The reader...

  Pagaliau iš mūsų namų iškeliavo televizorius. Sienoje dabar teliko tik kelios skylės, kurias "ryt-poryt" uždengsim kuo nors gražiu :) Nepasakyčiau,kad buvo sunku atsisveikinti, nes daugiau nei metus gyvenę be televizoriaus, net ir nespėjom prie jo priprasti vėl. Taigi sprendimą nebuvo sunku priimti. Nežinau ar esu minėjus, bet tikriausiai esu, kad stengiuosi atsiriboti nuo masinės informacijos priemonių. Renkuosi nematyti ir negirdėti. Nežinau ar tai yra pats geriausias kelias. Tikriausiai ne, nes kartais jaučiuosi per daug atitolus nuo pasaulio aktualijų, bet vis kartoju savo vyrui, kuris visu  kuo domisi net per daug: aš nenoriu matyti ir žinoti. Nenoriu užsikrauti svetimomis problemomis, nuoskaudomis ir blogomis emocijomis. Savanaudiška. Tikrai taip. Jeigu nesinori tylos namuose tai labai puikiai draugauju su savo plokštelėmis ir kompaktais. Nors visada sakau,kad muzika man nėra labai svarbi ir nesu iš tų žmonių, kurie be jos negali nei dienos, bet mėgstu muzikos garsais kurti ypatinga nuotaiką namuose...

  Šiuo metu vėl esu panirus knygose. Skaitymą vis pamirštu ir atrandu iš naujo. Ir kas kartą vis dar džiaugiuosi kai surandu tikrai įdomią knyga, kurią sunku paleisti iš rankų. Niekad nebuvau pavyzdinga skaitytoja. Neskaitydavau knygų kaip mano draugė, kuri mamai išjungus šviesą, skaitydavo knygas pasišviesdama žibintuvėliu po kaldra :) Bibliotekoj irgi visada turėjom krūvas neskaitytų knygų, bet vaikystėj ypatingai mėgau pasakas ir vaikiškas fantastines knygas. Galėjau jas skaityti ir skaityti. Ne veltui tas pačias knygas skaitydavo ne po vieną kartą. Vidurinėse klasėse skaitymą pamiršau, nes, žinoma, turėjau įdomesnių užsiėmimų, o ir niekad nemėgau privalomų dalykų. Todėl dabar bandau užpildyti kai kurias spragas...

  Visada labai džiaugiuosi skaitančiais žmonėmis. Man kartais atrodo,kad šiame informacinių technologijų laikmetyje kai knygas keičia kindlai ir panašaus tipo įrengimai, tikros knygos bus pamirštos. Bet panašu,kad kaip tik atsiranda didesnis noras priešintis ir tikras knygas skaitančių žmonių atsiranda vis daugiau. Visai neseniai kažkas bandydamas populiarinti skaitymą, išplatino frazę, kurios  tiksliai neatkartosiu, bet jos esmė buvo tokia: neužmegzkite rimtų santykių su žmogumi, kurio namuose nėra nei vienos knygos. Niekad nesupratau žmonių, kurie didžiuojasi tuo, jog neskaito knygų, nes mano akimis jie netenka tikrai daug...Skaitymas ypač svarbus mažiems vaikams. Kol dar patys nemoka skaityti tai pasakų ir vaikiškų knygų skaitymas turėtų būti tėvelių ar senelių užsiėmimas, nes taip lavinama vaiko vaizduotė ir kūrybingumas. Mokomasi sukaupti dėmesi. Aš dar ir dabar skaitydama knygas pasitelkiu savo fantaziją į pagalbą. Tai įvyksta savaime, nori to ar nenori. Kuri mintyse herojų paveikslus, vietovaizdžius. Įsivaizduoji viską kone iki menkiausių smulkmenų...

   Ilgą laiką maniau,kad knyga yra pati geriausia dovana žmogui. Juk šitoks platus pasirinkimas. Rasi knygą kiekvienam žmogui pagal pomėgius, bet laikui bėgant supratau,kad su knygom kaip ir su kvepalais - labai sunku pataikyti nupirkti tinkamą kai vadovaujiesi savo skoniu ir intuicija. Ar jus dažnai perkate knygas dovanų ir jei taip, tai kaip jas išrenkate? Man sunku net pačiai sau išsirinkti knygą, ypač jei kalbame apie ne itin žinomas ir populiarias knygas bei autorius. Tada pirmiausia apžiūriu viršelius, paskaitau anotaciją, perverčiu knygą. Ir galiausiai padedu nieko nenusprendus :) Man sunku knygas išsirinkti ir pagal kitų rekomendacijas, nes skonis knygom gali būti labai skirtingas...Turbūt niekad ir nerasiu rakto, kad galėčiau šitą paslaptį išnarplioti. Gal pasidalinsite savo patirtimi? :)

Na ir derinys pasivaikščiojimui ir pasivoliojimui parke su knyga :) 

Skrybėlė - forever 21;

Palaidinė - UO;

Nertinis - second hand;

Sagė - bagažinių turgus;

Beprotiškai besilamdantys šortai - UO;

Kojinės - primark;

