Gandro kojos :D

Gandre, gandre ga ga ga, tavo pati ragana :)

Skubu pasidalinti šiandienine džiaugsminga nuotaika, kuri užpildė mūsų namus :) Šis įrašas apie nieką kitiems, bet labai svarbus mums :) Pirmiausia tai diena gavau labai gražią staigmena, kurią sakiau žiūrėsiu kas kartą kai užplūs prasta nuotaika arba tiesiog kaip maldą prieš miegą, o kita džiugi naujiena, kad šiandien pagaliau, po visų kančios metų mano vyras  laiko diploma savo rankose :) Juokiuosi, kad jis mokėsi tiek metų kiek mes esam kartu ir pagaliau tos kančios baigėsi :D Šiuo diplomu turbūt džiaugiuosi labiau nei saviškiu, o savimi didžiuojosi todėl,kad išstovėjau daugiau nei pusantros valandos su aukštakulniais ir nukulniavau su jais nuo zoologijos sodo iki senamiesčio ir tik visai eidama namo, kai jau buvo sutemę, batukus iškeičiau į tašėje, raudonam paslaptingam maišelyje, gulinčias balerinas :) Taigi po tokios trumputės žinutės, tiesiog bėgu ilsėtis ir ilsinti "gandro" kojas :D

• Dar senajam bloge rodyta žalioji suknutė, kuri buvo modifikuota, pasinaudojant bloge pamesta idėja, panelės, nusipirkusios tokia pat suknelę t.y jai buvo nuardytos ir atsiūtos rankovės - 1 lt.
• Raudonos kojinės 3 lt. [nors pirminis sumanymas buvo raudonos pėdkelnės, bet atsidarius komodos stalčių pamačiau, kad jos pasibaigusio galiojimo, taigi teko tas gandro kojas padėti į vietą ir ieškoti išeities, nes iki išėjimo buvo likę laaabai mažai laiko]
• Diržas 1 lt.
• Lietapltis 1 lt.[tik važiuodama susimąsčiau, kad suknelė ir lietpaltis pirkti tą pačią dieną ir demonstruojant nufotografuoti kartu]
• Batukai 100 lt.
• Auskarai rožės 30 lt.
• Kaspinėlis - perdaryta sagė iš seniai seniai pirktos varlytės.
• Kaspinėlis plaukuose, juosiantis kuodą ir vėlgi iš siuvimo dėžutės :)
• Viso: 136 lt.

Sveikinimo bučinys :)

Where are you?

