Time to grow up, girl?..

  Dviaukštis traukinys Kaunas - Vilnius. Tikėjausi patekti į antrą aukštą - deja. Kita klasė. Patogiai įsitaisau prie lango, muzika paruošta, žurnalas taip pat [ juk reikia kažką veikti kelionės metu :)] Stebiu kaip pilnėja vagonas, žmonės ieško patogesnės vietos sau. Kažkodėl visi nori sėdėti po vieną [individualistai :)]. Kai visose vietose įsitaiso bent po vieną žmogų - likusieji pradeda rinktis bendrakeleivius. Aš jau tikiuosi kelionę praleisti viena, kai priešais mane klesteli jauna mergina. Dirstelim viena į kitą. Sunku pasakyti ką galvoja ji, o aš mąstau, kad visgi mane kažkas 'pasirinko' :) Šypteliu. Įsijungiu ausinuką, susirandu traukinio bilietą, atsiverčiu žurnalą ir bandau skaityti. Nesiskaito. Tiesiog žiūriu pro langą ir stebiu besikeičiančius vaizdus. Pajaučiu kaip traukinyje visi pradeda šurmuliuoti - tikrina bilietus. Išsiimu ausines ir laukiu kol konduktorius prieis prie manęs. llgai laukti netenka, paduodu bilietą, padėkoju ir ruošiuosi toliau klausytis muzikos kai išgirstu balsą, kažką sakantį man. Prireikia akimirkos, kad susivokčiau kas vyksta. Į mane kreipiasi priešais sėdinti mergina. Buvau atpažinta. Sutrinku, padėkoju. Viskas. Galvoje sukasi minčių raizgalynė: jaučiuosi mažų mažiausiai nemandagi, nors iš tiesų esu sutrikus. Reiktų pakalbinti. Bet kaip dabar pradėti pokalbį? Dirsteliu į savo bendrakeleivę - miega. Na, bent jau bando miegoti. Turbūt jaučiasi taip pat nejaukiai kaip aš :) Tylos uždangą sudrumščia skambutis. Puiki proga pradėti pokalbį, o ir laiko įsidrąsinti turėjau pakankamai :) Plepam. Kiekvieną kartą išgirdus kreipinį 'jūs' - sutrinku. Akimis tyrinėju jos veidą. Dievaži, jaučiuosi tokio pat amžiaus, nors mintyse paskaičiuoju, kad tarp mūsų beveik 10 metų skirtumas. Pradedu suprasti...

  Persikelkime į kitą  vietą. Ūkanotasis Albionas [ Ačiū Minervai už šį puikų apibūdinimą]. West street įsikūręs B&B. Darbą baigiau pora valandų anksčiau tai galiu atsipūsti ir pagaliau užkąsti :) Sėdžiu mūsų pusryčių kambaryje, kuris taip pat yra ir baras ir poilsio kambarys :) Šiandien dirba ir mano bosas. Netrukus prisijungia, pasiūlo žolelių arbatos, nes aš vienintelė geriu tokią. Ir visai nesvarbu, kad beveik visi anglai pasibjaurėja mano gėrimu :) Ne juoda arbata? Be cukraus? Be prieno? Nusipurto :) Pakviečia prisijungti mano devyniolikmetę kolegę. Džiaugiuosi,kad anglų kalboje nėra kreipnio 'jūs', nes visi esame lygūs :) Plepam. Daugiausiai aš, nes manęs intensyviai klausinėja apie Lietuvą :) Ir visai nesvarbu, kad tai pasakojau jau ne pirmą kartą ir žinau,kad dar tikrai teks tą daryti, nes bosas ir vėl viską pamirš :)

  Mano kolegė tyli. Suprantu ją. Tikrai nėra įdomu klausytis apie šalį, kurios pavadinimą pirmą kartą išgirdai tik iš savo kolegės lūpų. Ypač tada kai tau devyniolika :) Ji pradeda kitą temą. Berods jos mėgstamiausią - alkoholis ir vakarėliai :) Pirmą kartą išgirdusi, jaučiausi maloniai nustebinta. Manim pasitiki, mane priima.Vėliau  pastebėjau, kad tai tiesiog jos mėgstamiausia tema ir išgirsta tai beveik visi :)  Susimąsčiau: nejaugi ir aš tokia buvau devyniolikos? Turbūt, kad ne. Man ir dabar nejauku kai manęs šefas paklausia ar aš geriu, ką geriu ar geriu daug :) Išraustu kaip maža mergaitė ir visai nesvarbu, kad mano bosas į darbą priima ne pavaldinius, o draugus. Todėl ir bendrauja kaip su draugais.Aš pasiklausysiu. Tiesiog. Jiems bekalbant, iš mano boso lūpų išsprūsta frazė: 'gal aš pagaliau suaugau?' Gal :) [praėjusią savaitę jam stuktelėjo 59].

