Serenity

When the last leaf falls from the trees and in the air you can smell the smoke and cold you know that Christmas is coming. You're starting to think about presents, picking decorations, looking for the best ginger bread and mulled wine recipes or making gifts yourself. There's two kind of people: one of them doing all that stuff with excitement and happiness and other ones doing the same things but without any good emotions or happiness :) They're not happy about Christmas atmosphere and Christmas rush. To say honestly - I've never felt the Christmas rush. For me this time of the year comes with serenity and good emotions. I believe that what Christmas you'll have it depends just from you and your mood. So I just want to wish you to have a nice and cozy Christmas this year. Spend them with people you love and remember: Christmas is not a date. It is a state of mind. - Marry Ellen Chase.

**********************************************************************************

Kai nuo medžių nukrinta paskutiniai lapai ir ore pradeda tvyroti dūmų ir šalčio kvapas beigi norisi susisukti ir nosį paslėpti šiltam šalike - aš pradedu laukti Kalėdų. Puikiai pamenu tą šaltuką, kuris verčia sukišti rankas į kišenes arba pūsti šiltą orą suglaudus rankas. Nuo tada, kai visus apima Kalėdų laukimas ir nuojauta, žmonės suskirsto į dvi stovyklas. Vieni šios šventės laukia su nekantrumu. Mintimis dėlioja dekoracijas namuose, gamina kiekvienais metais naujus žaisliukus eglutei, renka konkorėžius, smaigsto mandarinus kvapniaisiais gvazdikėliais, ieško karšto vyno receptų, kepa  imbierinius sausainius ir sudarinėja dovanų sąrašus. Arba gamina dovanas patys. Kiti gi, daro beveik tą patį tik be laukimo, jaudulio ir džiugesio. Burba, kad kalėdos tai komercinė šventė, kad atsibodo pigūs kalėdiniai blizgučiai, tos pačios melodijos ir žmonių spūstis. Kaip vienas žmogus pasakė [labai atsiprašau kieno autorystę pagrobiau, gal perskaitęs atpažins ir pasisakys]: Kalėdas komerciškumu turbūt kaltina tie, kurie neturi artimų žmonių ir nežino kaip smagu pradžiuginti artimuosius. Prisipažinsiu, kad per savo gyvenima nei karto nesu susidūrus su Kalėdine karštlige. Taip, mėnesis iki Kalėdų visada prabėga taip greitai, kad aš net nespėju sumirksėti, bet ši šventė man visada asocijavosi tik su jaukumu...Pernai, naujujų išvakarėse  teko diskutuoti su vienu žmogumi, kuris bandė man įrodyti kokia visgi nieko verta yra ši šventė. Abu nepasidavėm, kaip ožiai įsirėmę ragais į vartus :) Visgi, ši šventė yra tokia, kokią mes patys ją susikuriame.

  Man visada ši šventė būdavo be jokio skubėjimo. Atvirkščiai - tai ramybės ir susikaupimo metas. Gal dėl to, kad patiekalais visada rūpindavosi mama, o man tereikėdavo pasirūpinti eglutės ir namų puošimu ir kiek tai įmanoma - padėti mamai. Man, kaip nemėgstančiai gaminti, tai visada būdavo ne pats smagiausias užsiėmimas :) Eglutė mūsų namuose visada būdavo tikra ir puošdavom ją kelias dienas prieš Kūčias, o kartais ir Kūčių rytą. Esu dėkinga savo tėveliams, kad Kūčios man asocijuojasi su tam tikrom tradicijom, kurias norisi puoselėti ir toliau. Neįsivaizduoju kaip galėčiau nepaminėti pačios gražiausios žiemos šventės, po kurios dienos pradeda tik ilgėti ir pradedame gyventi pavasario laukimu...Šiais metais pradėsime kurti ir savo tradicijas...

Čia šventine nuotaika užsikrečiu dar labiau. Negaliu eidama nesidarityti i namų langus,nes beveik kiekvienuose jaukiai įsitaisius eglutė. Spindi žiburėliais, traukia dėmesį į save. Durys puoštos įvairiausiai vainikais. Tokia gausybė skirtingų Kalėdinių dainų...Tiesiog užkrečia Kalėdine atmosfera ir nuotaika.Taigi, visiems noriu palinkėti jaukių švenčių, nes tai neatsiejamas komponentas. Kaip ir Sinatros dainos. Karštas vynas. Cinamono lazdelės. Imbieriniai sausainiai. Kvapnios žvakės. Net banalius dalykus galima paversti stebuklingais. Kurkite ir puoselėkite savo tradicijas. Prisiminkite, koks malonumas yra duoti,o ne gauti...Susitiksime jau naujais metais!

