Narcissistic?

Blog'o notanotherfasionblog, autorė, pristatanti save kaip mados fašistę [beje, tai vienintelis mados blogas, kurį skaitau su malonumu, nes autorės pozicija puikiai atitinka mano požiūrį į madą ir trend'us] ir rašanti įdomius straipsnius apie stilių, bei gi fotografuojanti žmones Graikijos gatvėse, viename savo įrašų palietė temą, kuri mano galvoje kirba pastaruoju metu ir privertė dar labiau susimąstyti apie tai...Turbūt pastebėjot žiniasklaidoje padažnėjusius straipsnius apie įvairių socialinių tinklų ir portalų įtaką žmonėms ir "stiptizo kartą".Nors ten buvo labiau akcentuojama tai, kad žmonės vis dažniau iškeičia realų bendravimą į virtualų, aš norėčiau panagrinėti kiek kitą aspektą...

Taigi Austė savo tinklaraštyje ne vieną kartą minėjo, kad dažnai labai sunku žmones įkalbinti fotografuotis, nors kartais ir akivaizdu, kad galbūt jie patys turi savo style blog'us.Pradėjau mąstyti apie tai, kad yra ir daugiau žmonių, kurie nemėgsta būti fotografuojami.Kai pradėjau rašyti savo blogą tai nuotraukos mano buvo sunkioji dalis [dabar mažai kas pasikeitė], nes visiškai nemokėjau pozuoti [nemoku ir dabar], prieš objektyvą jaučiuosi labai nejaukiai,nežinau ką daryti, kaip pasisukti, kuris kampas geriausias, nuotraukos ir pozos dažnai gaunasi vienodos :) Kitas dalykas, kad galiu pozuoti tik tada, kai aplinkui nėra žmonių, taigi niekad nesifotografuoju viešose, gausiai žmonių lankomose vietose arba palaukiu kol nelieka žmonių aplinkui :D Pamenu, kai pradėjau rašyti savo blogą, tai buvo keletas bandymų "apkaltinti" mane narcisizmu ir man tas buvo nesuvokiama, nes šio asmenybės bruožo pas mane turbūt rastum mažiausiai :) Fotografavimasis ir vieša erdvė, man vis dar yra didžiausias iššūkis,bandymas akis į akį susidurti su savo baimėm, nes sakoma, kad tai geriausias būdas jas nugalėti...

Taigi, pradėjau mąstyti apie tai, kad yra dvi kategorijos žmonių: vieni iš tikrųjų savo išvaizda trokšta pritraukti kitų dėmesį, o kiti tiesiog nori būti savimi.Save priskiriu antrai kategorija ir suprantu, kad tiek mano išvaizda, tiek mano blog'as visiškai neatitinka mano būdo savybių.Labai dažnai save varžau, nes tiesiog nemėgstu kitų žmonių dėmesio,jaučiuosi labai nejaukiai, dėl to vengiu didelių žmonių susibūrimų.Dėl šios priežasties ir mano tatuiruotės retai išvysta dienos šviesą, nes tada dėmesys neišvengiamas.Nors žymiausi Lietuvos psichologai teigia, kad tatuiruotes besidarantys žmonės, turi psichologinių problemų [na, vienokių ar kitokių psichologinių problemų turbūt turim mes visi :) ] ir nori pritraukti kitų dėmesį, mano pavyzdys puikiai įrodo,kad visada būna išimčių.Iš tikrųjų iš šalies tas turbūt atrodo keistai ir nesuprantamai, bet yra puikus angliškas posakis, "iliustruojantis" mano savijautą: "I never wanted to be different, I just wanted to be me"

Susimąsčiau,kiek yra tokių žmonių? Gal dažnai atsisakoma fotografuotis, nes tiesiog tai yra išraiška per rūbą, bet ne troškimas būti pastebėtiems? Ir kiek iš žmonių, turinčių style blogus, iš tikrųjų trokšta dėmesio? Kiek iš jų yra įsimylėję save? Kaip pamatyti tą skirtumą ? :) Žinoma, esmės tai nekeičia, bet žmogiškas smalsumas kartais žadina norą sužinoti :)