  Berods ne kartą esu minėjus, kad nebijau senti. Greičiausiai tai lėmė daugybė priežasčių, bet pagrindinė turbūt ta, kad man niekada neteko akis į akį susidurti su senatve. Mano seneliai iškeliavo kai dar nebuvau gimus,o kita dalis - kai buvau visai maža. Tada dar nieko nesuvokiau. Kita priežastis - su senatve visada susidurdavau tik kaip su fizine išraiška.Visi,  kas jos bijodavo, akcentuodavo fizinius dalykus: naujos raukšlės, žili plaukai, suglebęs kūnas, sulėtėjusi medžiagų apykaita, ligos ir taip toliau ir panašiai :) Prieš beveik metus, kai S dažydama man plaukus, tarstelėjo: "Madam, pas tave yra žilas plaukas". Tik nusijuokiau - "prasidėjo". Dabar žilų plaukų jau ne vienas. Vis dar juokiuosi. Ir kai mano bosas, sergantis cukriniu diabetu, man sako: "Gin, nepasenk ir nesustorėk. Tai baisu", aš tik nusišypsau ir lakoniškai atsakau: "bet juk tai neįmanoma" :) 

  Skaitydama Sara Gruen "Vanduo drambliams", vėl sugrįžau į tą laiką kai suvokiau senatvės siaubą. Suvokiau tada, kai pradėjau lankytis senelių namuose. Tiesa, prireikė ne vieno apsilankymo. Knyga mane sugrąžino į tą būseną, kurią patyriau kažkurį kartą. Baisu visai ne tai, kad keičiasi tavo išorė, o tai, kad tu nesikeiti viduje.Tavo kūnas strimgalviais lekia į priekį ir visai nesvarbu,kad viduje tu vis dar esi toks pats jaunas kaip ir prieš keliasdešimt metų. Tavo kūnas tiesiog tavęs nebeklauso ir niekas nemato viduje įkalintos merginos ar vaikino...

  Kad laikas bėga, pradedi suvokti visai ne tada kai veidrodyje pastebi pirmus senatvės požymius :) O tada, kai žmonės, kuriuos laikai savo bendraamžiais [arba dar blogiau, jie ir yra tavo bendraamžiai :D], pradeda į tave kreiptis "jūs" :) Kai iš tavęs tikimasi kažko daugiau, nes: "na, jau lyg ir priklausytų pagal amžių" [variantų čia yra daug ir kiekvienas galit įsirašyti tinkamą]. Šalyje, kurioje nėra to baisiojo kreipinio, nieko nestebina, kad mano vyrui labiausiai patinka bendrauti su aštuoniolikamečiu kolega, kad naujus metus pasitinkam su penkiasdešimtmečiu, kurį dar ir aš galiu šio to išmokyti :) Kad eidamas gatve šešiasdešimtemtis tau pasako: " tu gražiausia mergina, kurią aš šiandien sutikau eidamas į pub'ą, oooo kad būčiau jaunesnis" :) Ar kad tam pačiam pub'e pamatysi garbaus amžiaus ponus ir ponias, leidžiančius laiką su jaunuoliais. Ir visai žavu kai pagyvenusi pora gatvėje pykstasi kaip ką tik susipažinę jaunuoliai. Jūs visi kartu galit pakelti pint'ą už amžiną sielos jaunystę ;)

Vilkiu:

• Persikinė vintage suknelė - etsy;
• Pėkelnės su širdelėm - primark;
• Juodas medžiaginis diržas su aptraukta sagtimi - second hand;
• Vintage wingtip rudi batukai - MD;

P.S labai atsiprašau tų, kuriems mano įrašai per ilgi ir per nuobodūs, nes šis gavosi kaip tyčia dar ilgesnis :)

Be sure, I'm thinking about you...