Palieku jus su šia puikia reklama. John Lewis kiekvienais metais sukuria ką nors gražaus :)

• Plytų spalvos suknelė/rustic dress - Catch Kidston - dovana/gift;
• Megztinis/cardigan - second hand;
• Diržas/belt - second hand;
• Pėdkelnės/stockings - primark;
• Auskarai/earrings - dovana/gift;
• Sagės/brooches - pirktos įvairiose vietose/various.
• Batukai/shoes - MD;

Storryteller

You can find a Coronation pub on the corner of Kingston street. I've no idea if this name came for the that pub after the street which you can find not so far or after the famous 'Coronation road' soap opera which is shown on the British television more than 50 years. Or maybe they all have nothing in common with each other. This pub with dark heavy velvet curtains, red light inside and wooden interior I see every day from my windows. I see same faces every day. I noticing their moods. They standing there and waiting for someone or something. I recogn that they even didn't know what are they looking for. That public place is like second home for them. I always thinking why they are coming there every day? Maybe none waits them at home? How many stories you can find under these eyes and faces? Comedies, tragicomedies, dramas and tragedies...

Sometimes I'm playing a strange game. I'm trying to image other people life. Are you doing the same sometimes? I see the same faces all the time. Not only in that pub, but in the streets, shops and other places as well. And every time when I'm a bit bored I'm starting to create stories in my head. Who's that girl that I met today in the shop? Why she looked sad today? Maybe she had a row with her boyfriend ? Or why that nice girl in the cider and cheese shop is crying? What happened to her?  Who's that man with nice suit and trainers on his foot? Which magazine he's reading today?  I have thousands of questions and answers all the time...

One my mate always have lots of stories to tell. All his life went so strange that sometimes is hard to believe that. He always tells me a stories about people that surrounds us. I always was wondering: how he knows so much about others? Maybe they telling him the most intimates stories of their life? So one day I just asked him and he said to me: You know, if nothing goes around me I just imagine that :)

**********************************************************************************

Kingstono gatvės kampas. Ten jaukiai įsitaisęs stūkso 'Coronation' pub'as. Nežinau ar jis pavadintas šalia esančios gatvės vardu ar britų muilo operos 'Coronation street', kuri rodoma Anglijoje daugiau nei 50 metų. O galbūt visi jie nesusiję. Šį pub'ą su sunkiomis užuolaidomis, rausva šviesa ir medžio apdaila viduje, kasdien matau pro savo langus. Tie patys žmonės pub'ą aplanko kasdien. Vos tik jam pravėrus duris. Laukia kaip alkstantieji duonos. Kas tie žmonės? Kodėl ši vieta tapusi jų antraisiais namais? Ar niekas jų nelaukia namuose? Tikiu, kad bent šiuo aspektu serialas ir pub'as turi kažką bendro. Tikiu, kad už tų sunkių, dulkėtų užuolaidų slepiasi ne mažiau įspūdingesnės dramos. Kiek laimės, džiaugsmo, nusivylimų ir kartėlio sugėrusios šios sienos.Kiek neįtikėtinų istorijų slepia tų žmonių veidai. Atsimenu kaip atrodo jų veidai. Tikiu,kad ir mano veidas jiems pažįstamas. Kartais net sunku patikėti, kad už tų fasadų ir akių verda šitoks gyvenimas. Turbūt apie kiekvieno gyvenimą būtų galima parašyti įdomiausią biografiją. Komedijos, tradikomedijos, dramos, tragedijos. Jos, jo, jų gyvenimai. O! Kiek dar nutylėta, išgyventa giliai viduje arba tik artimiausių žmonių rate....