• Rožinė/kreminė gėlėta suknelė - 4 lt.
• Rudas pintas diržas - 1 lt.
• Sagė su paukštukais - dovana;
• Pakabukas raktas - pačios gamybos;
• Kreminės pėdkelnės be elastano, su siūle gale - 10 lt.
• Šviesūs verstos odos aulinukai - 30 lt.
• Šilkinė skarelė ant galvos - 1 lt.
• Raudonas lietpaltis - 69 lt./dovana
• Kreminis megztukas su siuvinėtom gėlytėm - 1 lt.
• Auskarai banteliai - 14 lt.
• Viso: 130 lt. [61 lt.]

Abandoned houses

Turbūt visi tie, kurie perka/renka/myli senus daiktus, pritars, kad tie daiktai turi savyje kažką tokio ką sunku įvardinti.Negalėčiau pasakyti, kad tai aura ar energija, nes tada turėčiau jausti ne tik teigiamus siunčiamus impulsus, bet ir neigiamus,o jų nejaučiu :) Tiesiog seni daiktai traukia prie savęs, norisi juos paimti, liesti, glostyti, uostyti, mąstyti apie tai, kur šie daiktai buvo, ką "matė", ką galėtų papasakoti jei prabiltų :) Tokių istorijų kūrimas, mintyse arba balsu, turbūt vienas geriausių būdų lavinti savo vaizduotę :) Gali sugalvoti dešimtis ar net šimtus įvairių istorijų, kodėl tas daiktas yra būtent toks, būtent čia ir dabar, kodėl patraukė akį, nors šalia gulėjo neaprėpiama akimis gausybė kitų daiktų.

Laikas palieka žymes ne tik žmonių veiduose ir kūnuose, bet lygiai taip pat ir daiktuose.Atrodo,kad kiekvienas "randas": nuskilęs kraštelis, apsitrynęs piešinys, įtrūkimas, trūkstama detalė, nori mums kažką pasakyti apie save.Dar didesnį laiko poveikį pamatai vaikščiodamas po senus namus.Jausmas gan keistas, nes tai dar intymesnė erdvė nei vaikščiojimas senomis kapinėmis.Visada žiūrėdama į senus, apleistus namus, svarstau kodėl jie tokiais tapo,kas privertė žmones iš tų namų išsikelti ir pavydėdavau užjūrių gyventojams, kad pas juos dauguma apleistų senų namų būna tobulai gražūsm juose galima rasti baldų, gėlėtų tapetų likučių ant sienų, įvairių daiktų ar net rūbų bei gi įeiti į vidų.Atrodo neįtikėtina, nes Lietuvoje paprastai apleisti namai būna arba užkalti arba paversti sąvartynais arba išnešta viskas, ką tik įmanoma ir ko neįmanoma išnešti :)

Vieną savaitės popietę nusprendėm aplankyti Birštoną.Vyras nuvedė prie seno namo, kuriame kažkada gyveno jo krikšto tėvai.Takelis, kažkada vedęs žmones į namą, dabar buvo aptrauktas žole ir neatrodė, kad ten apskritai kada nors buvo vaikštoma...Visas namas apsuptas žydinčių alyvų krūmų ir nuo pagrindinio tako veik matomas...Apsidžiaugiau, kai pamačiau, kad į vidų įmanoma įeiti ir prasmukau pro durų tarpą.Vaikščiojau po kambarius, kur šviesa skverbėsi pro alyvų krūmus ir buvo tokia blausi...Vyras tuo tarpu slampinėjo kitam namo gale, kur kažkada buvo kambariai, kuriuos jis rodos ir dabar prisiminė iki smulkiausių detalių.Taip keista buvo žiūrint į atsilupusius dažus ir tapetus, kur galėjai pamatyti visas spalvų variacijas, kurios kažkada dengė tų sienų paviršių, klausytis kur kas tuose kambariuose buvo.Beklausant atrodė, kad seni, atpleišėję, gabaliukai limpa atgal prie sienų, atsiranda baldai, sieniniai laikrodžiai, žmonių balsai....