Klumpės - clarks;

Rankinė - labdaros parduotuvė, bet šiaip H&M; 

Life is about creating yourself

   Kartais jaučiuosi kaip iki begalybės savo kūrinį tobulinantis juvelyras.Nužvelgiantis kiekvieną detalę per padidinamąjį stiklą ir vis surasdamas ką pataisyti. Sulinkęs, sukumpęs, išvargintas savo kūrinio, bet jaučiantis palaimą kai dar vienu žingsniu priartėja prie įsivaizduojamos tobulybės. Arba lyg skulptorius, kuriantis iš beformės masės. Rankų, raumenų jėgos, kaltukų ir kitų įrankių pagalba. Įkvepiantis gyvybę tai masei, kurią regi prieš save. Ir visiškai nesvarbu su kuo lyginsi, bet pagaliau pradedu suprasti, kad visas žmogaus gyvenimas tai yra nesibaigiantis savęs tobulinimas. Atrodo jau susigyvenai su tam tikrais pasikeitimais. Jau galvoji,kad nurimai, kad galbūt nieko nenori keisti savo asmenybėje arba tiesiog pavargai betobulindamas save,bet visai netikėtai, ilgai ilgai kažkur tūnojusi vėl išlenda nauja 'medžiaga' su kuria teks dirbti...

  Blogiausia viso šito dalis, kad pasikeitimai nėra taip lengvai pastebimi plika akimis. Negali skirtumo įamžinti  ir pamatyti kaip skulptoriaus ar juvelyro darbuose. Užfiksuoti nuotraukose. Galų gale žvilgterėti į save iš šalies, kito žmogaus akimis. Galime pasikliauti tik savo atmintimi ir žmonėmis, kurie yra arčiausiai mūsų. Jie mums gali priminti, kokius jausmus mes išgyvenome anksčiau. Kokie mes buvom ir kokie esame dabar. Puikiai matau pasikeitimus savo antrojoje pusėje ir lygiai taip pat tikiuosi, kad jis tai pastebi manyje. Pati jais džiaugiuosi tik tyliai. Kartais atrodo, kad apie tai net baugu kalbėti. Lyg bijočiau nubaidyti sėkmę....Todėl net ir neklausiu. Pažiūriu į jo akis ir prieš akis prabėga visi 10 metų, praleisti kartu...

   Mano gyvenime ir vėl per daug nerimo. Ir vėl. Atsidūstu. Atrodo,kad išvažiuojant pamačiau visas nerimo spalvas, atspalvius ir pustonius. Pamačiau ir prisijaukinau jį. Ne išmokau su juo gyventi, bet išmokau nesijaudinti dėl dalykų, kurių nežinau ir negaliu pakeisti. Pastaruosius pusę metų gyvenau tokioje ramybėje,kad kartais atrodydavo jog jaučiu jos saldumą savo šypsnyje. Taip ir buvo. Tikrai taip. Gerai, kad tas nerimas šužmėžavo tik akimirkai. Matyt pamokos išmoktos praeityje visgi davė naudos. Ir mūsų gyvenimas turbūt yra ne savęs atradimas ar  tobulinimas, o kūrimas. Nuo pirmapradės atskaitos taško. Nuo tokios medžiagos, kokią gauname tada, kai pradedame suvokti,kad galbūt norėtumėm savyje kažką pakeisti. Pradedame keisti nuo pasaulėžiūros, kurią mums suformuoja tėvai ar aplinka. Vėliau, saugodami save, paliekam tai, kas tuo metu mums priimtiniausia ir po truputį, net patys to nepastebėdami, formuojam ir keičiam save...Kartais pagalvoju apie tai,kas būtų jei gyventumėm mokslinės fantastikos filme. Sunaikintos, ištrintos asmenybės. Įrašyta nauja informacija. Kaip viskas būtų paprasta ir lengva. Pateikiamas sąrašas.Pasirenkami būdo ir asmenybės bruožai. Kelios valandos. Truputis diskomforto ir naujasis Jūs jau čia. Nepatiko rezultatas? Pabandykite dar kartą. Kokia begalė kino juostų sukurtos šia tema. Čia turbūt žmogaus  fantazija neišsenkanti. Tobulo žmogaus paieškos.Nors visi puikiai suvokia, kad tobulo žmogaus nėra ir nebus, o ir nebūtų idomu gyventi tokiame tobulame pasaulyje...O savęs kūrimas yra nepaprastai įdomus procesas. Ypač jei sugebi atpažinti bent menkutę dalelę to, ką pakeitei savyje...  

Ir po mėnesio pastovaus lietaus [jau galvojau,kad greitai Nojaus laivą reikės pradėti statyti :) ], mes sulaukėm kelių saulėtų dienų. Ta proga ir paprastas derinukas, kuris buvo skirtas teatrui:

• Mėlyna suknelė - labdaros parduotuvė;
• Cardigan'as - second hand;
• Auskarai - dovana;
• Sagė - mamos [šią sagę ji gavo mokyklos baigimo proga];
• Pėdkelnės - primark;
• Batai - topshop;
• Rankinė - second hand;