  Kartais žaidžiu tokį keistą žaidimą: bandau įsivaizduoti koks tų žmonių gyvenimas. Kuriu įvairiausias istorijas ir skirtingus jų variantus. Visos tos istorijos taip ir lieka su manimi. Ar jums tai pažįstama? Ar nebandote perskaityti kitų žmonių gyvenimo? Įskaityti jų akių ir veidų? Žmonių, kuriuos sutinkate kasdien pakeliui į darbą, mokslus, parduotuvę. Su kuriais prasilenkiate gatvėje. Juk paprasti kasdieniniai ritualiai greitai tampa rutina ir tada pradedame dairytis aplink. Kas ta mergina važiuojanti troleibusu šalia jūsų? Kodėl šiandien jos suknelė taip nerūpestingai išsitaršiusi ir šukuosena kitokia  nei įprastai? Galbūt šįryt ji pramiegojo žadintuvą? O tas žilstelėjęs vyriškis su laikraščiu rankose ir nutrintos odos diplomatu. Ką jis veikia gyvenime? Ar jis pats lyginasi kelnes ir marškinius? Galbūt kaklaraištį rytais jam užriša žmona? Nejaugi nenustembate jei vieną rytą netikėtai neišvystat savo pažįstamo nepažįstamojo? Nesvarstote kas jam galėjo nutikti? Kiek įvairių scenarijų mes sukuriame kitų žmonių gyvenimams ir kiek egzistuojų jų, parašytų mums...

  Vienas mano bičiulis kas kartą mums susitikus turėdavo papasakoti 120 istorijų. Pradėkim nuo to, kad iš jo gyvenimo išeitų labai ilgas ir nenuspėjamas filmas. Kai kuriais faktais būna sunku patikėti, bet visada jo istorijas geriu į save. Kvėpuoju jomis ir mėgaujuosi. Visada jis turi ką papasakoti ir apie kitus. Aš tyliai galvodavau: nejaugi žmogus toks empatiškas ir jautrus aplinkai, kad viską pastebi ir skaito tarp eilučių? Kai vieną kartą netikėtai paklausiau iš kur jis visko tiek žino, jis man tiesiog atsakė: jeigu nieko aplink nevyksta - aš tiesiog sukuriu :) 

Outfit/ derinys:

• Snood/ šalikas - primark;
• Leather driving gloves/ odinės vairuotojo pirštinės - primark;
• Vintage riding jacket/ vintažinis jojiko švarkas - ebay;
• Handbag/ rankinė - UO;
• Blouse/ palaidinė - primark;
• Velvet wide leg pants - girft from the AG vintage shop / velvetinės plačios kelnės - dovana iš AG vintage parduotuvės;
• Braces/ petnešos - from hubbies closet/ iš vyro spintos;
• Brooches/ sagės - carboot sale/ bagažinių turgus;
• Boots/ batai - office;
• Barret/ beretė - my moms/ mamos.

Magic

  I was one foot outside when I heard my boss is calling me. When I came back he just said : 'Ginny, I just wanted to let you know that we all love you'. I heard these words so many times this year but they still make me blush every time. I heard these words more times then from some of my closest people, friends and mates.  Some of them I've never heard  that. For some of them I haven't told that either. When have you uttered for   the  people you love that you care about them and miss them? How frank you are with other people? How many feelings you allow yourself to show for others? I believe that frankness is the only way to create proper relationships with others. When you're 'playing' with open cards and showing your best sides of personality there's just two ways: people will love or they don't. It's not a bad thing at all cause we all are so different with our own personalities, views and feelings. We do not love all the people we met in our life either. It's better to concentrate to grow relationships with people we love rather than think about those who doesn't like us.The words have really strong magic. You can create or ruin everything just in one word. Antoine de Saint Exupery wrote that language is the source of misunderstandings and I think that none can deny that. Well, not me definitelly :) 

  Don't forget to let your nearest people know how much you love them, miss them. Find a minute to stop and  say a word for them or drop a line to let them know that. Everyone has blue days. We feel alone and needles then and we need someone to let us know how they care about us. We need to stop in everyday rush and routine. I know how hard is to find a spare minute, but be sure this 'game' does worth the candle. Everything in our lives goes as a boomerang - what we give out we get back.