Vėliau patraukėm per pušyną link krantinės.Ten stūksojo ištisi pastatų kapinynai...Apėmė tikrai keistas jausmas, jaučiausi lyg po karo eidama per suniokotą miestą, norėjosi kuo greičiau pasiekti krantinę ir pamiršti tuos vaizdus...Netraukė prieiti, įsmukti vidun, paliesti...Galbūt todėl, kad manęs apskritai nežavi didelės ir atviros erdvės, jos mane baugina...Tai štai tokia skirtinga ta apleistų, senų pastatų magija...

-------------------------------------------------------------------------------------------------

Na ir žadėto "konkurso" rezultatai :) Šį kartą dariau truputį kitaip, surašiau komentarų kiekio skaičiukus ant lapelių

Viską sudėjau į taupyklę ir žinoma gerai išpurčiau :)

Ir kyštelėjus ranką, ištraukiau numerį 53 :)

Kadangi matematika niekad nebuvo mano stiprioji pusė tai teko skaičiuoti kelis kartus :) Skaičiavau ir nuo galo ir nuo pradžių ir pagal mano skaičiavimus, komentaro 53 autorė yra Sucre :) [Galit perskaičiuoti ir patvirtinti arba paneigti :)].Jei Sucre savo prizo atsisakys, tai ištrauksiu kitą numeriuką, iš krūvelės, kurią dabar laikau saugioje vietoje :) Bet kitą kartą pasiliksiu prie senojo būdo, nustatant nugalėtoją, taip per daug painiavos :)

-------------------------------------------------------------------------------------------------

Na ir derinukas skirtas pasivaikščiojimui Birštone:

• Tamsiai mėlyni džinsai - 6 lt.
• Palaidinė - 1 lt.
• Medžiaginės balerinos su kaspinėliais - 15 lt.
• Skrybėlaitė ~ 45 lt.
• Rankinė - 10 lt.
• Pakabukas su raktu - pačios gamybos :)
• Laikrodis - vyro :)
• Viso: 77 lt.

Antoine de Saint-Exupéry

Turbūt dauguma yra skaitę knygą "Mažasis princas".Nemaža dalis žmonių šią knygą priskiria prie savo mylimiausių, palikusių didžiausią įspūdį.Knyga, kurią reiktų skaityti daugiau nei vieną kartą ir skirtingais gyvenimo momentais atrasti ir akcentuoti kitus dalykus.Jei nesat skaitę tai neabejotinai bent jau esat girdėję apie ją...Bet ar žinot ką nors daugiau apie Antoine de Saint-Exupéry? Koks jis buvo žmogus? Ar esat skaitę daugiau jo knygų?

Esu viena iš tų, kurie "Mažąjį princą" skaito kas keletą metų.Turiu savo mėgstamiausias citatas ir mintis, kurios taikliai atspindi tam tikrus gyvenimiškus dalykus.Prisipažinsiu, kad ir pati nesidomėjau daugiau [bet gal čia tik aš tokia?] ir kai po daugelio metų atradau iš naujo knygų skaitymo malonumą ir užsiregistravus bibliotekoje klaidžiojau tarp knygų lentynų, akimis ieškodama pažįstamų pavardžių, girdėtų knygų pavadinimų, mano akys "užkliuvo" už Exupery "Rožės memuarų".Tik parsinešus namo knygas, pastebėjau,kad tai ne Antoine, o jo žmonos - Konsuelo, parašyti memuarai, kurie nebuvo skirti spausdinti.Lagaminai su rankraščiais į Paryžių sugrįžo prabėgus nemažai laiko po jų mirties ir atskleidė dramatišką šeimos gyvenimą...

