Perfection

Visai neseniai, viename mokslinės fantastikos filme, teko išgirsti frazę - tobulumo našta.Žinoma, kadangi filmas fantastinis tai ir kalbama ten buvo apie tikrai tobulus žmones.Realiam pasaulyje visiems į galvą "įkalta", kad tobulų nėra, bet visgi tobulumo naštą tenka nešti ne vienam.

Turbūt nemažai surastume žmonių, prie kurių vardo, be visų kitų asmeninių savybių, galėtume prirašyti ir žodelį "perfekcionistas".Tokie žmonės paprastai tobulumo siekia visame kame, nors dažnai net nežino, kaip tas tobulas daiktas/žmogus/procesas/veikla turi atrodyti, bet žino, kad kažkas ne taip, kad kažko trūksta :) Ar tokie žmonės yra laimingi? Greičiausiai ne, bent jau ne tokie, kokie galėtų būti jei į viską žiūrėtų truputį paprasčiau.Kai visiems iš šalies atrodo, kad perfekcionistui sekasi, jam atrodo, kad galėtų ir geriau :) Taigi ar verta to tobulumo siekti? 

Kadangi pati sau galiu priklijuoti  perfekcionistės etiketę, tai galiu pasakyti, kad verta iš savęs reikalauti visko, kas įmanoma ir dar daugiau, tik svarbiausia išmokti negraužti savęs ir nenusiminti jei negauni tokio rezultato, kokio tikiesi ir priminti sau, kad praktika ir patirtis veda į tobulumą.Asmenines žmogaus būdo savybes vargu ar galima pakeisti, bet formuoti požiūrį daug lengviau, o kai mano perfekcionizmo skalė pakyla iki aukščiauso taško [ tą turbūt gerokai įtakoja nuotaikos ir hormonai :) ] tai mintyse sau primenu, kad nėra nieko nuobodesnio už tobulumą :) 

Taigi, o ką apie perfekcionizmą galvojate jūs? :) Galbūt matote daugiau spalvų ir atspalvių? :) 

Derinukas skirtas susitikimui su drauge, pasivaikščiojimams, arbatai ir plepesiams :) 

• Ciklameninis sijonas, kuris jau buvo rodytas čia - 1 lt.
• Pilkos dryžuotos pėdkelnės - 10 lt.
• Balta medvilninė palaidinė - 3 lt.
• Sagė šaukštukas - 10 lt.
• Perdarytas megztukas, demonstruotas čia - 2 lt.
• Tamsiai mėlynas diržas - 1 lt.
• Rankinė [nuotraukoje be formos, nes tusčia] - 10 lt.
• Batukai - 2 lt.
• Viso: 39 lt.

P.S Su pavasariu! :D 

Dancing with myself

Jeigu kasnors prieš metus ar dar anksčiau man būtų pasakęs, kad aš verčiau liksiu namie žiūrėti filmus nei eisiu į triukšmingą vakarėlį, tikrai nebūčiau patikėjus.Jausdavau poreikį ir būtinybę bent kartą per savaitę kažkur išeiti ir nebūtinai savaitgalį, o lygi linija gyvenimo skalėje, kuri reiškia ramybę, man buvo tolygi linijai kardiogramoje.Turbūt smarkiai klysta tie, kurie sako, kad žmonės nesikeičia :)  Dabar mieliau renkuosi vakarą su drauge namie, kai galim įsitaisyti ant kilimo, vietoj stalo tarnauja senas lagaminas, prieblanda kambaryje, kvepianti žvakė ir plepesiai apie viską ir apie nieką, o kas kartą nusprendus kažkur išeiti, galvos skausmą sukelia klausimas: "kur?" :) Ir vėl, dar prieš pusmetį tiems, kurie sakė,kad Kaune nėra kur nueiti, sakiau, kad tai nesąmonė.Argi ne paradoksas? :) 

Turbūt ramybės periodas į mūsų gyvenimus ateina neišvengiamai, netikėtai ir nelauktai.Juokais vyrui sakau, kad senstu :) Ar tai tikrai priklauso nuo amžiaus ar tiesiog tas supratimas ir noras ateina skirtingu metu? Galbūt mano pasikeitimą įtakojo ir tai, kad kažkurį laiką tiesiog negalėjom sau leisti kažkur išeiti, bet negi per tokį trumpą laiką žmogaus įpročiai pasikeičia? Atsimenu triukšmingus vakarus su draugėm, kai vynas liedavosi upeliais.Tada buvo smagu, bet tų laikų nepasiilgstu ir nenorėčiau, kad jie grįžtu :) Neretai pradėjau stebinti pati save, bet neieškau atsakymų į klausimus, nes pasikeitimai yra neišvengiami ir dažnai būna tik į gerą :) 