**********************************************************************************

Jau man būnant viena koja lauke,  mano bosas šūktelėjo ir mane pasikvietęs pasakė: "ar žinai,kad mes tave visi labai mylim?". Per šiuos metus girdėjau tai turbūt daugiau kartų nei iš kai kurių sau artimų žmonių.Iš kai kurių taip niekad nieko panašaus ir neišgirdau. Daug kam ir pati nepasakiau to, ką norėjau. Kada sakėme artimiesiems, draugams, bičiuliams, kad juos mylim, vertinam, pasiilgom? Kiek mes leidžiame sau būti atviri su kitais žmonėmis? Kiek savo jausmų parodome?  Ar kada susimąstėte, kad galbūt pasakėte per daug arba atvirkščiai - per mažai? Tik atvirumas leidžia sukurti pilnaverčius santykius tarp žmonių, o galbūt kitiems duodame tik tiek, kiek patys gauname iš jų? Pastebėjau, kad man labai sunku bendrauti su uždarais žmonėmis ir dar sunkiau palaikyti santykius su tais, kurie nerodo savo tikrų jausmų. Atrodo, kad sėdint dviese prie vyno taurės ar arbatos puodelio, norisi lietis kaip upei. Toliau už savo krantų, bet kartais baisu, kad srovė nuneš per toli. Abu. Stengiuosi labiau klausytis ir stebėti pašnekovo reakciją, bet žingsnis po žingsnio ir net nepajaučiu kaip įsilieju į pokalbį visu pajėgumu. Dievinu tokius pokalbius, nes su žmonėmis būnu savimi. Visada galvojau,kad reikia stengtis būti savimi ir tave arba priims arba ne. Juk neturime patikti visiems ir būti draugais su visais žmonėmis. Juk ir patys nemylime visų sutiktų žmonių. Kiekvienas esame kaip atskiras pasaulis, su savo mintimis, su savo įsitikinimais, pasaulėžiūra, išgyvenimais, nuomonėmis, charakateriais...Apsimetinėjant ir nerodant savo jausmų visada rizikuojame. Tai kaip žaidimas kortomos, galime blefuoti, bet nežinome kada tiesa paaiškės ir greičiausiai ji neatneš sėkmės.

  Ir kokia iš tiesų yra galinga žodžių magija. Antuanas de Saint Exupery yra pasakęs: kalba nesusipratimų šaltinis. Manau, kad niekas negalėtų paneigti. Na, bent jau aš tikrai ne :) Galime statyti ir griauti vienu žodžiu. Leiskime kitiems žinoti ką galvojame apie juos.Pasakykime, kad mylime, pasiilgome, kad norime pamatyti.Nepamirškim pasiteirauti kaip ir kuo gyvena kiti žmonės. Nudžiuginkim savo dėmesiu tada, kai jie mažiausiai to laukia ir tikisi. Gal kažkam šiandien bloga diena ir viskas ko tereikia yra tavo žinutė, kuri  praskaidrins dieną ir privers pasijausti reikalingu. Juk visų gyvenime būna tokių dienų kai jaučiamės vieniši ir niekam nereikalingi.Žinau,kad kartais sunku surasti laiko ir pati dažnai įsisuku į kasdienių darbų rutiną. Darbas, namai, poilsis. Ryte vėl darbas. Per dieną mintyse susidėlioju ilgiausius monologus, kam reikėtų parašyti ir ką pasakyti. Kaip žmonėms parodyti, kad nepamirštu jų ir galvoju apie juos. Tai panašu į šio tinklaraščio rašymą, apie kurį galvoju kasdien, bet grįžus namo noriu tik išsitiesti lovoje ir leisti laiką su mylimu žmogumi. Laiko nelieka niekam. Tokios tos dienos ir naktys. Kartais visiškai vienodos ir taip sunku paskirstyti savo laiką ir dėmesį, kad visi būtų laimingi :) Būkite tikri, dėmesys, kuri skirsime kitiems, grįš su kaupu. Juk gyvenime veikia bumerango principas - ką duodame, tą ir gauname atgal.

• 50tųjų suknelė/ vintage 50s dress - ebay;
• Kaspinas/ bow - nuo kitos suknelės/ from other dress;
• Kojinės su siūle/ seemed stockinsg - ebay;
• Verstos odos batukai/ suede boots - second hand;
• Laikrodis/ vintage watch - ebay.

P.S I'm so so so sorry for the crappy pics but haven't too much to choose from so I'll pretend that's style :)

Do I?

  I really love reading. It's a pleasure for me just to stay all day in my bed with nice book in my hands and try to live characters life. Love, sorrow, dream, hate, expect and wait. Here I enjoy reading much more than I did before. Maybe it's because I have limited amount of Lithuanian books and I'm trying to cherish them.

