėjė. Ji visą gyvenimą man ir nedavė vidinės ramybės ir laisvės...Sąmoningai vengiau makiažo iki devyniolikos metų, bet ne dėl to, kad jaučiausi gerai būdama tokia, kokia esu, o todėl, kad per tuos metus, patyrus patyčias mokykloje, verkdama kas kartą kai kažkas manęs paklausdavo kas man nutiko, tiesiog užsiauginau storą odą. Storą cinizmo, šaltumo, kategoriškumo, kriticizmo, pykčio pasauliui odą, po kuria slėpėsi pažeidžiama ir jautri siela. Visada prisimindavau kažkur skaitytą frazę, kad nėra blogų žmonių, yra tik nesuprasti, įskaudinti, išduoti žmonės...Ir tik pradėjus dažytis ir atsiskirti nuo pasaulio fizine siena, pradėjo skleistis mano tikroji asmenybė...Ir nors dar ir dabar negaliu išeiti į lauką nepasidažius, nes atrodo, kad visi mato ir pastebi mano trūkumą, bet apie savo išvaizdą tiek nebegalvoju ir savęs nebeplaku kasdien, kaip tai darydavau anksčiau...O paskutinį kartą lankydamasi Lietuvoje, gavau skubų siuntimą pas onkologą. Sužinojau, kad sergu odos vėžiu. Žinia sutrikdė, nes visada vengdavau saulės, visada naudodavau kremą nuo saulės ...Darinys pašalintas lazeriu, bet dėl dėmės jo ribos nėra aiškios. Gydymo  jokio nėra, tiesiog reikia stebėti ir pasirodyti onkologui kas pusę metų. Geroji žinia, kad ši vėžio forma neplintanti į kitus organus...Ir nors iki šiol saulės privalėjau vengti ir vengiau dėl savo vyno dėmės, dabar turiu saugotis dar labiau...Nežinau ar esat kada girdėję apie tai, kad visos ligos turi tam tikras dvasines priežastis. Tikint šia teorija vėžys yra savęs ar savo tėvų neigimo padarinys...

  Dar viena priežąstis kodėl rašau apie visa tai - mano dukra. Nemylinti savęs mama, vargiai ar užaugins save mylinčią dukrą, o mergaitei/merginai/moteriai tai labai svarbu...Noriu savo dukrai suteikti šią nepakartojamą dovaną - išmokyti mylėti save. Noriu jai parodyti, kad neprivalai būti tobulas tam, kad būtum laimingas...Kol yra kuo džiaugtis, reikia džiaugtis, o kai bus dėl ko liūdėti, tada ir liūdėsim. Ši frazė ne mano, bet labai man tinkanti šiuo metu :) 

*********************************************************************************

"Šiuose namuose to dar nebuvo" - burbėjau sau panosėj. Kur tai matyta, kad paskutinės nuotraukos darytos per Velykinius šeimos pietus, o prieš tai - per Kalėdas. Įrašas padarytas, o nuotraukų nėra. Vyras buvo priverstas vakar trauktis fotoaparatą ir padaryti bent kelis kadrus :)
Pastaruoju metu pas mus tikra vasara. Pirma tikra vasara per ketverius metus. Visą laisvą laiką leidžiam lauke. Jei ne parke, tai savo galiniam kiemelyje :) O per pastarąjį mėnesį ne tiek ir mažai nutiko mūsų namuose. Liucė pirmą kartą paragavo ledų ir liko sužavėta [visai nesvarbu, kad tai sušaldytas vaisinis smoothie]. Pasveikinom tėtį tėčių dienos proga. Pirmą kartą susitikom su savo nauju šeimos nariu [Taip taip, šventiniu laikotarpiu mūsų mažylė taps didžiąja sese]...Na ir šiaip visokių mielų kasdienių ir nekasdienių nutikimų, kurių visų čia ir nesurašysi :)

Suknelė - SH

Klumpės - clarks
Laikrodis - mamos jaunystės
Megztinis - SH
Rankinė - vintage kilo sale
Apyrankės - charity