Derinukas, skirtas išėjimui pasisėdėt su drauge.Po to, kai 24 val. uždarė mūsų mylimą vietą, dar ėjom pasišokt  :) Viena mergina manęs FB užklausė, kodėl taip retai dėviu džinsus taigi  ta proga išsitraukiau savo senukus :) 

• Batukai - 20 lt. [pagailėjau kitų batų :)]
• Tamsai mėlyni džinsai - 6 lt.
• Tamsiai mėlyna/balta držuota palaidinė - dovana :) 
• Diržas su inkaru ir šturvalu - 1 lt.
• Rankinė - 3 lt.
• Viso: 30 lt.

You are my perfect drug

Rožinio miesto savininkė Jovita, neseniai rašė apie įvairias priklausomybes.Visi turbūt jų turime vienokių ar kitokių, pačių populiariausių neminėsiu, nes jas ir taip visi žino...Iki tos dienos ir iki tol, kol šalia esantiem žmonėm neteko susidurti su tuo, niekad nesusimąsčiau apie priklausomybę nuo žmogaus...Nekalbu apie materialinę priklausomybę, nors ji pasitaiko lygiai taip pat dažnai,o gal net dažniau, bet turbūt net sudėtingesnė ir sunkiau "pakeliama" yra dvasinė priklausomybė nuo kažko...Mintyse pervertus savo "bylas", suprantu, kad ir aš įvairiais gyvenimo etapais buvau priklausoma nuo man tikro asmens...

Vaikystėje visi praeinam tą etapą, kai esame tiesiogiai priklausomi tėvelių...Negalime savimi pasrūpinti ir mumis rūpinasi mūsų gimdytojai...Vėliau "bambagyslė" nutrūksta... Atsiranda vaikystės draugai, su kuriais norisi leisti laiką, jie formuoja mūsų požiūrį į aplinką, į kitus, galbūt net pakreipia mūsų charekterį tinkama ar netinkama linkme.Pirmoji meilė...Čia ir praside tikrieji vargai...

Net mano mylimas dėdulė A. Einšteinas yra pasakęs, kad gyvenimą reikia susieti su tikslu, o ne su žmonėmis ar daiktais.Viskas atrodo logiška, suprantama ir paprasta, tik gaila, kad nepasidalino stebuklingu receptu, kaip tą padaryti...Turbūt natūralu,kad nusprendę susieti savo gyvenimą su kitu žmogumi,pradedame į viską žiūrėti ne per "aš" ir "tu" prizmę, o per spalvingą stikliuką su užrašu "mes".Visi tiki gražia pradžia ir pabaiga.Mąsto apie tai, kas jų laukia ateityje. Kartais, ieškodami kompromiso atsisako dalelės savęs, kad tik būtų geriau jiems...Turbūt nesu tokia racionali ir net nesusimąstau,kad galėtų būti kitaip...Besąlyginė meilė ir atsidavimas.Jei netyčia vieną dieną "mes" vėl pavirsta į "tu" ir "aš", spalvotas stiklas suskyla į mažiausius šipulius, ne tik sunaikindamas visa, kas buvo, bet ir palikdamas randus, kurių neįimanoma išnaikinti...Pasaulis slysta iš po kojų, viskas nusidažo tik juodomis spalvomis ir netenka prasmės, nes visi planai, visos svajonės buvo sutelkti į "juos"...

Sunku kai matai, kaip dėl besąlgynio atsidavimo, kenčia žmogus esantis šalia.Kai nori paguosti, bet žinai, kad žodžiai nieko nepakeis ir nuo to jautiesi tik blogiau...Žinai, kad reikia laiko, žino ir tas, kuriam jo reikia, bet protas ir jausmai niekada nėjo koja kojon...Ką tokiu metu sakyti? Kaip palaikyti? Kaip nuraminti ir įpūsti vilties?