Jau seniai savo mintyse "nešioju" vieną įrašą, bet vis nesulaukiu tinkamo laiko, žodžiai ir mintys negula ten, kur jiems vieta, taigi tegul bręsta dar toje mažoje "dėžutėje", galbūt brandinamas tik įgaus geresnį skonį, kaip rūšinis vynas :) O ir derinuko nuotaika nelabai jam tinkama, tai gal tiesiog "paburbėsiu" tema, kur dingo vasara? Niekaip nesuprantu, kodėl šiemet jos taip ir nesulaukiam, orų prognozių neskaitau ir neklausau, nes jos vis tiek dažniausiai būna klaidingos arba galioja visoje Lietuvoje tik ne Kaune :D Dar tik porą kartų kojos išsivadavo iš spalvotų ir nespalvotų pėdkelnių gniaužtų, o va pečius vis dar dengia lietpaltis/švarkas/megztukas.Noriu trumpų rankovių, nuogų kojų, raudonų kojų nagų, vėjo plaikstomų plaukų, plonų suknelių, maudynių, akinių nuo saulės, gulėjimo šalia vandens ir kitų vasaros teikiamų malonumų.Vakarykštis oras, vos begėdiškai nesugadino mano planų, kai nuo pat ryto kojų nagus "dažiau" raudonai ir tabalavau kojom džiaugdamasi, kokia graži diena laukia, taip Naglis Šulija pranešė, nors šiuo orų pranešėju tikiu mažiausiai :) Jo kalbų paklausius supranti, kad taip ir neaišku koks oras bus rytoj,bet gal ir gerai, nes visada gali pasakyti, kad nuspėjai teisingai arba žiūrovas neteisingai interpretavo :D Kažkada seniai seniai teko skaityti, kad Anglijoj vis dar galioja mirties bausmė už blogai nusakytą orą, aišku visi šitai primiršę ir per daug civilizuoti, kad žmones nuteistų myriop už tokią smulkmeną,o ir Anglijos orai nenusakomi, kaip aikštingo vaiko norai, tiesiog šis įstatymas nebuvo atšauktas :) Ech... Vasara, vasara kur tu? :) Vakarykščių planų staiga prapliupusiam lietui nepavyko sugadinti, nors tikrai buvau praradus viltį ir nukabinus nosį žiūrėjau į pilką, prakiurusį dangų ir kriokliais per langus bėgantį vandenį, bet po pusvalandžio pradėjo šypsotis saulė :) Niekad nejaučiau komplekso dėl baltų kojų, apskritai esu labai šviesios odos, bet degintis nemėgstu nuo vaikystės, nepatinka.Atsimenu didžiausia kančia būdavo gulėti pliaže su mama, nes ji prasta plaukikė ir apskritai bijo vandens, vėliau važiuodama su draugėm, sėdėdavau pavėsyje skaitydama knygą, kol jos lepindavosi saulės teikiamais malonumais.Vėlgi mano mintis nubėgo, kaip nepaklusnus šuo, nes vakar jaučiausi ypatingai dėl savo baltų kojyčių, galbūt todėl, kad pagaliau galėjau išsinerti iš pėdkelnių kaip gyvatė iš senos odos :) Kur vakar leidausi? Į "medžioklę" :) Nieko ypatingo medžioklės plotuose neradau, bet visai netyčia užtikau pati tobuliausią iš visų kadanors turėtų maudymosi kostiumėlių, kuris iškišęs savo šviesų, gėlėtą "kūną" kvietė mane, modamas rankele iš kitų maudomų krūvos, kai aš bėgau pro šalį visai negalvodama nerti į maudomų jūrą ir cat eye akinius nuo saulės, sename Fielman dėkle, taigi paplūdimio komplektas paruoštas, tereikia tinkamų orų ir skrybėlės iki pilnos laimės  ir tada galėsiu būti paplūminio karalienė :D Nors savo maudynių sezoną jau atidariau prieš gerą mėnesį, bet norisi dar ir pagulinėti prie vandens, paskaityti knygą ir šiaip gerai leisti laiką tiesiog žiūrint į vandenį...O šianakt.,prieš pat pabusdama sapnavau, kad lauke pasakiškai karštą, dar visai neprabudus atrodė, kad laukia plieskia saulė ir jau "mačiau" kaip prašau vyro važiuoti prie vandens, deja atmerkus akis, pamačiau visai kitokį vaizdą: pilką dangų, saulės nesimatė net per debesų plyšį...

Vakarykštis derinukas, kuris vakare važiuojant ieškoti paparčio žiedo buvo truputį modifikuotas ,pasipildė tamsiai mėlynom pėdkelnėm ir mano raudonais martensais :)

• Sijonas 1 lt.
• Tamsiai mėlyni batukai - lauktuvės
• Pilkai raudonas "koledžo" švarkas 1 lt.
• Diržas 5 lt.
• Kišeninis laikrodis ant kaklo 50 lt.
• Auskarai rožės 30 lt.
• Akiniai nuo saulės 3 lt.
• Juodas kaspinas juosiantis "kuoduką" iš siuvinių dėžutės :)
• Viso: 90 lt.

