Between two castles...

Rašau - trinu, rašau - trinu, rašau - trinu...

Praėjusio įrašo komentaruose minėjau,kad pastaruosius pora mėnesių, gal truputį mažiau, mano galva beveik tuščia.Negaliu mąstyti apie nieką kitą, kaip tik apie tai, kas yra sėkmė ir laimė, ar ji priklauso nuo pačio žmogaus, nuo jo asmeninių savybių ar yra nulemta dar prieš žmogui gimstant...O viso to priežastis labai paprasta...

Turbūt visi yra patyrę ir visi puikiai žino, kad žmogui per gyvenimą tenka iškęsti daug įvairių išbandymų tol, kol pasiekia savo kelio galą.Išbandymus mes patiriame ne tik kaip atskiros būtybės, nepriklausančios nuo kitų žmonių, bet ir kaip "bendruomenės" nariai.Turbūt išbandymai per santykius su kitais žmonėmis yra dar didesni, reikšmingesni ir labiau formuojantys bei gludinantys mus kaip asmenybes.Kaip akmenys sumesti į jūrą ir laikui bėgant jų aštrios formos arba nugludinamos iki visiško švelnumo arba suskyla į smulkesnes dalis...

Išbandymų metas atlėkė ir į mūsų šeimą.Visos psichologų ir tūlų piliečių minimos santykių krizės jau liko užnugaryje ir atrodo, kad jų niekada net nebuvo :) Ir lyg to dar būtų maža, likimas nusprendė mus išbandyti dar ir kitaip.Nors greičiausiai tai ne likimas numetė savo kortą, o mes patys, nes iki to ėjom ne vienerius metus ir čia puikiai tinka citata: "Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti." (O. de Balzakas), kurią man parašė žmogus, norėjęs mane paguosti, padrąsinti, palaikyti.Turbūt dar sunku suprasti apie ką aš...

Šiandien stovėjau aerouoste, bandydama juokauti, žiūrėdami į kažkur skrendančius žmones, į atsisveikinančias mylimuosius, mamas, tėčius, seses, brolius, draugus, vaikus ir matydama ašaras kai kurių veiduose tvardžiau save.Visgi paskutinę minutę neišlaikiau...Du nesimatymo mėnesiai...

Dabar mintyse sau kaip mantrą kartoju: aš stipri, aš stipri, aš stipri ir viskas tik į gerą.Taip norisi užsimiršti, panirti kažkur, kad nereiktų galvoti, nes kuo daugiau galvoju, tuo sunkiau ištverti tą vienatvę, kuri laukia manęs..Bet juk tikrai, viskas tik į gerą :)

Dėl šios prežasties, pastaruoju metu negalėjau galvoti apie nieką kitą, o vyrui išvykus, nujaučiu, kad mintys vis dar suksis tik apie tai kas yra sėkmė ir laimė, ar ji priklauso nuo pačio žmogaus, nuo jo asmeninių savybių ar yra nulemta dar prieš žmogui gimstant...Nes nežinia taip baugina...

Na ir derinys, kuriuo vilkėjau tą dieną kai važiavom atsisveikinti su vyro seneliais.

• Originali venecijietiška "boater" šiaudinė skrybėlė - 2,50 lt
• Tamsiai mėlyna/balta držuota palaidinė - dovana :)
• Gėlėti šortai - 1 lt.
• Žalia skarelė su įvairiais kutų motyvais - 2 lt.
• Rankinė - 10 lt.
• Baltos odos pinti sandalai 15 lt.
• Laikrodis - vyro.
• Viso: 30,50 lt.

More

Ir vėl truputį pakalbėkime apie laimę :) Gal dar neatsibodo? :)

Praėjusiame įraše apie unikalią žmogaus savybę užmiršti blogus dalykus, Airina labai taikliai pastebėjo, kad žmogus savaime yra linkęs būti laimingu, todėl mes kartais būname liūdni...Ir toliau ji šį faktą aškina taip:" Ką reiškia savaime? Tai, kad bet koks įvykis nesvarbu blogas ar geras , žmogų veiks taip, kad jis būtų laimingas. Bet ar tai supranta pats žmogus, čia jau kitas klausimas :) Jei tau pasisekė, tu esi laimingas ir džiaugiesi.Jei ne-verki, bet verki tam kad nurimtum. Tai veiksmo atoveiksmis, bet tikslas nuo atoveiksmio nesikeičia- siekiame būti laimingu. :)Keista yra tai, kad žmogus linkęs matyti taip: jei pasisekė, tai vadinasi esi laimingas, jei nepasisekė esi nelaimingas...O juk yra taip:jei pasisekė, vadinasi darai gerai, kad būtum laimingas.Jei nepasisekė ir to pasekoje liūdna ir skaudu, vadinasi kažkas ne taip-keisk ir būk laimingas.Priklauso nuo požiūrio, savaime aišku. Bet kas kaip laimę supranta, tas taip ir supranta jos siekimą :)".

Paradoksalu yra tai, kad nors žmogui ir nulemta būti laimingu, bet paprastai jis pats sau užkerta kelią į laimę.Susimąsčiau apie tai todėl, kad mano zodiako ženklas valdo sėkmės namus, bet tuo pačiu šiam ženklui užduodamas klausimas: kodėl žvaigždės jums nulėmė valdyti sėkmės namus, jei jus niekad šios sėkmės neįvertinsit pilnai?

Taigi, kad ir kaip keista bebūtų, bet žmogui gyvenime visada norisi daugiau nei jis turi.Ir tai žinoma ne visada yra blogai, nes žmogus nesėdi sudėjęs rankų ir siekia savo laimės, bet ar kada nors ją pasiekia? Trokšdami tobulų santykių, daiktų, pinigų, mes nesusimąstom apie tai, kad kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį ir kažką gaudamas tu turi kažko atsisakyti.

Jei manęs paklaustų ko man trūksta iki 100% laimės, tai nedelsdama galėčiau tai pasakyti, bet ar iš tikrųjų tai turėdama būčiau laimingesnė nei dabar ir man daugiau nieko nereikėtų? Juk ne veltui sakoma, kad apetitas kyla bevalgant :) Kartais pagalvoju, kad laimingiausi tie, kurie iš gyvenimo nesitiki per daug, nekelia sau milžiniškų ir neįgyvendinamų reikalavimų...

Banalu, bet reikia gyventi ir priimti tai ką gauni čia ir dabar ir nepamiršti, kad tik vienetai susikūrė savo laimę nieko neaukodami...Suprasti tokius paprastus dalykus, kad tu esi laimingas, nes gali pakankamai laiko skirti savo šeimai, savo artimiesiems,draugams galų gale sau ir savo užsiėmimams, svajonėms ir troškimams...

Na ir derinukas pasivaikščiojimui po botanikos sodą :)

• Ilgas pilkas cardigan 8 lt.
• Juodas triko susegamas sagutėm 5 lt.
• Baltas trikotažinis gėlėtas sijonas 1 lt.
• Balta/tamsiai mėlynas diržas 1 lt.
• Tamsiai mėlyni/balti brogue batukai 70 lt.
• Baltos kojinaitės 5 lt.
• Apyrankė- laikrodis 20 lt.
• Auskarai rožytės 3 lt.
• Į cardigan atlapą įsegtas durklas ir kregždutė - 2 lt.
• Rankinė 10 lt.
• Viso: 125 lt.