   Every time I visit my local charity shops, I stop behind the shelves full of colourful books. It's so hard for me to choose one of them, cause I don't want read that 'girly girl'stuff however I still  find the serious books too serious for me, cause I'm the most impatient person you've ever met in your life  :) It's just too hard to concentrate for me on what I'm reading :)

   I think everyone heard the saying: don't judge a book by it's cover, but it's exactly what I'm doing every time when I'm looking for a new book :) So, when my eyes met a book 'Do I look fat in this?' the first thought that came to my mind was that it's exactly that kind of book I'm trying to aware, but when I took a deeper look and read the annotation I've changed my mind a bit. I thought: If this book can change my view in my own body and my self estate and I can do that just for 30 pence then I'll go for it :)

 Sooo, the annotation says: this book is for any woman who has engaged in a bathroom bitching session about how fat she feels, here is a is an explosive guide to breaking the cycle of body critisism and creating a powerful, healthy self image. Encourages to face it and asking: you're tired of dieting? You hate counting calories? You're sick of the pressure to work out three times a week and of being bombarded by a images of perfect-looking models? Bottom line: you're tired of feeling fat? But here's the thing: fat is not a feeling. When you ask someone if you look fat, you're probably asking, 'Am I good enough?' Author explores how body image controls the way women think about all aspects of their lives: health, wealth, career, family and relationships and it's quite interesting to take a deeper look of this aspect. I do agree with the writer that we are trying to control our body, cause it's the only thing we can control in our life proper and we believe that something will change when we will reach our perfect body/weight and is so hard to realise that anything changes then.
I underlined one quote from this book: spend time focusing on who you are instead of who you're not. I think this phrase says everything.

P.S Don't get me wrong I'm not saying that we don't need to do anything to stay fit, but we just need to find a healthy balance :) As usual :)

**********************************************************************************

Aš labai mėgstu skaityti knygas. Susisukti jaukiai lovoje ar krėsle, versti lapą po lapo ir bėgti paskui istorijos herojus. Čia skaitymas man teikia dar didesnį malonumą. Gal dėl to, kad lietuviškų knygų kiekis kasdien vis mažėja ir kartais pagaunu save, kad pradedu tausoti knygas. Rodos kiekvienas perskaitytas žodis tave artina prie  neišvengiamos pabaigos, kai teks pasiimti knygą ne gimtąja kalba. Vengiu angliškų knygų ir vengiu jų todėl, kad nenoriu skaityti mergaitiškų paistalų apie naujai nusipirktą naujų batelių porą arba meilės istorijų apie jį, ją ir jį, o rimtesnėm knygom dar nesu pasiruošus dėl savo amžino kantrybės trūkumo :) Bet matydama neišvengiančiai artėjantį horizontą ir vaikščiodama po labdaros parduotuves, kiekvieną kartą sustoju prie knygų lentynų. Šimtai spalvotų viršelių ir knygų nugarėlių. Reikia truputį laiko,kad akys kąnors išskirtų šitoj spalvų kakofonijoj. Pirmiausia užfiksuoju senas knygas, bet jas pokolkas renku tik dėl grožio savo knygų lentynai [ach, ta tuštybė tuštybė :)]. Ir jei sakoma - nespręsk pagal knygą iš viršelio, tai aš darau būtent taip :) Matyt tai ir yra priežastis kodėl niekad nesugebu išsirinkti knygos.

Kai krepšelyje mano akį patraukė knyga pavadinimu 'Do I look fat in this?' iš karto ją paėmiau į rankas, nes ši frazė mano žodyne tokia pat dažna kaip ir bet kurios kitos moters. Iš pradžių pagalvojau, kad tai būtent tokia knyga, kokias aš vengiu skaityti, bet peržvelgus akimis knygos anotaciją pagalvojau: kodėl gi ne? Knyga moko susigyventi su savimi ir padėti sau. Jei tai galima padaryti sumokėjus 30 pensų - verta pabandyti :)

Knygoje bandoma atskleisti visus šio klausimo aspektus. Kodėl moterys save kankina vis atrasdamos naujų trūkumų ir naujų būdų nekęsti bei engti save. Iš kur atsiranda tas desperatiškas noras matyti vis mažesnius skaičiukus svarstyklių skalėje ir rūbų etiketėje. 