Relatives

Vakar jaučiausi kaip varlė keliauninkė.Iš ryto sodas, su visais jo teikiamais malonumais: braškėm, pagulėjimu prieš saulutę, pasivaikščiojimais, pagulėjimais savo slaptoj vietelėj ir žinoma žemguogiavimais, na, o gerokai po pietų tik įvažiavę į Kauną ir užsukę namo, pasikeisti savo apdarus į patogesnius, už kelių minučių lėkėm Marijampolės link, palikdami už savęs dulkių debesį.Netikėtai nusprendėm nuvažiuoti į vyro giminės susitikimą, kuris buvo skirtas senelytės aštuoniasdešimtmečio progai.Keista buvo stbėti kaip žmonės susitinka po trisdešimties nesimatymo metų, kaip bendrauja, kaip pasakoja istorijas, linksminasi ir tada susimąsčiau apie savo giminę.Žinau, kad mano giminės susitikimas, kažin ar kada įvyks, nes senelių jau nėra gyvųjų tarpe, o jei kažkas ir sumąstytų suorganizuoti, labai abejoju ar mano tėveliai norėtų jame sudalyvauti.Atsimenu vaikystę, vasaras, kurias leisdavau pas močiutę arba pas mamos sesę kaimę ir tokie šilti atsiminimai užplūsta.Tada viskas buvo visiškai kitaip, mano vaikystė apskritai yra nuspalvinta tik šviesiomis spalvomis arba jei kažkas blogo ir buvo aš to nepamenu, turbūt visgi geri atsiminimai giliau įsirėžę į atmintį.Lyg per miglą atsimenu , kaip buvau nukritus nuo supynių ir senelis žaibišku greičiu atlėkęs jau stovėjo prie manęs, bet už tai kaip gerai pamenu kaip tėtis iš lazdyno man išpjaustė gražią lazdą ir su ja mokino mane plaukti, atsimenu kaip miške kepdavom bulves žarijose, kaip senelė virdavo arbatinuke kiaušinius, kaip per laukus bėgdavau į parduotuvę nusipirkti kramtomosios gumos,kaip sėdėdavom su pusbroliu dideliam lazdyne ir lukštendavom riešutus, operacijas, kurias darydavom vyšniom ir slyvom, kiaušinių rinkimą vištidėj kiekvieną rytą,žaidimus dideliam stikliniam šiltnamyje, hamą pririšta prie kriaušės, kurie mus vaišindavo, pačiiais skaniausiais ir sultingiausiais pasaulyje vaisiais,sausainius grybukus, kuriuos kepdavo kaimynė iš pirmo aukšto ir galėdavom mėgautis dar šiltais, aplipdytais  cukriniu glajumi baravykais ir raudonviršiais, maudynes lietui lyjant, šiurpias istorijas, didelį raudonų plytų namą ir laiptus kaustytus geležimis ir galiausiai traukinių aimanas, kurias ypač patikdavo girdėti naktį, nes viename kaime traukiniai važiuodavo visai šalia, o kitame buvo už gamyklos teritorijos, tada užplūsdavo tokia ramybė ir