Visų gyvenime turbūt pasitaiko keistų nutikimų.Taip vieną šeštadienio rytą, kai nebuvau geriausios sveikatos ir būklės, nutiko ir man :) Labai retai keliu ragelį kai skambina nežinomis numeris, nes turbūt skaitėt apie mano fobiją kalbėti telegonu, bet tą kartą palikau įjungta draugės žinutę ir žvilgterėjus, pagalvojau, kad skambina ji.Pakėlus ragelį labai nustebau, nes balsas, kurį išgirdau, toli gražu nebuvo moteriškas :) Atsargiai dėliojau žodžius vis dar nesuprasdama kas ir kodėl man skambina, bet iš tiesų net ir nebuvo prasmės galvoti.Išgirdau dvidešimties minučių trukmės žodžių tiradą ir beveik nepavyko įsiterpti :D Buvau užklupta iš pasalų ir tada supratau, kaip kartais žmogų gali paveikti netikėtumas.Minutei netgi pasijaučiau kalta, bet paskui pradėjau analizuoti, ieškoti ir supratau, kad neturiu jaustis kalta dėl savo nuomonės.Nustebino kai kurių žmonių susireikšminimas ir egocentriškumas,bet bandant pateisinti kitus, dažnai mintyse "sukasi" kažkur perskaityta mintis, kad nėra blogų žmonių, yra tik neišklausyti, nesuprasti ir nuskriausti......Bet šis įarašas ne apie tai, o tik įvadinė istorija privertusi mane susimąstyti apie tam tikrą būdo savybę.
Mane pažįstantys žmonės žino, kad aš esu labai spontaniška, kaip aš sakau - paskutinės minutės žmogus.Tas liečia turbūt kalbant apie visas gyvenimo sritis ar tai būtų pirkiniai, ar kelionės, ar laisvalaikio ir ateities planavimas ar savo nuomonės išsakymas.Žino, kad iš anksto su manim kažką susitarti labai sunku, nes nežinau ką veiksiu ryt, o tuo labiau po savaitės ar mėnesio.Žino, kad sakau tai, ką galvoju ir retai nutyliu, kas man tuo metu sukasi ant liežuvio galo.Susimąsčiau, kad gal spontaniškumas nėra gera savybė? Gal mes per šią būdo savybę, esam linkę pridaryti daug klaidų? Gal nepamąstydami lengvai galim įskaudinti kitus žmones? Kartais tikrai norėčiau, kad žodžiai sugrįžtu atgal, bet žinau, kad tai neįmanoma, todėl po truputį mokausi nutylėti, pasilaikyti kai kurias mintis sau ir nežinau ar elgiuosi teisingai, bet kartais atrodo, kad santykiai pagrįsti nutylėjimu ar miglos pūtimu į akis yra kur kas sėkmingesni, nei nuoširdūs ir atviri.Gal tas nutylėjimas irgi yra kelias į niekur? Nes vieną kartą, susikaupus visom neišsakytom mintim, jos gali išsprūsti netikėtai ir gerokai nustebinti šalia esančius žmonės, kurie iki tol tikėjo, kad viskas puiku.Taigi taip sunku nuspręsti, kuriuo keliu eiti.Ar sekti savo prigimties pėdomis ar bandyti save keisti? Ar atvirumas ir nuoširdumas vis dar vertinamos savybės?..
Norėčiau paklausti ar norėtumėt savo gyvenime kąnors pakeisti, jei turėtumėt tokią galimybę? Aš susimąsčiau, kad turbūt ne.Nors visko gyvenime buvo, bet visa tai iš manęs "nulipdė" tokį žmogų, koks esu dabar.Nežinau kiek buvo tų neišnaudotų progų, bet tikiu, kad visada galima padaryti tai, apie ką visada svajojai, bet galbūt neišdrįsai.Nesvarbu ar tai bus rytoj, ar po metų, o galbūt ir po dešimties...
Na ir 5dieninis derinukas, skirtas pasisėdėjimui su draugėmis,karstymuisi palangėmis, skinant vynuoges beigi šokiams :)
- Dr.Martens batukai - 307 lt. [Meilė iš pirmo žvilgsnio]
- Sijonas su banteliais, žvaigždutėm ir konfeti - draugės "dovana"
- Palaidinė - 69 lt. [berods]
- Cardigan - 10 lt.
- Pėdkelnės- 20 lt.
- Kojinės - 20 lt.
- Juodas odinis pintas dirželis - 1 lt.