  Ar paprastai tas klausimas, kurį dažnai užduodame artimiausiems žmonės, iš tikrųjų slepia gilesnes problemas? Bandžiau susimąstyti kokiomis gyvenimo sritimis aš iš tiesų esu nepatenkinta ir prisipažinsiu,kad labai sunkiai tai sekėsi padaryti. Atrodo,kad viskas gerai, tik va tie nelemti 5 kilogramai, kurie atvers kelią į gražesnį gyvenimą :) Ar iš tiesų kai mes negalime savo gyvenime valdyti nei vienos srities, imamės kovoti su savo kūnu, nes tai vienintelė sritis, kurią mes galime kontroliuoti ir kurią galime keisti iš esmės. Turbūt visada giliai viduje žinojau,kad tie 5 kilogramai nepakeis nieko, nes kiek atsimenu save, kad ir kiek besverčiau, visada nebuvau patenkinta savimi :) Ar mažesni skaičiai man atnešė daugiau pasitikėjimo savimi? Tikrai ne. Tik čia aš išmokau negalvoti apie savo kūną. Na, bent jau galvoti mažiau. Paradoksalu, bet tai įvyko tada, kai tikrai nebuvau geriausios formos :) Vis dar stengiuosi sugrįžti į senąjį savo 'pavidalą', nes noriu pilnai džiaugtis savo spintos turiniu, bet  jei rūbai turėtų savybę plėstis ar trauktis, atsižvelgdami į savo savininkės ypatybes, tai turbūt būtų pats geriausias sprendimas visoms moterims :) Nori tilpti į išsvajotą suknelę? Lydekai paliepus, man panorėjus, pirštais spragt! :)

Turbūt paklausite kodėl apie tai kalbu? Ogi todėl, kad pastaruoju metu susiduriu su žmonėmis, kurie kažkada turėjo valgymo sutrikimų. Sutinku ne tik tiesiogiai, bet ir bloguose, straipsniuose, forumuose. Pradėjau domėtis kai kurių ypač lieknų praeities divų biografijom ir nustebau atradus, kad dalis moterų, kurios buvo itin smulkios savo laiku, turėjo valgymų sutrikimų...Nustebau todėl, kad matyt iki to laiko buvau truputį naivi ir tikėjau, kad tai tiesiog duota arba ne :) Susimąsčiau ar tikrai verta aukoti tiek dėl to, kad būtum tuo, kuo nesi...Ar ne geriau susikoncentruoti į dabartį ir vertinti save dėl to, kas esi, o ne smerkti dėl to, kas nori būti ? Nenoriu,kad šis įrašas sukeltų neigiamas diskusijas, nes neteigiu,kad nereikia visiškai negalvoti apie save, tik kaip ir visur, reikalingas sveikas balansas...

Derinys/outfit details:

• suknelė/dress - charity shop [handmade];
• batukais/ shoes - charity shop;
• viktorijos laikų sagė/ victorian brooch - ebay;
• pėdkelnės/tights - ebay;
• megztinis/cardigan - second hand;

No more...

I've got a lot of encouragement from my friends to start write my blog in English. To say honest, I didn't want to do that, cause I don't feel I'll be able to express myself in the way I want to and all my posts are too long for translation [and I can't be bothered to do that :) ], but in other way, it will be a good practice for me and a new wind for my blog :) So, here we go, the short summary in English :) 

I can't remember when and where I've found an article with some interesting points about life [I think it even was not in my mother-tongue]. The topic of the article was so delicate, but it made me think about my own life. I've just realised that all misunderstandings and not comfy situations in my life happens just because I can't say 'no' for people. I was looking for the reasons, why is so difficult to do that and the article helped me to reveal that. I don't know, is it just about me, but I think it isn't...I think it's so hard to say 'no' just because we are afraid of being/looking for others rude, though or at least not good enough. We afraid to be bad child, friend, husband or wife, friend, employee or even a stranger. We are afraid of disappointing others feelings and expectations. We could have a million reasons to say 'no', but the person which will hear the negative answer, definitely will have his own opinion. Usually not the correct one and we couldn't change anything about that...

Do you feel bad, when you're a saying 'no' for others? Cause when I'm doing that, I usually starting to feel worse person and have a guilty feeling, who's getting me a headache...I'm just wondering, is it possible to find the middle in staying honest with yourself and with the others in the same time.Maybe I'm asking too much, aren't I?..