galiausiai pradėdau grimzti į sapnų karalystę....Vėliau visa tai netikėtai baigėsi,buvom išmėžti kaip musės iš medaus, nespėję susivokti, kas įvyko.Tturbūt brolis ir aš užaugom, galėjom savimi pasirūpinti patys taigi pasibaigė ir vasarinės linksmybės...Dabar pamąstau, kad labai to pasigendu, atrodo kažkas viduje šaukia ir kviečia vėl aplankyti senas vietas.Vis pritūksta  laiko  ar i motyvacijos, nors iki vieno "kaimo" ir atstumas didelis.Vis prašau,kad vyras nuvežtų aplankyti, bet jau kelintą vasarą nemačiau jūros tai ką jau kalbėti apie kaimus kaimukus...Na, bet, bet įrašas visai ne apie tai.Kai seniai seniai, pradėjau bendrauti su tada dar būsimu vyru, labai stebėjausi jų santykiais šeimoje,visi  bendravo kaip draugais, leisdavo vakarus kartu, pasipasakodavo vieni kitiems, man jų santykiai visada atrodė pavyzdiniai,visad sakiau, kad su savo vaikais norėčiau bendrauti būtent taip, nes niekad su savo tėveliais nebuvau artima, nežinau net pati kodėl, bet tik dabar pradedu su jais daugiau kalbėti ir bendrauti, kaip ir su broliu.Pamąstau, kad gal visgi buvau labai uždara paauglystėj, na ir šiaip nesukalbama, o gal tai giminės bruožas? Niekad savo tėvelių neklausiau, kas, kaip ir kodėl lėmė, kad jie visiškai nustojo bendrauti su savo giminėmis.Galbūt su kai kuriais išskyrė didelis atstumas, su kitais  laiko trūkumas [mano tėtis jau daugiau nei 15 metų neturėjo nė dienos atostogų], o su kitais gal kažkokie nesutarimai.Po vakarykščio giminės susitikimo susimąsčiau apie tam tikrus dalykus.Niekad nesuprasdavau savo tėvų, kaip galima šitaip nutraukti ryšius su savo broliais ir seserimis ir tuo pačiu užkirsti kelią savo vaikam, bendrauti su pusbroliais ir pusseserėm, juk giminystės ryšiai tokie svarbūs, bet ar tikrai? Draugus mes renkamės pagal bendrus pomėgius, charakterio ar kitokius sutapimus/nesutapimus, su kai kuriais žmonėmis gera,su kai kuriais ne arba net neįmanoma rasti bendros kalbos, bet gali pasirinkti ar bendrauti su jais ar ne, giminių tuo tarpu nepasirinsi ir visiškai nesvarbu, kad galbūt nelikę jokių rišančių mazgų, išskyrus tą plonytį kraujo ryšio siūlą, bet nebendraudamas jautiesi kaltas, taigi tik po vakar aš susimąsčiau ir lioviausi mintyse "kaltinti" savo tėvelius dėl jų pasirinkimo, nes nežinau kodėl gyvenimas sudėliojo viską taip, kodėl jie nusprendė nebendrauti su savo gimine...