Liūdnas įrašas tuoj pat po meilės dienos, bet taip sutapo, kad pastaruoju metu apie tai mąstau labai daug ir žinau, kad ir toliau būsiu priklausoma, kad ir toliau vadovausiuos jausmais, o ne protu, bet net baisu pagalvoti, kur ta priklausomybė gali nuvesti, jai netyčia neliks žmogaus, kuriuo tu kvėpuoji ir gyveni...Turbūt apie tokius dalykus geriau nemąstyti ir gyventi šia akimirka...

Derinukas skirtas linksmesnėms akimirkoms...

• Suknelė - dovana/mainai
• Rudos pėdkelnės - 10 lt.
• Cardigan - 10 lt.
• Pintas diržas - 1 lt.
• Batukai - 2 lt.
• Vintage sagė su siuvinėtom gėlėm - dovana/mainai
• Auskarai rožytės - 3 lt.
• Viso: 26 lt.

Back to school

Prisimenu kai būdama visai maža, vieną vakarą atėjau pas mamą su knyga rankose ir paklausiau, ką reiškia ždis "žingeidumas".Turbūt net nenumaniau, kad kadanors šį žodį galėsiu pritaikyti ir sau.Esu iš tokių žmonių, kurie sau ir kitiems užduoda šimtą ir vieną klausimą, bet niekada nesitiki lengvai gauti atsakymo.Ne kartą įsitikinau,kad man patinka ieškojimo procesas. Tas galioja beveik visiems gyvenimo atvejams ar tai būtų, koks nors įdomus daiktas, kurio istorijos paskui ieškau internete, ar filmas, kurį statant remtasi tikra istorija, ar kažkoks kūrinys, gimęs galvoje ir reikalaujantis tam tikrų žinių.Viską noriu susirasti pati.Gal todėl mane visada stebino žmonės, kurie įpratę viską gauti vos spragtelėję pirštais.Tokių visada buvo kažkur šalia.Vienus domino materialioji pusė, kitus dvasinė.Vieni trokšta lengvai gauti ir turėti daiktų, pinigų, kiti žinių, išmanymo, neįdėdami jokių pastangų ir tikėdamiesi,  kad kažkas kitas tai už juos padarys, suras, nupirks.

Visada labai sunku priimti ir suvokti kitokį žmogų, nei esi pats.Suprasti,kad skiriasi žmonių poreikiai, prioritetai.Man visada buvo aišku, kad negali turėti visko iš karto, kad norint kažką gauti,tenka kai kurių dalykų ir atsisakyti.Dargi pastebėjau,kad džiaugsmas, kai sieki ir gauni pats, yra kur kas didesnis, nei kai gauni kažką lengvai [na nebent tai būtų staigmena, kurios visai nesitiki ir apie kurią negalvoji].Galbūt labiau vertini ir saugau tai, ką padarei pats, situacija turbūt analogiška kai sutaisai kokį nors buities prietaisą, vietoj to, kad kviestum meistrą :) Na, moterys gal rečiau prisideda prie tokių dalykų, bet vyrams,manau, tai labai įprasta situacija  :) 

Gal kažkam tas informcijos rinkimas ir kaupimas ir pasirodys beprasmis.Aš kartais pamąstau, kad gal ta ne itin svarbi informacija, ištrina kokį nors reikalingą failą iš mano smegenų, bet būna tokių situacijų, kai mintyse džiaugiuosi, kad kažką jau esi girdėjus, mačius ir gal net galiu kažką papasakoti :)

Taigi, ar domėjimasis įvairiais dalykais, gal net specifine veiklos rūšimi, jums atrodo beprasmis? Kuris variantas atrodo priimtinesnis: stengtis pačiam ar tikėtis, kad kažkas kitas pasistengs? Ar eiti sunkesniu keliu ar ieškoti lengvesnio? Turbūt atsakymai vėlgi priklauso nuo konkrečių situacijų.Parašius klausimus, mintyse sugalvojau/prisiminiau situacijas, kada geriau pirmas variantas, o kada antras :)

Na, ir kaip visada derinukas :) 

• Sarafanas - 1 lt.
• Megztukas 3/4 rankovėm - 1 lt.
• Rudos pėdkelnės 10 lt.
• Ilgos juodos kojinės 20 lt.
• Batukai - 20 lt. [ gal mažai kam patiks, bet tai mažiausiai slidūs ir vieni šilčiausių mano batų, taigi žiema be jų negaliu,ypač kai daug ledo] :)
• Beretė - mamos jaunystės
• Rankinė - 10 lt.
• Pakabukas - 10 lt.
• Sagė paukštelis - 1 lt.
• Viso: 73 lt.