**********************************************************************************

   Neatsimenu nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis į mano rankas pateko straipsnis, kuris greičiausiai netgi buvo parašytas ne lietuvių kalba ir gan jautria tema, bet mane privertė susimąstyti apie visai kitus dalykus. Lyg grandininė reakcija, kurios jau nebeįmanoma sustabdyti...Atsiminimai dalinami kaip kortų kaladė.Mintyse "varčiau" savo netikusių istorijų ir gyvenimo aplinkybių kortas, bandydama suprasti kodėl viena ir kita vyko mano gyvenime. Kodėl atsirado ir išnyko kai kurie žmonės, kodėl susiformavo tam tikri įpročiai ir ritualai. Žinoma, visa tai daryti jau post factum, o ir paprastai geriau net neatsiminti, nes jei neatsimeni, vadinasi viso to ir nebuvo :) Smegenys kartais lyg tyčia  blokuoja blogus prisiminimus ir atverčiant kiekvieną "kortą" reikėdavo gerai pamąstyti, lyg aiškiaregei palinkus link stebuklingo rutulio, kuriame užrašytas visas žmogaus gyvenimas...

   Beveik visi dalykai/įvykiai/žmonės, kurių nesinori prisiminti, mano gyvenime nutiko/atsirado ar pakeitė kažką iš esmės tik dėl to, kad aš kažkuriuo metu nesugebėjau pasakyti "ne". Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Niekada anksčiau nesusimąsčiau kodėl šitas žodis iš mano žodyno taip ilgai buvo beveik išbrauktas ir tik dabar mokausi kartais pasakyti ne [prisipažinsiu, gaunasi tikrai labai labai labai sunkiai]. Kodėl taip sunku ištarti dvi paprasčiausias raides, kurios į save gali sutalpinti milijoną priežąsčių? Greičiausiai todėl, kad mes bijome ką nors nuvilti, bijome būti palaikyti blogais žmonėmis/draugais/partneriais/bičuliais. Bijome atrodyti nemandagūs, pikti, nepateisinti kažkieno lūkesčių. Kiekvienas turbūt atrastų savo priežąstį. Aš paprastai bijau nuvilti žmones, nes žinau/matau [arba man tik taip atrodo], ko jie iš manęs tikisi...Turbūt dažnai dėl to elgiuosi nevisai taip, kaip norėčiau. Pati to nesuvokdama. Sunku kartais netgi sau pripažinti savo baimes...

   Deja, nemoku numatyti ateities, nei žiūrint į krištolinį rutulį, nei dėliojant kortas, todėl negaliu nuspėti ar kada nors, kas nors pasikeis... Bet, kadangi truputį save pažįstu, tai nujaučiu, kad dar ilgai niekas nesikeis ir tik retkarčiais lūpos ištars tylų "ne", kuris gali būti taip ir liks neišgirstas...Ar nuo to mano gyvenimas pasikeis į gerą ar į blogą, tikrai nežinau, bet kaip esu rašiusi anksčiau, gyvenime negalima gailėtis nieko, nes tik visų patirčių ir sutiktų žmonių dėka, mes esame tokie, kokie esame. Čia ir dabar.

   Aš vis susimąstau ar aš esu viena su tokia patirtimi. Gal tai tik man sunku nuvilti kitus žmones, nes aš visada galvoju per daug. Ar jūs dažnai kitiems sakote "ne"? Ar nejaučiate kaltės, ar nesijaučiate blogesni, nei galėjot būti pasakę priešingai? Kaip rašiau  teksto pradžioje, neigiamam atsakymui mes galim turėti tūkstantį ir vieną priežąstį, bet kiekvienas, kuriam bus atsakyta, išvadas pasidarys pats...Galbūt ne visai teisingai, o dar dažniau ne visai neteisingas. Kaip surasti tą aukso viduriuką ir išlikti sąžiningam prieš kitus ir prieš save patį? :)

   

**********************************************************************************

• Sijonas/skirt - second hand;
• Palaidinė/top - primark;
• Cardigan - UCB [second heand];
• Diržas/belt - primark;
• Pėskelnės/stockings - primark;
• Mary janes - second hand;
• Pakabukas-medalionas su inicialais/ initial necklase-locket - UO;

P.S Girdėjau, kad šiandien tarptautinė blogerių diena, tai  tuo pačiu sveikinu ir visus kolegas :)