• Rožėmis puošta vintagė suknelė 1 lt. [nežinau kiek metų nedėvėjau ilgų sijonuų ir suknelių, bet vakarykštė, nostalgiška nuotaika, vertė rankas tiestis linko pakabos, kur kabėjo ši]
  
• Baltos odos pinti sandalai 15 lt.
• Megztukas su sagutėm 5 lt.
• Auskarai rožės 30 lt.
• Viso: 51

Killing moon...

Prisipažinsiu, kad retai skaitau knygas.Pati net nežinau kodėl, lyg ir atrodo nerandu tam laiko, nors pasiteisinimas visai nevykęs, nes kartais nepastebiu, kaip iš kalendoriaus dingsta dienos, o žvilgterėjus pastebiu, kad per jas visai nieko gero nenuveikiau.Taigi, kai anyta pasiūlė paskaityti Shoko Tendo "Jakuzos mėnulis.Gangsterio dukters atsiminimai", atsakiau tą patį, kad greičiausiai nerasiu šiai knygai laiko.Kadangi viršelis patraukė akį tai visgi paėmiau ją į rankas, atsiverčiau ir....Nebepaleidau iš rankų...Skaičiau ne tik namie, bet ir visą laką, kol važiavom mašina namo, o tik įėjus pro duris, pirmiausia pasidariau didelį puodą šilto vandens ir net nepersirengus nuėjau į savo darbo vietą skaityti knygos toliau.Taigi, kol nepasiekiau paskutinio puslapio, tol nedariau nieko, paskui estafetę perėmė vyras, kuris elgėsi lygiai taip pat kaip aš.Ši "magiška" knyga yra pirmasis autorės kūrinys, o atsižvelgiant į tai, kad ji nebaigė mokyklos iš literatūrinės pusės knygelė nėra stipri, išliekamosios vertės irgi galbūt neturi, bet už tai gali priversti susimąstyti apie savo gyvenimą, apie poelgius ir nelaimes, užklampančias "kelyje".Kadangi šią knygą perskaičiau ne vakar, tai įspūdžiai nėra švieži, tiesiog laukiau šiam įrašui tinkamo laiko.Jeigu kažkas paims šią knygą į savo rankas, tai turėkite omenyje, kad apie jaukuzų slaptą gyvenime joje rašoma labai nedaug, tai yra autobiografija, nors iš recenzijos gale, supratau, kad daugumą jakuzų šeimų ir vaikų ištinka panašus likimas.Skaitydama, negalėjau atsistebėti, kiek vienas žmogus, o ypač moteris, savo gyvenime gali patirti kančių ir pradėti gyvenimą iš naujo.Juk sakoma, kad Dievas žmogui skiria tiek, kiek jis gali "pakelti", bet ar vieniems neatseikėjama per daug, o kiti taip ir nugyvena nesužinodami,kas iš tikrųjų yra kančia ir vargas.Skaitydama šią knyga dar kartą įsitikinau, kad mano gyvenimas pokolkas yra nuostabus, galbūt iki "pilnos laimės" trūksta nemažai, bet džiaugiuosi tuo, kad nieko blogo nevyksta, kad iki šiol, likimo paskirti išbandymai tokie nedideli ir turbūt skirti man tam, kad kitaip susidėliočiau savo prioritetus ir išsiugdyčiau tam tikras asmenines savybes, kaip aš kartais sakau, kad gyventi nebūtų per daug paprasta ir lengva :) Jei man būtu paskirti tokie likimo išbandymai kaip knygos autorei, aš turbūt ne tik, kad nebūčiau prisikėlus antram gyvenimui, bet apskritai būčiau sužlugdyta, nors iš kitos pusės, kiekvienas savo gyvenime priėma sprendimus pats, taigi skaitydama "mačiau", ką aš daryčiau kitaip, bet kaip mano vyras pastebėjo,kad tai visai kita kultūra, kai kurie sprendimai galbūt priimami atsižvelgiant į tai, kaip viskas per amžių amžius susigulėję...Niekad per daug nesižavėjau rytų kultūra, galbūt todėl,kad man ji per daug paslaptinga, nesuprantama ir tiesiog kitokia.Nesuprantamas ir moters nuolankumas vyrui, o smurtas prieš moterį regis apskritai priimamas kaip natūralus dalykas.Shoko per savo gyvenimą teko patirti ne vieno vyro smūgius ir tokius, kad pradėjus gyvenimą iš naujo teko daryti plastinę operaciją, kad ant veido likę randai taptų bent jau užmaskuojami, ne kartą išmušti dantys, lužę šonkauliai, kojos, sulaužyta nosis...Turbūt niekad laimingai nemylėjo, nes būdavo arba "pririšta" prie mylimųjų dėl tam tkrų priežasčių arba net pati nežinodama įsimylėdavo vedusius vyrus ir būdavo antra...Per savo trumpą gyvenimą patyrė teik fizinio ir psicholginio smurto, kad net priešui nelinkėčiau, patyrė persileidimą, antrą kartą pastojus po išprievartavimo teko žudyti gyvybę, nes persikėlus su vyru į kitą miestą, pinigų nebuvo net pragyvenimui,o darbo netekti negalėjo, sirgo anoreksija, dėl vaikystės įžeidinėjimų, dirbdavo iki nukritimo,o pinigus atiduodavo sesei, kurios vyras buvo lošėjas, galiausiai bandė nusižudyti ir nors širdis buvo sustojus 3 kartus, bet liko gyva...Sunku patikėti, kad ši istorija tikra...Aš žinoma nebūčiau aš, jei perskaičius knygą, nepasidomėčiau tokio tragiško likimo autorės gyvenimu po knygos išleidimo :)  Taigi šiuo metu Shoko Tendo augina mažytę mergaitę [aš naiviai tikėjausi, kad galbūt atrado ir tikrąją gyvenimo meilę], bei rašo antrąją knygą, deja, apie vienišos mamos gyvenimą...

