You say...

   Ne paslaptis, kad aš mėgstu svajoti. Dideliais kiekiais. Dažnai. Eidama gatve. Gulėdama lovoj vakare. Darbe, o kartais ir vietoj darbo :) Neatsimenu ir visada tokia buvau, nes mano vaikystės prisiminai gan vėlyvi, tik vienas kitas išlenda iš pasąmonės netikėtai ir netinkamu laiku, bet pamenu mamą pasakojant,kad vaikystėj kurdavau labai įtikinamas, bet nerealias istorijas :) Kol rašiau šį trumpą tekstą, sugrįžo keli vaikystės prisiminai. Kaip ir sakiau, ne vietoj ir ne laiku. O gal tai kaip tik tas kartas, kai jiems buvo pats laikas išlįsti iš užmaršties. Taip. Svajoti mėgau ir vaikystėj. Prisimenu kaip gniauždama rankoje nertą kiškį, kiemo vaikus tikinau, kad mano kumštyje slepiasi robotas :) Kaip lipdydavom iš plastelino gulbes ir gulbiukus ir plukdydavom jas didelėje, metalinėje praustuvėje. Dar aš turėjau vėžlio kiautą [nepamenu iš kur jį gavau, bet la-a-a-abai ilgai norėjau turėti vėžlį] ir išsinešus kiemo vaikams rodydavau. Visada sakiau,kad jis pats tikriausias vėžlys, koks tik gali būti, tik visada kažkodėl miega :) Tokia aš buvau. Niekad nemeluodavau tyčia. Tikiu, kad savo istorijom tikėdavau ir pati. Aš net ilgą laiką tikėjau Kalėdų seneliu, nes visada gaudavau tai, ko taip trokšdavau ir visada man atrodydavo, kad savo troškimus žinau tik aš. Kurdavau mintyse nereliausius žaidimus ir piešdavau sukneles. Visada rasdavau juos po eglute. Tai išliko man paslaptimi net ir dabar :) Gal dėl to aš taip dievinu Kalėdas? :)

   Tikriausiai atsidusę sakysite: ir vėl įrašas apie svajojimą, kiek galima. Galima daug, dažnai ir gausiai :)Visada visus skatinau ir skatinsiu svajoti. Net tamsiomis, pačiomis blogiausiomis dienomis, nes svajonės padeda patikėti, kad viskas gali būti gerai ar bent priverčia pamiršti rūpesčius čia ir dabar. Visada skatinau svajoti ir savo vyrą, nes Jis, racionalus iki kaulų smegenų, o aš širdies ir emocijų žmogus. Dažnai jaučiuosi kaip virvės traukimo rungtyje. Kiekvienas traukiam virvę į savo pusę ir nei vienas nenorim pasiduoti. Sunkiu mūsų gyvenimo momentu, aš jam sakydavau: vizualizuok. Įsivaizduok ir matyk savo gyvenimą tokį, koks nori,kad jis būtų. Jis man sakydavo: tu per daug svajoji. Nematai realaus gyvenimo. Nežinau, kuris iš mūsų laimingesnis. Gal tai nematuojama? Tikrai, dažnai aš nematau realaus pasaulio, o dar dažniau ir nenoriu jo matyti. Kaip rašė J. Irvingas: kuo aiškiau matai pasaulį, tuo daugiau turi dėti pastangų,kad jis atrodytų gražus [citata netiksli, nes kažkam paskolinau knygą :)]. Neskaitau laikraščių, internetinių portalų, nežiūriu televizoriaus. Nematau prasmės ir tikslo, o ir šalia manęs yra žmogus, kuris domisi viskuo už mus abu ir dar daugiau :) Kartais nuotrupas išgirstų iš kitų. 

   Kai atvykau į naują šalį, viską reikėjo pradėti nuo pradžių. Nežinojau ar čia bus blogiau ar geriau, bet žinojau,kad bus kažkaip. Žinojau, kad neišvengsiu visų žemiškų problemų. Galvojau,kad teks su tuo susitaikyti, teks nusileisti ir kojomis pasiekti žemę. Neteko :) Teko išlieti ir keletą ašarų, bet daugiau tik dėl to,kad aš kartais mėgstu viską labai dramatizuoti :) Ieškodama darbo, visada save įsivaizduodavau kaip Emmanuele Beart filme '8 femmes'. Nesu nei tokia graži, nei tokia trapi, nei tokia išraiškinga, bet savo mintyse buvau :) Tarpinis variantas tarp jos ir savęs. Naujo gyvenimo paieškom užsiėmėm dviese. Eidavom Bristolio gatvėmis ir aš vis taukšdavau apie savo svajones. Nežinau ką galvodavo ji. Ne visi žmonės atsiveria ir nori atsiverti, bet mūsų likimas susiklostė visiškaip priešingai. Jos asmeninis pragaras - kapitalistinis milžinas, nuasmeninantis visus žmones. Aš patekau į jaukų šeimos verslą. Kaip? Nesuprantu dar ir dabar [nors esu įsitikinus, kad padėjo mano svajonės ir vizualizacijos] Jie atsargiai mane priėmė, buvau pirma užsienietė per tiek metų :) Pirmą darbo dieną buvau apdovanota šokoladiniais saldainiais ir vynu. Nebuvau pripratus prie to, nepripratau ir dabar, bet tą šeimą myliu beveik kaip savo artimus žmones :) Žinau jų gyvenimo istorijas ir skaudulius. Taip pat ir džiugus momentus. Visada laikau sukryžiavus pirštus už jų laimę. Niekada nereikia vakarais dūsauti,kad rytoj laukia nauja darbo diena ir nors pastaruoju metu nebeturiu laiko net asmeniniam gyvenimui, bet esu laiminga :) Kita istorija, susijusi su vizualizacija, dar priešakyje. Bijau kaip varna: prisikarksėti ir pamesti sūrį :) Bet tokių istorijų ne viena ir ne dvi. Tikiuosi, kad bent vienam žmogui tai padės, įkvėps savo gyvenimą matyti tokį, kokio jie norėtų. Pirmiausia savo svajonėse, o paskui ir kasdien.

   Gal dėl amžino svajojimo, mane veide beveik visada galima pastebėti svajingą šypseną. Tikiu,kad tai priežastis, dėl kurios mane gatvėj kalbina ir sveikinasi senukai, darbe kalbina klientai ar pro šalį einantys žmonės nusprendžia įeiti į vidų kažko pasiklausti. Vieną kartą bičiulis pasakė: bet žmonės tave myli čia. Akimirkai sutrikau, bet atsakymas buvo paprastas: o kodėl neturėtų? Aš juk irgi juos myliu :)

Ir derinys pasivaikščiojimui po Viktorijos laikų kapines/parką.

• Džinsai/jeans - second hand;
• Palaidinė/blouse - UO;
• Megztinis/sweater - george;
• Kojinaitės/socks - primark;
• Batai/shoes - primark;
• Skarelė/scarf - second hand;