  Kai užsuku į maisto prekių parduotuvę, niekad ramiai nepraeinu pro saldainių ir kepinių skyrių. Būk tikra, kai matau visus tuos keksus, tortų papuošimus, glajus, marcipano gabaliukus, orinius pyragaičius -  pagalvoju apie tave. Kaip tu sakei, primeni saldžius dalykus :) Kai pamatau kažką, kas patiktų tau, ir vėl, pagalvoju apie tave...Ir ne tiek apie tave. Pagalvoju apie jus visus. Keista, bet kiekvienas artimiausias, man asocijuojasi su skirtingais daiktais/dalykais. Sakysit materialu? Galvoju apie juos ir taip, beveik visada, bet dar maloniau pagalvojus kaip juos nudžiugintų vienas ar kitas dalykas. Atrodo, kad kiekvienas iš mūsų turim tam tikrą kodą. Ir žinau,kad daugumai tam tikri daiktai, primena kai kuriuos žmones. Taip turbūt ir susikuria didelis sąrašas daiktų, kurie mums vėliau sukelia nostalgiją. Kartais gal net neturi jokio logiško paaiškinimo, kodėl viena ar kita asocijuojasi su tam tikru žmogumi, bet pamatai ir pagalvoji...Ir visai nesvarbu,kad tu niekad nesikvėpinais tais kvepalais, bet kas kartą užuodus juos gatvėje aš dairausi ar nėra tavęs šalia, nors ir suprantu,kad tai neįmanoma...Refleksai...

  Kiekvieną kartą, kai išgirstu važiuojant traukinius, aš  nusikeliu į vaikystę, į senelės namus vienam Lietuvos gale ir į senelio - kitame. Todėl man patinka seni traukiniai, man patinka senos traukinių stotys, nes tai buvo pagrindinė mano žaidimų vieta, man patinka tas mazuto [?] kvapas ir tas ritmingas garsas, kuris migdydavo vakarais...Ir aš mėgstu pasinerti į šį jausmą, nes kiekvienas nostalgiškas atodūsis šildo. Mane šildo ir mintys apie kitus...

  Ar jums taip pat nesvetimi šie jausmai? Ar jūs galvojate apie kitus, matydami tam tikrus daiktus? :) Ar niekad nesusimąstėt kaip tai keista? Man keista, nes kartais aš pagalvoju net apie žmones, kurių nepažįstu realiai arba esu mačius tik kelis kartus :) Reda, charity parduotuvėj pamačius paveikslą su pieštu šunimi, aš iš karto pagalvojau apie tave :) Renata, pamačius pakabuką su paukščiukais, iš karto prisiminiau tavo meilę kregždutėm ir siuvimo reikmenys man primena tave taip pat :) Odeta, pamačius Eifelio bokštą - iš karto matau tave. Tu man asocijuojies su Paryžium. Mister A, su tavimi man kažkodėl asocijuojasi Johnny Cash. Neklausk kodėl, tikrai negaliu paaiškinti :)  Ar atpažįstat mano žodžiuose save? :) Galėčiau vardinti ir vardinti, kol susidarytų ilgiausias sąrašas, o gal nebūtų jo pabaigos :) Beveik kiekvienam mano mintyse yra skirta vieta, vieniems didesnė, kitiems mažesnė, bet būkit tikri, aš galvoju apie jus - artimieji, draugai, pažįstami, bičiuliai ir nepažįstami :)

Paprastutis derinys - pasivaikščiojimui ir pasisėdėjimui vietiniam pub'e [10 metrų atstumu nuo mūsų namų] :)

• Leopardinis etam megztinis - second hand;
• Jau matyta sagė-žirklės - thrifted;
• Rudas, elastinis sijonas - second hand;
• Juodos pėdkelnės - primark;
• Rudi vintage wingtips batukai - MD.

Solitude

  Vienatvė labai keistas jausmas. O keistas jis dėl to, kad gali aplankyti net tada kai nesi vienas ar vienišas. Ilgai ieškojau rakto, kuris padėtu išspręsti rebusą, kuriame yra du nežinomieji - vienatvė ir žmogus.  

  Pamenu,kad dar mokyklos laikais labai mėgdavau į rašinius įterpti dainų žodžius.Mažai kas pasikeitė ir dabar :) Ir nors vienas išmintingas žmogus yra pasakęs, kad citatos tai yra antrinis produktas, bet ką daryti, kai ieškant atsakymų į tam tikrus klausimus ar bandant padrąsinti save, kai kurios citatos išlieka atmintyje ilgam. Jos lyg skirtos tam, kad sunkiausiu metu atliktų rožinių akinių funkciją.Taigi, šį kartą prisiminiau vienos  Foje dainos žodžius: "Mes kartu ir visi po vieną, mes taip vieniši minioje..." Ar jums kada nors teko patirti šį jausmą? Kai nesate vienas, bet jaučiatės vienišas? Ką tada darote? Kaip su tuo jausmu kovojate?