Pastebėjau, kad dažnai mėnulis pasirenkamas kaip liūdno gyvenimo, melancholiškos nuotaikos ar tragiško likimo metafora.Ir tik dabar, atradus tokį dėsningumą, kuris susidėliojo mano mintyse perskaičius šią knygą, pamačius filmą, pavadinimu "Bitter moon" ir paklausiaus Nouvelle Vague "Killing moon", susimąsčiau kodėl taip yra? Naktis ir mėnulis man visada atrodė kaip labai gražus, svajingas ir romantiškas metas...Niekad nekėlė jokių blogų emocijų ar asociacijų.Nors vaikystėj, o ir dabar dar bijau tamsos, galbūt ne kiek pačios tamsos, kiek bijau pamatyti ten tai, ko ten  neturėtų būti...

O čia tuo pačiu ir 5dienio vakaro derinukas, kuris tinka prie įrašo savo spalvomis,bet ne nuotaika :)

• Palaidinė 8 lt.
• Megztukas su sagutėm 8 lt.
• Pėdkelnės 1 lt.
• Sijonas 1 lt.
• Diržas 1 lt.
• Batukai 100 lt.
• Viso: 119

• 
  
  
  

Poser :)

Šio įrašo laukiau beveik mėnesį :) Įspūdžiai ne švieži, derinukas irgi ne tos dienos, bet...Prisipažinsiu, kad per savo trumpą gyvenimėlį man nėra tekę pozuoti fotografui, kuris fotografuoja skaitmeniniu fotoaparatu :) Keisčiausia,kad mano darbo knygelėj, jei ji nebūtų pakeista į sodros pažymėjimą, galėjai rasti įrašą "pozuotoja".Ar gi nekeista, kad šiuolaikinis žmogus [juokingai skamba :)] šiame technikos amžiuje yra pozavęs per piešimo paskaitas ir pamokas, pozavęs juostinei fotografijai, bet skaitmeninei ne :) Na žinoma, jei savęs fotogtafavimą galima priskirti prie pozavimo skaitmenai, kai ant štatyvo pasistatai fotoaparatą, nusistatai laikmatį ir bėgi ten, kur turėtum būti :) Beabejo, sėkmės dalykas ar tilpsi į kadrą, o ką jau kalbėti apie tinkamą išraiška, kai kartais vos spėji klestelėti :) Bet šitai irgi buvo seniai, dabar vienintelis mano fotografavimas tai nuotraukos daromos blogui.Nežinau kodėl nerandu laiko, o gal noro vėl fotografuoti ar galbūt reiktų sakyti mokytis fotografuoti, nes naujas fotoaparatas reikalauja ir visai kitų įgūdžių ir žinių.

Na, bet įrašas ne apie tai :) Tą dieną kai atsirado įrašas pavadinimu apie Česyro katino šypseną, mes t.y aš ir vyras, keliavome į fotosesiją.Kadangi, kaip jau rašiau, niekad nepozavau fotografui, dirbančiam su skaitmeniniu fotoaparatu tai palyginti iš tikrųjų negaliu, bet fotografavimas juosta, man visada atrodė ypatingas.Ne tik todėl, kad kiekvienas kadras vertingas, negali netaupyti juostos, ištrinti nuotraukų, todėl visada jausdavau labai didelę atsakomybę prieš fotografę ir dažnai "sugadindavau" nuotraukas, nes įtampa labai matydavosi veide, bet dar ir todėl, kad fotografavimas juosta, turi savo aurą, jautiesi lyg apgaubta šydu, kol fotografė deda juostą, daro kelis kadrus, kad "užsikabintų" juosta, reguliuoja apšvietimą ar gaudo šviesą.Šį kartą į fotosesiją važiavau lyg ir kitokios nuotaikos ,galbūt buvau labiau atsipalaidavus, norėjosi kuo gersnių rezultatų, nes žinojau, kad ši fotosesija svarbi fotografei.Rezultatų laukiau su nekantrumu ir kai pamačiau nuotraukas buvau sužavėta nuo A iki Ž :) Žinoma, tai talentingos fotografės nuopelnas :) Taigi, Vita, dar kartą dėkui tau už šias nuotraukas ir sveikinimai tapus diplomuota fotografe ir "išplėšus" aukščiausią balą, tu to verta :) 

