Rytais suskambus žadintuvui iš karto pašoku iš lovos.Nesu iš tų žmonių, kurie mėgsta išjungti žadintuvą kelis kartus ir miega pusvalandžiu ilgiau :) Mokyklos laikais apgaudinėdavau save nustatinėdama laikrodį 20 minučių į priekį, kad visada galvočiau jog valandų jau daugiau nei iš tiesų yra. Taip kovojau su pagunda dar 10 min. pagulėti, o atmerkus akis suprasti,kad pramiegojau kelias pamokas :) Tada autopilotu, pagal tam tikrą tvarką atlieku visus rytinius ritualus. Ir taip nuo vaikystės. Darželis, mokykla, studijos, darbas...
Kai po ilgo laiko sutinku seniai matytą žmogų, jau žinau,kad greičiausiai neišvengsiu klausimo, kurio labai nemėgstu. Nežinau. Gal tai nutinka tik man, nes nenorėdama jo išgirsti lyg ir užprogramuoju kitų elgesį pati to nenorėdama.Beveik nuo pat pirmos akimirkos žinau, kad po klausimo 'kaip sekasi?' eis kitas - 'kuo užsiimi gyvenime?'. Ir visada pasijuntu nejaukiai. Dar studijuodama jaučiau, kad mano specialybė kitiems nesuprantama ir atrodo niekam tikus [na, iš dalies tokia ji ir yra :)], o baigus mokslus ir įsidarbinus kepykloje apskritai apie tai nenorėjau kalbėti su kitais žmonėmis. Nežinau ar tuo metu jaučiausi bogai ar jaučiausi prastesnė. Labiausiai nenorėdavau apie tai kalbėti dėl to, kad matydavau nusivylimą kitų veiduose. Ypač savo dėstytojų. Žinojau, kad žmonės iš manęs tikisi visai ko kito...Pridėjus ranką prie širdies galiu pasakyti, jog iki dabar nežinau koks darbas yra skirtas man. Koks yra mano svajonių darbas. Tikrai žinau,kad darbas nuo 8 iki 17 val. man būtų didžiausia kančia. Visada lengviau pasakyti ko nenori ir labai sunku suformuluoti ko iš tikrųjų trokšti. Nesvarbu apie kokią gyvenimo sferą bekalbėtum. Sunku tada savo gyvenime ir keisti kazką, nes nežinodamas koks iš tiesų turėtų būti tavo tobulas gyvenimas, nežinai net nuo ko pradėti svajoti. Kaip vizualizuoti. Negalli kurti savo svajonių pasaulio iki mažiausių smulkmenų. Jis tampa abstraktus, neapčiuopiamas...
Emigravus šis klausimas pasidarė dar skaudesnis. Turbūt išlenda emigranto kompleksai :) Juk susitikus tautietį pirmas klausimas taip pat būna apie darbą. Kartais net pamirštama pasisveikinti ar paklausti vardo. Nežinau ar pagal tai bandoma nustatyti kito žmogaus vertę Lyg viskas priklausytų nuo to, kur ir ką tu dirbi.Arba nuo to kokį diplomą laikai savo stalčiuje :) Tavo asmenybė rodos net neegzistuoja.Ir iš tiesų, kiek daug žmonių Lietuvoje studijuoja tik dėl to, kad turėtų diplomą. Dažnai visai ne tai ką norėtų ir kas teiktų džiaugsmą,o tai kas garantuoja užtikrintą ateitį ir gerą darbą. Studijuoja nenorėdami nuvilti savo tėvų, bet patys nežinodami ar tikrai to nori. Nesupraskit manęs klaidingai, tikrai esu už tai, kad žmogus didintų savo pažinimo ribas, bet nesuprantu mokymosi be tikslo. Pasiimi diplomą, pasidedi jį į stalčių ir tada ieškaisi darbo. Ir vėlgi. Tikrai dažnai ne tokio, kokio norėtum. Sakoma: susirask mylimą darbą ir tau niekada neteks dirbti. Bet kaip suprasti ką tu iš tikrųjų norėtum daryti? Tvirtai žinau vieną - mano darbas tikrai nėra mano svajonių darbas. Pasitaiko ir labai didelių liūdesio akimirkų kai jaučiuosi niekam tikus ir gailiuosi savęs, kad turbūt visą gyvenimą dirbsiu nekvalifikuotą darbą, kuris neduoda jokios naudos. Tik šiokį tokį finansinį stabilumą. Bet daug dažniau jaučiuosi gerai ten kur esu. Galbūt dėl to, kad čia kiekvienas darbas yra vertinimas. Nesvarbu kuo tu užsiimi gyvenime. Svarbu kas tu esi...
Derinys karštai dienai. Pasivaikščiojimui ir pasivartymui parke. Tiesa, nuotraukos darytos šiandien. Nuo ryto pila kaip iš kibiro. Tai ištaikėm mažą tarpelį be lietaus. Jau pradėjau skaičiuoti 6 nėštumo mėnesį [23 sav ir 3 d.] :) Šiandien visą dieną pakuoju lagaminus, nes rytoj prasideda ilgai lauktos atostogos :)
- Vaisinis sijonas - ag vintage;
- Geltona palaidinė taškuota apykakle - second hand;
- Žalias megztinis - primark;
- Pintas rudas diržas - primark;
- Auskarai papūgos - primark;
- 'Senelės' rankinė - ebay;
- Klumpės - clarks;
- Medinės apyrankės - pdsa labdaros parduotuvė, ebay.