  Mane retai aplanko vienišumo jausmas. Greičiausiai todėl, kad aš esu dvilypis žmogus. Viena mano pusė labai mėgsta bendrauti ir trokšta bendravimo kaip vandens, o kita - mėgsta vienatvę. Kai viršų ima antroji, galiu dienų dienas praleisti savo komforto zonoje, svajodama, sudarinėdama ateities planus, klausydama muzikos, žiūrėdama nuotraukas ar tiesiog akimis skanuodama aplinką :) Pirmoji pusė tada tarsi miega užliūliuota antrosios lopšinės ir kai nusprendžia pabusti, mintyse išgirstu tylų balsą, kuris palaipsniui garsėja ir tarsi mantrą kartoją - tu esi vieniša.

  Tada žinoma neišvengiamai ateina kitas etapas - savigailos :) Pradedu jaustis vienišiausia ir nereikalingiausia visame pasaulyje. Kaip su tuo kovoti? Lengviausia išeitis - socializuotis, bet būna dienų ar net savaičių lyg tyčia, kai nėra su kuo pabendrauti. Savigaila, žinoma, visada atkeliauja kartu su ašarom. Reikia paguodos. Vakare paguodžia vyras...Glostydamas plaukus ir bandydamas išspręsti mano bėdas ir žinoma siūlydamas variantus, kurių nei vienas man netinka :) Et...Vyrai. Et - moterys. Vis tie nesuderinami skirtumai :) Kitą ryt vėl viskas iš naujo. Tada nuramina mama, pasakydama, kad geriausias žmogaus draugas - jis pats.

  Bandau spręsti rebusą toliau, mąstau logiškai. Pirmiausia ką turiu padaryti tai išeiti iš savo komforto zonos. Prisimenu vienoje knygoje skaitytą patarimą, kad savo kūną ir protą galima apgauti ir dirbtinai sukurti džiaugsmo būseną. Tereikia išsitiesti ir šypsotis. Tada ne tik pats patiki,kad tau viskas gerai, bet ir tavo kūnas :) Kita sąlyga - ryškūs rūbai ir gal net ryškios lūpos :) Dar kartelį primenu sau - svarbiausia išsitiesti ir šypsotis :) Jau pasiruošus nugalėti savo vienatvę! 

  Vaikščiodama ir šypsodamasi praeiviams, stebėjau kiek dar vienišų/vienų žmonių vaikšto miesto gatvėmis, geria kavą jaukiose kavinėse, skaito knygas ar kitaip leidžia laiką. Juk jie mėgaujasi vienatve! Beliko atsakyti į klausimą, ką tokio galėčiau daryti aš, kad vienatvė ir vėl man būtų maloni? Žinoma, klausytis mylimos muzikos, kuri būtų kaip fonas mėgiamai veiklai. Beabejo, jaukiai įsitaisyti kambaryje ir žiūrėti filmus. Kaip aš galėjau tai pamiršti...Taip mano pirkinių krepšelyje atsirado muzikos kompaktas ir bibliotekoje išsinuomoti filmai. Privalomas kakavos puodelis ar vyno taurė ir planai kitai savaitei: kur eisiu? ką darysiu? Juk yra tiek daug vietų, kurių dar nemačiau ir tiek dalykų, kurių dar nenuveikiau. Ir nereikia prie nieko taikytis, su niekuo kalbėtis [juk kartais to visai nesinori daryti],o tiesiog eiti su šypsena veide ir sulaukti šypsenų iš kitų, taip einančių gatve kartu su savo vienatve...

Ir vienišų pasivaikščiojimų derinys :)

• Raudona beretė - MD [čia - ji neatskiriamas nuo manęs daiktas :)]
• Mėlynas vilnoninis megztinis, kurį turiu daugiau nei 10 metų - second hand;
• Sagė paukščiukas - second hand;
• Gėlėtas sijonas su kaspinėliu - seconh hand;
• Taškuotos pėdkelnės - primark;
• Juodos ilgos kojinės - ebay;
• Raudoni dr. martens - second hand;
• Pilkas paltas ir diržas - second hand;
• Snood'as - primark;