Šiandieninis derinukas:

• Suknelė 1 lt.
• Baltų kojinaičių kainos nepamenu, bet tikrai žinau, kad ieškosiu baltų, trumpų ir su nėrinukais ant kraštų, šį kartą teko šias panaudot :)
• Tamsiai mėlyni, taškuoti batukai - lauktuvės :)
• Megztukas 8 lt.
• Kaspinėlis prie apykaklės iš siuvimo reikmenų dėžutės
• Dideli auskarai rožės - 30 lt.
• Viso: 39

O už šias fotografijas ir už tai, kad manyje kažką įžvelgė dar kartą dėkoju fotografei Vitai Žėkaitei [sria.carbonmade.com]

Kadangi diplominis darbas buvo nuotraukų ciklas, tai iš mano fotosesijos buvo panaudota tik viena nuotrauka, kitos liko man, nuotaikai pasikelti :) Kaip jums atrodo, kuri nuotrauka buvo panaudota? :) 

Wishlist...

Noriu:

• Kad laikas mano artiemiems žmonėms nustotų bėgti taip greitai, kad spėčiau juos pasivyti...
• Kad kiekviena popietė ir vakaras, būtų tokie pilni įspūdžių kaip šis....
• Kiekvieną mielą dieną dažyti lūpas raudonai, kartais lūpdažiu, kartais braškėmis...
• Prisegamų kojinių, kojinių prisegiklių [ne tik tam, kad dailiai užpildytų komodos stalčių], apatinių tarsi nertų iš voratinklio...
• Kartais leisti sau "lakstyti" be liemenėlės, nors prieš porą mėnesių man tai atrodė didžiausia nuodėmė...
• Kad fotoaparatas nepavestų ne vietoje ir ne laiku...
• Nesulaukus vasaros jau noriu gražaus rudens,su auksiniais krintančiais lapais...
• Vaikščioti pakėlus galvą ir žiūrėti į žmonių langus...
• Dažniau vaikščioti į kiną ir teatrą...
• Skaityti knygas ištiesus kojas ant žolės...
• Mažiau tingėti, bet ir mokėti patinginiauti...
• Valgyti pyragus, orinius pyragaičius...
• Susivokti savyje, nes tokios dienos, kai neatpažįstu pati savęs man nepatinka...
• Kad mano artimi žmonės būtų laimingi, nes kai jiems gera, tada laiminga esu ir aš...
• Kad mano šuo nebūtų peršalęs...
• Zuikio nulėpausio :)
• Būti savo laiko šeimininke...
• Skrudintų duonos riekelių apibarstytų baziliku kiekvieną rytą...
• Kad išsipildytų bent maža dalis mano svajonių...
• Kad visos suknelės ir sijonai patys sutrumpėtų...
• Kad spintoj būtų visada tvarka...
• Kad pradėčiau ieškoti ką rengtis, ne tada kai iki išėjimo lieka 10 minučių...

Noriu ir dar labai daug, bet labiausiai noriu neprarasti sugebėjimo svajoti....

Šiandienis derinukas, popietei su drauge ir kino teatrui, tik batukai buvo pakeisti į mano juodas mary jane "tapkes", patogumo sumetimais, bet praeitą savaitgalį atrodžiau būtent taip  :) 

• Suknelė 1 lt.
• Megztukas 8 lt.
• Pėdkelnės 13 lt.
• Suknelė 1 lt.
• Diržiukas 0,5 lt.
• Juodi batukai 1 lt.
• Viso: 24,5