Prisipažinsiu,kad šią knygą skaitymui pasilikau paskutinę, nes pervertus pasirodė, kad ji parašyta sausokai ir nelabai įdomiai, todėl pirmiau ėmiausi "gardesnių kąsnelių".Ir kai pagaliau priėjau prie šios, pasirodė, kad buvau teisi.Knyga skaitėsi sunkiai, norėjosi mesti, bet smalsumas skatino skaityti toliau, buvo įdomu, kas gi per žmogus tas Antoine de Saint-Exupéry.

Skaitant, šių dviejų žmonių gyvenimas įtraukė vis labiau.Skaitydama pradėjau visai kitaip žiūrėti ir į knygą "Mažasis princas".Greičiausiai daugumos genialių žmonių asmeninis gyvenimas būna sudėtingas, bet kai kurie dalykai yra nesuvokiami protu...Pykau ant rašytojo, sakiau,kad žmonės taip nesielgia, smerkiau, stebėjausi Konsuelo ištverme ir besąlygiška meile bei atsidavimu, kaip ji pati sakydavo - "savo žmogui"...Keista buvo, kad tokią pozityvią knygą parašusio žmogaus gyvenimas yra būtent toks...Amžina rizika dėl savo gyvybės, pinigų stygius, gyvenimas viešbučiuose, savo nuomonės keitimas, dėmesio stoka žmonai, kuriuos lydėjo jos nerviniai ir fiziniai išsekimai, nedėkingumas...Keisčiausia, kad nepaisant visko,Konsuleo, nors ir vertė savo vyrą rašyti, niekad neprisiėmė jokių nuopelnų dėl jo šlovės.Mąstė, kad galbūt su kita moterimis, jis būtu pasiekęs kur kas daugiau...Kaltino save, kad "verčia" savo vyrą sugrįžti pas ją, žinodama, kad jis nori būti laisvas...

Antoine de Saint-Exupéry žodžiai, ištarti prieš išskrendant į paskutinį savo skrydį, tapo lemtingi, matyt nujautė, kad niekad nesugrįš: "...Duok savo nosinaitę, kad galėčiau joje rašyti "Mažojo princo" tęsinį.Pasakojimo pabaigoje, Mažasis princas padovanos tą nosinę Princesei.Tu niekada daugiau nebūsi spygliuota rožė [Konsuelo tapo rožės prototipu "Mažajame prince], tapsi svajonių pincese, amžinai laukiančia Mažojo princo..."

-------------------------------------------------------------------------------------------------

Turbūt pastebėjot, kad kai kuriuose bloguose periodiškai galima laimėti įvairių dalykėlių :) Po savo Kalėdinio dovanų teikimo, buvau sau pasižadėjus, teikti dovanas ne tik Kalėdų proga ir nudžiuginti skaitytojus dažniau :) Taigi, atėjo ta diena :) Vienas iš žmonių, palikusių komentarą, laimės 100 lt. vertės apsipirkimo čekį parduotuvėje Swanky, kuri įsikūrus Šv.Stepono g. 7, Vilniuje :) Laimėtojas turės šią galimybę išnaudoti per 2 savaites nuo laimėjimo.Čekis galios tik rūbams.Nugalėtoją ištrauksiu kitą pirmadienį :) Neturintys savo blogo komentuotojai, palikit komentare savo elektroninį paštą, kad laimėjimo atveju galėčiau su jumis susisiekti :) Sėkmės! :)

-------------------------------------------------------------------------------------------------

Na ir žinoma kaip visada derinukas :) Paprastas kaip 1 cento moneta:

• Suknelė apie 20 lt.
• Taškuotos pėdkelnės - 9 lt.
• Raudoni dr.martens batukai - 8 lt.
• Džinsinis švarkelis - 1 lt.
• Ruda rankinė - 10 lt.
• Viso: 48 lt.